KALBŲ ZONA. Auštra

Aušo.

Guru Guru ir Dravenis anksti ryte gėrė arbatą (retas atvejis: pirmasai buvo labiau kavos mėgėjas), nes reikėjo aptarti svarbų reikalą. Aušra, o gal Auštra buvo tas metas, po kurio pasibaigia pirmoji malda ir prasideda gaidžio giedojimo, išvaikiusio blogį, pasaulis. Pasaulis tampa geras, minkštas, žmonės skuba į darbą, o du išminčiai, bedarbiai sėdi ir mąsto.

Ką mąsto anys?

Kad gerai groja Eloy "Dawn".

Kad miegas - geriausias vaistas.

Kad paprastas gyvenimas geriau už sudėtingą.

Kad nereikia pateikinėti kvailų klausimų.

Kad reikia tiesiog daryti, o ne kalbėti.

Kad reikia kalbėti apie praeitį, ateitį ir dabartį, tarsi jų niekada nebuvo.

Kad prieš 3359 metus sukurtas piešinys ar literatūros kūrinys gali būti kur kas vertingesnis nei ultrasuperduperpostmoderpostnizmas.

Kad.

Arbata vėl įtekėjo į gerklas, šildė jas. Be žodžių sėdėjo du išminčiai, bedarbiai. Pasaulis bėgo, laikas bėgo (taip sakė per televiziją ir rodė laikrodžiai).

O priešais Guru Guru ir Dravenį atsivėrė beprotiško grožio krioklys - imk ir šok. Tiesa, tai tik fototapetai. Holograma. Bet juk nuo to krioklys ne mažiau gražus?

Šis įstabus rytas (bent trumpam) sustabdė nelemtą priežasties ir pasekmės dėsnį, ridenantį visus myriop.

Nuostabūs krioklio purslai pažėrė šviesiausius reginius.

Toks pasaulis ir bus, todėl verta svajoti, kurti ir dirbti.

Vilnius, 2017 m.