Saturno tyla

- Ar man reikia mėnulio ir žvaigždžių? – svarstė Guru Guru.

Vidinė tyla sako - jokiu žvaigždžių, tik mėnulis.

Neužtemdytas reklaminio stulpo šešėlio, Guru Guru atsitrenkė į dviratininkę. Slidus atsiprašymas. Taika. Nugriuvo šaligatvis ir neliko laiko pagauti troleibuso ratus, beliko tik ekstravagantiškai kvatoti, nes statiškas gatvės kioskų autoritetas galėjo pasiūlyti tik popierinį karštos kavos puodelį. Nuriedėjo du ratai, bet Guru Guru pakilo nuo kvadratinių plytelių jau kitas, nes atsitiktinė avarija sustabdė horizontalią minčių tėkmę ir privertė pažvelgti į vidų. Vertikali skvarba, kas ji? Kuri ji? Ar tai geologų gręžinys tiesiai į širdį iki pat kieto metalinio abejonių branduolio?

Šešėlis nemeta šešėlio, tuo jis ir geras. Ir dar, jis myli moteris. Bet su įžvalga.

Nuvilta gatvės intriga – tai pakankamai lėkštas posūkis į nematomus minčių apskritimus. Abejingos gatvės įkalina nuviltus jausmus kančiai, todėl Guru Guru pasiryžo pamilti savo svajonių moterį. Nebuvo kitos išeities – tik romantika.

- Ne, mes žaidėme basketbolą, taškai taškėsi virš šimto... Echhh... - burbtelėjo pro šalį prabėgęs paauglys.

Bet Guru Guru jau buvo pribrendęs kilnesniems jausmams ir siekiams, atviras akinančios aistros šviesai? Bet tylėjo!

- Bet tylėjo! - itin čaižiai surėkė Varna.

Taigi tylėjo, tarsi laukdamas stebuklo, nes naujų minčių auditorija tikėjosi drąsaus poelgio, avantiūros, nesąmonių premjeros. Tyla nuslopina bet kokį garsą, bet ne visuomet atneša ramybę. Tyla – tai iššūkis! Bet ar Guru Guru jau buvo pasiryžęs naujam meilės nuotykiui?

Vidinis balsas tyliai tylėjo, bet gatvės riaumojo, nešdamos naują aistrą, skausmą ir avarijas. Tik Guru Guru buvo saugus, bent kol kas.

- Gatvės tamsios, jokio humoro, - sumetė Guru Guru.