KALBŲ ZONA. Garsų laiptai

Dabar jau grojo mintys, visais įmanomais ir neįmanomais instrumentais. Giedojo depresijos šmėkla. „Įsikirtęs“ į baisų skambesį, Guru Guru bėgo laiptais aukštyn, norėdamas išsaugoti šviesią giluminę savijautą. Kamavo tik vienas klausimas, kaip bendrauti su dirigentu Galigantu, jei jis vejasi su didžiuliu revolveriu? Dabar ne laikas vystyti magiškus gebėjimus: spėriai teleportuotis, tapti nematomu, pereiti laiptinės sieną kiaurai.

Gal šis bėgimas – tai pirmasis sėkmės maratonas. Sužviegė gitara. Užplūdo mintys apie laimę. Gal nesibaigiantys laiptai – tai naujas jėgų resursas, nepažinta sąveika, ryšys, kontaktas su klibančiomis, blogai temperuotomis pažinimo pakopomis, smaragdiniu miestu, užburta šalimi.

Pasigirdo šūviai, melodingai švilpė kulkos. Pražūties muzika. Labai svarbu išgirsti medinius, akustinius laiptus, kaip stygą, kaip elektrinį kontrabosų tramplyną į aukštį. O gal reikia sustoti, paduoti referentui ranką, nusišypsoti ir gauti skambią kulką. Į atvirą širdį. Ar tai kilnu?

O apačioje, parteryje, šalia ambientinio dangoraižio, nerimavo Dravenis, Giedrė ir Guru Guru Mylimoji. Ką daryti, kaip išgelbėti Guru Guru, kuris dingo scenos tamsoje.

- Kai pagerbiamas prakilnus žmogus, tai nėra tikras kilnumas, kitas reikalas, kai šlovinamas ir liaupsinamas niekšas ir padugnė, - aiškino Dravenis, - Galigantas trokšta dėmesio, įvertinimo, - reikia sutekti referentui šansą.

- Šneki niekus, - pasipiktino Guru Guru Mylimoji, - sugalvoki ką nors, ir greitai...

Nespėjo Dravenis net atsakyti, kai šalia išdygo Juodasis Laiškanešys.

- Demonas Žiurkius! – pašiurpo visi.

- Ne, tik įvertintas kompozitorius... Pagaliau susirinko seni draugai. Draveni, negalima delsti, ar nori, aš tave užkelsiu ant muzikinio dangoraižio stogo, be jokio užmokesčio, be honoraro, be sutarties, tik iš blogos širdies ir piktų ketinimų! – metaliniu balsu sugirgždėjo pragaro maestro.

- Gerai, - nė kiek nesudvejojo Dravenis, - nedovanotina palikti draugą koncertinėje nelaimėje.

- Draveni, sudėk 1,8,16,6,3,4,5,11,12,22,20,2 natas ir gausi akordą, - prabilo šiek tiek drumsta Guru Guru holograma.

- „Guru, norėdamas pažaboti šviesą, bėgo laiptais aukštyn, ir jį kamavo tik Guru“, - išlemeno Dravenis, - padaryta, sudėjau...

Kai tik Dravenis pasakė burtažodį, nutilo pragaro orkestras ir užsidegė salėje šviesa. Scenoje stovėjo Guru Guru. Vienas, be orkestro.

Šis tekstas - metatekstas, diskursas, dialektika, jo negalima skaityti bet kaip. O kaip jį galima skaityti? Visaip, bet tik ne taip. Kitaip. Kaip? Dar kitaip. Supratot? Ne? Ir aš ne. Todėl, kad šis tekstas - tai diatekstas, metalektika, kursdisas. Jo negalima skaityti bet kaip.

Galima net atliekant superjogos pratimus:

ZZZZZZZZZZZZZZZZZVilnius, 2017 m.