Tolimi siekiai. Kanopos

Ir vieną (tobula vienatvė!) dieną Guru Guru netikėtai tapo laimingas. Pasirodo, reikėjo, tiek (ne)daug... Tik kelių žingsnių į nežinią, į neišmatuojamus vaizduotės tolius. Palaimingai sutemo. Dangus už miesto visada pilnas šviesų. Guru Guru prabilo eilėmis:

iki žvaigždžių

arti kai žiūri

toli kai apie jas skaitai

kur jos

Nejaugi naktis atsilieps tyla, santūriu vėjo dvelksmu, negirdimu žolės gaudesiu. Staiga Mėnulis tapo geltonas it gęstanti saulė.

tavo sąmonėje

šviečia žvaigždės

bet tu garbini akis

- Mėnuli, žvaigždžių kunigaikšti, aš negarbinu nieko, tik Sotvarą Sutvėrėlį Tėvelį Dangaus. Ir ką gi tu man atkoanuosi?

tu nežinai ką garbini

ką žino nežinia?

Guru Guru nė kiek nepasipiktino, kad paslaptingasis pašnekovas šneka paradoksais, kad jo klausimai mįslingi ir iracionalūs. Nejaugi Mėnulis nori mane apšviesti, kad nušvisčiau kaip jis?

- Aš ne ežeras, ne akmuo, ne pasviręs stogastulpis? Šviesusis Mėnuli, ar žinai kas rūpi Rūpintojėliui, kodėl verkia ašarojantis, kodėl lyja lietus?

apsimetęs nieku

tu trokšti visko

neverki

ir tapsi lietumi

- Kodėl turiu tik klausimus? Daug, daug, daug klausimų, ir nė vieno atsakymo?

tai didelė malonė

tai dovana

- Ką su ja daryti? Ko su ja nedaryti? Kas tai?

Pūstelėjo Auštrinis, Mėnulis pasislėpė už debesų.

- Nejaugi liks neatsakyti klausimai?

Suplazdėjo sparnai, ant šakos nutūpė Didysis Apuokas:

- Guru Guru, dovanotam arkliu į dantis nežiūri...

žiūri į kanopas

ar toli nujos?

- Guru Guru, kur tavo kanopos? Ar jos toli? – atsakė sparnuotis ir nuskrido į tamsą, kuri tyli, nes žino visus atsakymus.