KALBŲ ZONA. Pabrangus auksui, auksinė žuvelė leidžia norėti tik du norus

Kai ateis žiema, bus šilta, ir nė vieno blogo žodžio neištars joks šaltis. Išvažiuoti ir negrįžti – tai nepaprastai ryški šviesa, nuo kurios apankama, ir tampa nepakeliamai sunku prisiminti gimtinės slėnius ir miškus.

Pietuose temsta anksti, kad visi užmigtų užmaršties miegu ir sapnų košmarais ramintų save. Bet nelauktai įsijungia radijas, ir pabundi, kai žemėje jau nelieka pažįstamų žmonių, tik lėta, monotoniška minia, spartūs automobiliai ir saldūs kavinių kvapai.

Pabėgsi, kai išgirsi sirenas, už nugaros prapliupusius keiksmus. Nieku gyvu nepraleisk paskutinės galimybės pasinerti į tyrą ežero vandenį, nes tik paklydėliai girtuose baruose žaidžia pasjansą, norėdami išlošti nors truputėlį laiko. Bet laikas – tai mirę mūsų jausmai. Ar verta nors keliems metams įsikabinti į svetimą gyvenimą?

Sunku dykumoje pagauti debesis, kai esi gimęs kartu su lietsargiu. Įpratai prie skėčio, nes nustojai žavėtis lietumi. Ir vis dėlto poezija labai svarbi, nes pasvirusios trobos, nusekusios upės ir vieniši piliakalniai trokšta tavo pagalbos.

Vilnius, 2017 m.