KALBŲ ZONA. Serialų kūrėjai

- Mielasis, kas atsitiko? – paklausė Guru Guru Mylimoji.

- Kokia neteisybė! Tai pasityčiojimas, - siuto režisierius, - prisiminkime šaunius, beveik senus laikus: 1984 07 03 – 1993 01 15, 2137 serijos po 60 minučių... Tai yra 89 paros, jei žiūrėsime be sustojimo.

- Guru Guru, tai - Santa Barbara, an American television soap opera, tavo mėgstamas serialas, - ironizavo operatorius Dravenis, - verčiau jau būtum žiūrėjęs Star Trek'o serijas...

- Draveni, Santa Barbara baigėsi, ir basta. O Star Trek yra daugiau nei 50 metų besitęsiantis verslas: serialas, filmai, komiksai, net kažkokios dirbtinės kalbos. Kam gaišti laiką dirbtinėms kalboms? Ką apie jas manai? O gal tu klingonas? Neseniai skaičiau gana rimtą straipsnį, kad suomiai kilę iš klingonų.

- Guru Guru, aš reptiloidas ir kalbu sintetine kalba, - vos valdėsi Dravenis, - tu mane filmavimo aikštelėje matai kaip žmogų, kalbantį lietuviškai, bet tai tik galinga iliuzija (mes turime pažangias technologijas!). Aš esu driežinas...

Guru Guru pajuto, kad konfliktas gali būti naudingas vienai vienintelei serijai, pirmajam neįvykusiam sezonui, todėl erzino Dravenį ir toliau:

- Operatoriau, kaip tau pavyko užsiauginti žmogaus odą, ir ar vertėjo? Nejaugi ji storesnė nei gyvatės? Sako, žmogus labai pažeidžiamas... Kaip vėžlys, užsiauginęs žmogaus pavidalą, sakau tau.

- Nėra jokios žmogaus odos, todėl vertėjo, ar nevertėjo – tuščias klausimas. Viską lemia pažangios technologijos. Aš fiziškai nesu pažeidžiamas, bet mano psichika labai jautri, aš labai greitai įsižeidžiu, užpykstu... Pavadinti mane žmogumi - tai didžiulė nepagarba, aš Žemėje atlieku mokslinį tyrimą, nes noriu parašyti rimtą, akademinį straipsnį apie žmones. Profesorius Reptilijus pažadėjo publikuoti solidžiame žurnale "Nuodai".

Šis beprasmis pokalbis pradėjo Guru Guru sprogdinti it branduolinis užtaisas:

- Kaip gera būti idiotu...

- Guru Guru, tu stovi šalia prožektoriaus stovo ir žiūri dekoracijas. Tavo siekiai – dangus ir tolimos žvaigždės, bet čia filmavimo aikštelėje - tik vargani kino mėgėjai.

- Berniukai, nurimkite, užteks pyktis! Pradėkite filmuoti, - sunerimo Guru Guru Mylimoji.

Režisierius spyrė į rekvizitų dėžę, sulaužė dekoraciją, o šiek tie nurimęs, prabilo:

- Mes nesame pažengę. Palikti kūrybinėje dykumoje ar vandenyne, nesugebame nieko sukonstruoti, parašyti, nufilmuoti, kad išgyventume, beliko tik atsitiktinumas, kad mums pasiseks.

- Taip, taip mes atsilikę, beveik laukiniai, - kliedėjo Dravenis, - filmavime atsitiktinumų nėra, mano kvailos kalbos - nepaneigiamas dėsningumas, lingvistinė būtinybė, apsauga nuo depresijos, nuo streso, nuo visko destruktyvaus...

- Na, tu kaip nori, mielas reptiloide, o aš lėtai einu kažkur... Pats nė nežinau, kas aš, ir kur. Bet ar juk žmogus žino? Markas Tvenas sakė, kad svarbiausia sužinoti, kodėl gimei. Aš nežinau. Dar sakoma, kad pasaulis tėra operos scena, o žiūrovai - turčiai, kurie žiūri, kaip mes tūkstančius metų žudome vienas kitą. Ar tai reptiloidai?

- O dabar jau prasidėjo labai rimta šneka, ir man vėl tapo liūdna, - nusiminė Dravenis.

- Ir man. Trumpam atsisveikinu. Iki...

Subangavo imitacinis vanduo, vėžlys (Guru Guru) nuplaukė kartonine baidare. Jis paliko lontarą su rašmenimis, kuriuos Dravenis išsišifruos jau kitoje, nenufilmuotoje serijoje.

- Bravo, bravo, - suplojo bendrascenaristė Guru Guru Mylimoji ir operatorius Dravenis rankomis vienu metu, - filmavimas baigtas, einam visi namo.

Užgeso prožektoriai, scenos darbininkai nuėjo gerti alaus, katinas praėjo pro pagrindinį kompiuterį ir jį sudaužė. Įrašai turbūt išliko, nes technologijos dabar itin modernios.

Vilnius, 2017 m.