Pradžia / Didysis Žaidimas
 

TIGRAS

Tau, nieke. tau, Nieke.

Algimantas Lyva ir Mindaugas Peleckis
2017 m. Gegužės 20 d., 17:13
Skaityta: 107 k.
TIGRAS

Kur dingo Guru Guru? Ar šią paslaptį žino pavojingi ralistų viražai, šventi vitražai, sunkūs sakvojažai (pranc. sac voyage - kelioninis krepšys) ir tolimi svajonių miražai? Guru Guru reziduoja žymiai toliau, nei užmato akys. Jis vasaroja paslaptingoje erdvėje, kurioje ošiančių medžių lapų neužkloja jautrios melomanų ausys, kur smegenys pavirsta plastiška koše, iš kurios nykštukai milžinams kepa blynus, kur laisvos mintys paklysta tarp haliucinogeninių grybų. Ar pažangi visuomenė laukia Guru Guru sugrįžimo? Nežino niekas... Vargu ar į šį klausimą gali atsakyti radijas, spauda, televizija.

Futurologai tvirtino - Guru Guru, pavirtęs seno laikrodžio švytuokle, džiugiai stebi, kaip paprasta dantračių mechanika tarsi kuria laiką, kuris vis dar yra neįkandama paslaptis.

Mitų tyrėjai prieštaravo – nesąmonė! Šalin laiką! Legendos - amžinos, viršlaikės!

Ko gero, buvo teisūs šamanai - tikri tik totemai.

- Guru Guru, kokia tavo prigimtis? - paklausė Dravenis.

- Prigimtis mano - tigras.

- Guru Guru, vadinasi tu esi nepraktikuojantis Guru? - nustebo Dravenis.

- Neguruojantis praktikas.

- Kokia gi tavo neguruojanti praktika? Pirmą kartą girdžiu apie tai, todėl ir klausiu.

- Miegas.

- Ar miegodamas tu pavirsti tigru, savo totemu?

- Atvirstu į save - būtent.

- Kiek supratau, miegas padėjo tau tapti stipria asmenybe, atrasti „medžioklės“ (kaip sakei – esi tigras) laukus, o gal sapne tu nugali priešus ir suvedi sąskaitas? Kiek žinau, tigras niekada nepaklysta gyvenimo džiunglių labirinte?

- Tigrai sąskaitų nesuvedinėja, jie neturi priešų, nes niekas nedrįsta būtų jų priešais.

- Džiugu sutikti tokį demokratišką tigrą! Tikiuosi, sapne tu matai paslėptus lobius, sužinai kitų žmonių paslaptis? O gal tu patenki į visiškai kitokį pasaulį? O gal atsikratai filosofinio košmaro ir supranti, kad pasaulis tik mechanika, valdoma programų, dvejetainė matrica, turinti tik du dėmenis: „taip“ ir „ne“. Gal tu pakyli virš pasaulio dichotomiškumo, panaikini bet kokį dualizmą, iš principo pakeiti, transformuoji visus pojūčius ir pasaulis tau tampa kitoks, harmoningas ir šviesus. Ar tu laimingas sapne?

- Demokratija ir tigras? Cha cha. Suėsiu...

- Vadinasi, tu kaip tigras gyveni pagal dvigubus (trigubus?) demokratijos standartus? Kokia demokratiško tigro motyvacija? Tik nereikia kalbėti apie instinktus! Anksčiau pateikti klausimai buvo žymiai platesni, būtų labai smagu išgirsti atsakymus, - patikslino Dravenis.

Guru Guru niūriai nusijuokė:

- Tigry ne znajut stracha...

- Strach boitsa tigra..

- Yes!

Totemai neturi jokios motyvacijos, todėl gali padėti žmonėms. Ne visiems, ir ne visada...

KAŽKUR TOLIMOJE TARPUVARTĖJE

Kokia gyvenimo prasmė? Bejėgė knygų išmintis. Akademinė filosofija – tai atstumta ir skaudžiai įžeista panelė, atidžiai stebinti aistringą mokslo ir religijos šokį. Filosofija yra išmintinga, klastinga ir gudri, nes žino fundamentalaus mokslo ambicijas, siekius paaiškinti viską, o religija, savo ruožtu, niekina mokslą, bet nori jam apsukti galvą, suvilioti, idant jis prarastų sveiką protą. Ir mokslas ir religija nori vienvaldiškai viešpatauti, todėl yra tik aistra, bet nėra meilės. Filosofija tapo niekam bereikalinga, todėl palikime ją ramybėje ir paklauskime Kultūros ministro referento Galiganto. Atsakymą žino tik jis. Matyt, todėl monitorių šviesą išvydo šis tekstas, bylojantis apie itin svarbų kultūrinį pokalbį, priešybių dialogą, nemokslinę diskusiją.  

Į metalą sustingo geltonas taksi, o automobilio ratai virto guma. Atsivėrė pusiau stiklinės durys. Išlipo Galigantas. Falšyvas, arogantiškas, vilkintis violetinį fraką, be lagamino (diplomato), be aristokratiškos lazdos, be baltų pirštinių, be jokios teigiamos emocijos. Todėl ir linksmas, ir klastingas...

