Gilioji Lydekos Kronika

Sužinoti padės tik Gilioji Lydekos Kronika.

Guru Guru ieškojo šios knygos nuo 4 metų, kai tik išmoko skaityti, bet niekur nerado. Liūdėjo spaudos kioskai ir knygynai, verkė beviltiškos bibliotekos, raudojo sentimentalūs muziejai ir neprieinami archyvai. Gal privačiose kolekcijose dulka ši vertinga knyga?

Giliojoje Lydekos Kronikoje buvo daug žodžių, net puslapių, parašytų, ko gero, iš Žiulio Verno "Žangados" pasiskolintu šifru. Apie tai, kaip vaikystėje ieškotas lobis prie malūno, o paskui apie jį parašytos net kelios lobių knygos... Apie tai, kaip paauglystėje sukurtas mokslas apie likimą fatistiką... Buvo parašyta didelė knyga - ranka, žinoma. Deja, visos šios knygos vėliau "suaugusio" jaunuolio buvo suplėšytos ir išmestos. Kur jos dabar? Giliojoje Lydekos Kronikoje...

Tik eidamas betiksliu keliu Guru Guru atrado (jei tiksliau: sukūrė, sufantazavo) tikslą – surasti Giliąją Lydekos Kroniką. Jei niekur kronikos nėra, į pagalbą skuba asfaltas, ratai ir simpatiškos pakeleivės.

- Rudute Voveraite, tu lengvai traiškai kiečiausius riešutus, gal žinai, kur reikia ieškoti suplėšytų ir išmestų knygų?

- Aukštai, medžių viršūnėse. O kur kitur.

- Reikalinga gelmė.

- Dangus – giliausias vandenynas, kuriame nardo sparnuota Lydeka.

Guru Guru atsakė eilėmis:

Lydekai paliepus
Medžiotojui iššovus į dangaus vandenis
Krito antys
Lyg krištolinės ašakos
 
Visą dieną skuodė vabalas nežinoma kryptimi (o jis, deja, žinojo tik dvi, nepažino kvantų jis: tik pirmyn ir atgal), kol pagaliau pavargo asfaltas ir saulė, sutemo, sušlamėjo sparnai, atskrido Didysis Apuokas.

- Vanduo – ypatingas, anomalus elementas, turintis atmintį, - tarė sparnuotis.

- Vadinasi, ežerai prisimena viską, ir todėl ten gyvena Lydeka? – paklausė Guru Guru.

- Prisiminti viską – pamiršti viską, - aiškino Didysis Apuokas.

- Matyt, reikia paskęsti gyvam, tapti Skrajojančiu olandu, Bermudų trikampiu, tamsiausia gelme? - ironizavo Ruda Voverė.

- Supraskite ir patikėkite: didžiulis slėgis sutraiško tik profaną, ieškantysis tampa itin gilus, todėl nepaskęsta, nepražūva, - mokė sparnuotas išminčius, - nes jis nugrimzta į išminties gelmes, ir jau niekada neišplaukia į lėkštą paviršių.

- Vanduo – tai Gilioji Lydekos Kronika?

- Ne, ne... – nusijuokė Didysis Apuokas, - tai tu parašei Kroniką, bet suplėšei tik tuščius sąsiuvinius, nes aš nuo tavęs paslėpiau tavo žinias... Guru Guru, anuomet tu pažvelgei į mano akis, paskendai hipnozės vandenyne ir viską pamiršai...

- Kodėl paslėpei mano žinias?

- Kad jų ieškotum...

- Kur? Gal pasakose? – nuliūdo Guru Guru.

- Legendose, - patikslino Didysis Apuokas ir išskleidęs plačius sparnus nuskrido į naktinę medžioklę.

Deja, keliautojams reikia ir patogumų. Kur nakvoti? Kur pailsėti iki ryto? Atsakymas paprastas: kai tamsu (galvoje ir už jos ribų), reikia važiuoti, o patekėjus saulei - miegoti iki pietų, pakrantėje šalia gyvo vandens šaltinio.

108 plentas, visos dienos ir naktys