KALBŲ ZONA. (Ne)matomas minčių šokis

- Kas tau yra saulė, Draveni?

- Visų pirma, niekas nežino, kas buvo tie etruskai, niekas neperskaito jų rašmenų, tik žinoma, kad romėnai paveldėjo dalį jų kultūros... Bet gal aš klystu, norėčiau klysti... Saulė - tai plazminė erdvė, kurioje gyvena pusdieviai, išminčiai.

- Manau, kad e-truskai buvo e-stų protėviai, kurie turėjo internetą ir viską žinojo. Viską - stilium disko. Šokis gimdo šokį. Taip ir išmirė disko šokyje. Nežinojo bugio vugio, vargšeliai... O e-stai pankroką grojo vienu metu su Pistoletais. O gal pereinam į e-gyvenimą, Draveni? Juk virtualybė tikra?

- Guru Guru, viskas tėra iliuzija ir virtualybė netikra, tik - pustyška, be savasties, be substancijos, tik miražas, todėl nėra prasmės pereiti į e-gyvenimą. Nuo ragų, ant nagų, - kaip sako nemari lietuvių išmintis. Antra vertus, tu teisus – reikia šokti, nes tai tobula meditacija: disko, ypač rekomenduoju boogie woogie, o pistoletams - ne, tik laikiniai revolveriai, rekomenduoju: The Beatles - Revolver... Tiks CD, LP, bet koks įrašas, bet kurios radijo stoties transliacija.

- O sapnai tikri? Aš gi juose gyvenu. O gal, kaip sakė vienas mąstytojas, mes sapne dabar, o sapnuodami gyvenam? Kam tas dualizmas pasaulyje reikalingas?

- Kai sapnuoji, sapnas tikras, kai pabundi - ne. Gyvenimas sapne - tai metafora, nėra jokio dualizmo - varna juoda, sniegas baltas, bet jei mes manysime, kad sniegas ir varna neturi spalvų - vėl pateksime į dualizmo tinklą ir vėl pradėsime beviltiškai filosofuoti... Dabar, šioje kavinėje, viskas tikra, ir jokių išvedžiojimų! - tarė Dravenis.

- Sapnas, sapnas ir tik sapnas. Daugiau jokios filosofijos. Sapnus piešti, dainuoti, šokti (tik ne pagal disko muziką), rašyti, bet jokių būdu - neaiškinti. Jie nepaaiškinami.

- O jei šokdamas sakau, kad guliu ant parketo? Ir ką daryti, jei policija man aiškina, kad aš diskotekos chuliganas?

- Padainuoti Love me tender.

- Aš neturiu balso, mane išjuoks, o gal ir primuš! - išsigando Dravenis.

- Gyvenimas mano baigėsi...

Taip pasakė Guru Guru, kai išgėrė puodelį kavos. Ir tuštuma šekspyriškai praturtino situacijos tragizmą.

- Gal pabandyki paburti iš tirščių, - atsargiai pasiūlė Dravenis, - gal drumzlių gelmėje pavyks įžvelgti šviesias prošvaistes ir sėkmės horizontus.

- Labai negerai burti. Geriau tyliai sakyti sau: bur bur bur bu bu bu b b b.... Ir išsipildo.

- Svajonė?

- Ne. Gyvenimas.

- Guru Guru, tu jau turi GYVENIMĄ, tai ko tu dar nori?

- Ne, aš turiu tik svajonę gyventi.

- Tavo svajonė - išpildyta, įgyvendinta, - nusistebėjo Dravenis, - nejaugi tu netikras, suklastotas, gal esi klonas? Nesuprantu, kaip gyvas žmogus gali neturėti gyvenimo?

- Ir aš nesuprantu... Tačiau nesijaučiu gyvas. Tik skausmas tai primena...

- Taip, gyvenimas - tai kančia... - patvirtino ir nusistebėjo Dravenis, - bet jei žmogus negyvas, jis neturi jausti skausmo.

- Niekas nežino... Vėlinės juk ne veltui švenčiamos...

- Dabar supratau, kodėl tamsią dieną mes susitikome kavinėje "Lydeka ir vaiduoklis"

Vilnius, 2017 m.