- Va aš, Draveni, sunkiai tampu budistu, nors norėčiau. O šįkart noriu pakalbėti su tavimi apie pėdsakus. Visi jų daug kur paliekame. Ne tik pritrupinę sausainių. Snoudenas sakė, kad mus visus seka. Nežinau, ar tiesa, nesu paranoikas, nors tai dar nereiškia, kad manęs niekas neseka. Draveni, kokius gyvenime pėdsakus, išskyrus fizinius, mes paliekame?

Sujudo siauros senamiesčio gatvelės. Taip, kiekvieną referento žingsnį stebėjo nuo suodžių pajuodę čerpių stogai. Bitais (bitlais?), baitais, megabaitais alsavo malkomis kūrenami kompiuteriniai židiniai, skvarbios kaminų akys fiksavo kiekvieną Galiganto judesį, o neužuodžiami dūmai bandė skenuoti mintis. Neišdegs! Nepadės nei anglis, nei koksas. Galiganto smegenys buvo apdairiai apsaugotos juodžiausiu, neįžvelgiamu šungito ekranu.

- Nesvarbu, kokius pėdsakus paliekame gyvenime, svarbu, ką išsinešame iš jo. Visi mūsų pėdsakai šioje žemėje – tai pėdos smėlyje, sniege. Svarbi tik kelionė. Klausi, ar mes paliekame ką nors daugiau nei mūsų kūryba, darbai, vaikai? Nori sužinoti ar mes paliekame metafizinius pėdsakus? Referente, keliauti reikia atsargiai, nešiukšlinti ant tako, kuriuo tu eini, nes šiuo taku eis ir kiti. Taigi, įveiktoje kelio atkarpoje paliekame dalelę savo pasiryžimo, kantrybės, atkaklumo, gal dar kažko... Sunku įvardinti, nes nenoriu pradėti filosofuoti...

Išgirdęs tokį atsakymą Galigantas sutriko, tarsi atsidūręs siaurame kalnų take. Tik arogancija patikimai saugojo referentą nuo pražūtingų bedugnių ir stačių tarpeklių.

- Draveni, koks dvasingumas, kokia kūryba? Man, kaip referentui, patinka tik praktinis mąstymas, žuvų kauliukai vietoje meditacijos. Tunas savo sultyse arba aukšta kilmė pomidoruose. Aš senjoras Pomidoras, o tu maištautojas Čipolinas. Et, kaip norisi valgyti, lėbauti... Kokia čia dar filosofija...

Apetitas ištrynė siaurą pažinimo taką į snieguotas viršūnes ir Galigantas atsidūrė jaukioje virtuvėje. Svaigino kvapai, atsivėrė visi katilai, atsidarė visų orkaičių durelės, ir skrudintuvas iki lubų nusviedę paskrudintą duonos riekę.

- Draveni, geriau valgyti nei filosofuoti...

- O dar geriau – gerti arbatą.

- Skamba psichodelinė muzika, tu geri pigią arbatą, ir tai ir yra viršūnė! Draveni, nejaugi tau reikia sekinančio mąstymo? Bevertės filosofijos? Tai labai varginantys ir nuobodūs dalykai... Rytais kepu kiaušinienę su kumpiu ir nieko savęs anei savo mergužėlės neklausinėju. K čiortu tą filosofiją.

- Referente, tu teisus. Tai paradoksas, kurio tau nesuprasti... Nėra jokių atsakymų, todėl neturi būti ir klausimų.

- Aš žinau, kaip reikia gyventi. Nebenoriu būti teisėju sau, noriu teisti kitus. Draveni, mano gyvenimas keičiasi tik į gerąją pusę. O kodėl tu smunki?

- Galigante, aš daug esu padaręs klaidų, iškrėtęs kvailysčių... Noriu susitaikyti su savimi. Gyvenimas keičiasi, nes nieko nėra pastovaus... Kaita gąsdina žmones, nes jie nori sustingti savo mažytėje laimėje... Buvau jaunas - dabar senas, buvau sveikas - dabar ligotas, turėjau kūrybinių vilčių - dabar ne... Galima būtų tęsti, bet ar verta?

- Neverta. Draveni, esi šarlatanas, todėl esu tikras: pas tave eina minios žmonių, prašančių patarimo, kaip pralobti, pasveikti, iškilti... Visų žmonių siekia vienodi... Ar ateina nors vienas, norintis pažinti savo Tikrąją prigimtį?

Galigantas atidžiai pažvelgė į Dravenį. Suplyšę džinsai, purvina striukė, kiauri batai. Štai iki kokio lygio nusirito tariamas ZEN meistras. Apgailėtina. Dravenis susimąstė, pasiruošė nematomam šuoliui. Referentas triumfavo:

- Pokalbis tarsi baigtas... Bet liko dar neatsakyti klausimai, malonėki nors vieną atsakymą: „Ar esi adekvatus pačiam sau?“ Ačiū!

- I durnus klausimus neatsakinėju... Prašau!

- Taip, sutinku, klausimas durnas, bet labai, labai mielas. Todėl, atsakysiu aš. Draveni, tu nesi adekvatus pačiam sau, nes nesusitaikei su savimi, neatleidai sau nuodėmių, kurių esi labai, labai daug padaręs. Draveni, tu nemyli savęs!

Galigantas pergalingai įlipo į taksi ir neatsisveikinęs nuvažiavo.

Vilnius, 2017 m.

Komentarai