Filosofas komentuoja visatos sampratą. Modernistinio pasaulėvaizdžio ir mokslo santykis

Pastebėdamas  straipsnyje „Į kur plečiasi Visata? Ketvirtas Visatos matmuo“,  keliamų klausimų aktualiją, filosofas sako: „Štai kokios mokslinės grumtynės – klasikos graikai tokias vadino gigantomachija (milžinų kovomis, – tokiomis, kaip tarp Aristotelio ir Platono).

Ir štai Paul Sutter irgi dalyvauja septynioliktojo amžiaus rėmuose, kuriuose dalyvavo Newtonas ir Leibnizas. Pirmasis kalbėjo euklidinės erdvės ir tęstino laiko rėmuose, o antrasis visuotino perspektyvumo pasaulyje. Antrasis tapo postmodernistų mantra. (Vokietijos premjerė Merkel tai pavadino „multi-kulti“)“.

Toliau filosofas lakoniškai, tačiau labai esmingai išdėsto moderniosios filosofijos požiūrį į keliamus klausimus. Jis  sako: Filosofija turi atkreipti dėmesį į keletą dalykų.

Pirma. Klausimas, "Į ką" plečiasi visata“? - priklauso Aristotelio ir Newtono „rėmams“. Aristotelis klausė:  jei prieisime kosmoso ribą ir per ją iškišime ranką - kas ten bus?

Newtono „euklidinė dėžė“ turėtu kelti toki pat klausimą. Bet Leibnizas daug perspektyvesnis.

Straipsnyje  minėtas centrų pokytis iš kurių viskas plečiasi analogiškai kaip ir iš mūsų centro, yra įmanomas  tik su begalybės prielaida. Begalybėje galima pasirinkti bet kokį tašką ir jis bus centras, nes tik riboto kosmoso koncepcija gali teigti, kad yra vienas centras, kurio  atveju nusitolinus nuo jo bet į kokią pusę reiškia priartėjimas prie ribos, vedantis į klausimą - kas už jos?

Toks visatos  ribotumas, leidžia kryptingumą - judesys į ribą. Bet  iškėlus prielaidą, kad ribos nėra, negalima teigti ir  kryptingumo, ir tokiu  atveju negalima teigti,  kad nuo šio centro viskas plečiasi "į". Taigi plėtimasis „į“– tėra metafora, o  ne tikrovė.

Reikia tuojau pat  pastebėti, kad metafora, kurioje  viskas plečiasi nuo mūsų centro irgi nebegalioja, nes mes žinome, jog galaktika Andromeda, kaip tik neskrieja nuo mūsų centro tolin, bet už penkių milijardų metų susidurs su mūsų galaktika.

Išvada: nėra jokios krypties, ir įvykiai „plūduriuoja, maišosi, vieni į ten, kiti į čia, nurodantys kad, nėra nei kryptingos „ateities“, nei taško „praeities“, kur įvyko koks nors „big – bang“. Visa tai yra ribos prielaida - "kada" visata prasidėjo?  Kritiškai apmasčius reikšmę "riba", iškiltų svarbius klausimas - "kada" kas nors prasidėjo?

Žodžiu, tokios prielaidos kaip ribotumas-neribotumas yra metaforos kurias mes priimame kaip "tikrovę".

Šiuo atveju ir niekas yra klasikos prielaida: Būties riba yra Niekis.

Parmenidas nubrėžė šią ribą.

Taigi po tokio filosofo visatos komentaro atsiranda gera proga  pakalbėti apie modernistinio  pasaulėvaizdžio ir  nūdienos mokslo santykį.

Štai  modernioji filosofija formuoja  tokį pasaulėvaizdį, kuris negali turėti  vistos egzistavimo  pradžios centro („big - bang"), išsiplėtimo ribų  bei plėtimosi vietos, t.y., visata negali turėti jokios apibrėžties. Tad  kalbant apie tokį abstraktų pasaulėvaizdį, kolona ant kurios jis rymo -  tai visatos begalybės prielaida. Tokį pat pasaulėvaizdį, pagrįstą matematine begalybės prielaida, mini ir mokslininkas Paul Sutter, tačiau čia pat  pabrėžia, jog jis  jam  sunkiai suvokiamas platesniame astrofizikos žinių kontekste.   Taigi  jis sako, kad  galima įvesti ir ketvirtą matmenį.  Tada turėtume visatos vaizdą, kuris galėtų labiau įtikinti Paulo Sutterio  protą. Tačiau, kaip pastebi mokslininkas, galbūt pats mąstymo žavumas ir yra tai, kad žmogaus protas kuria koncepcijas,  kurių pats negali suvokti? 

Todėl  klausimas aktualus: ar kiekvieno žmogaus protas  pasiruošęs aprėpti platesnį nūdienos mokslinių faktų kontekstą ir pasigęsti ketvirto matmens, o tokį matmenį įžvelgus, - filosofijos dėka naujai imti  ieškoti pasaulio tvarkos  ar tai betvarkės?  Kaip žinoma, pasaulėvaizdis yra  formuojamuos  pasaulėžiūros pagrindas.  Tad  pirmiausiai į akis krinta tai, jog abstraktus pasaulėvaizdis yra akstinas rutulioti naujajam filosofiniam arrtopocentrizmui iš kurio  išstumiamos  klasikinės  tiesos,  objektyvios tikrovės, vertybių  bei  pan.  paieškos.

Ką dar  esminio būtina pastebėti kalbant apie  modernizmą ?

Visų pirma reikia prisiminti, jog nūdienos modernizmas, gamtos jėgų ir gyvybės bei žmogaus sąmonės klausimu, atitinka materializmo koncepciją - gyvybė atsirado savaime iš gamtos jėgų, o žmogaus sąmonė yra pati aukščiausia gyvybinių procesų išsivystymo pakopa. Kaip ir materializmas, modernizmas atmeta veikiamąją galią turinti nemedžiaginį (antgamtinį)  pasaulio matmenį ir teigia, jog visi su sąmone siejami dvasiniai procesai nutrūksta po žmogaus fizinės mirties.   

Taigi šiek tiek apie visatą  kaip „niutonišką uždarą dėžę“.

Iki praėjusio šimtmečio vidurio, mokslinė kosmologija visatą traktavo kaip begalinę, amžiną ir nekintančią. Tačiau nūdienoje, visatos plėtimasis patvirtintas stebėjimais kaip faktas ir šis faktas  nebekelia jokių mokslinių abejonių. Nebekelia abejonių ir moksliniais  eksperimentais patikrinta  medžiagos raidos teorija, kuri  kartu su visatos plėtimosi faktu nuveda  į tais dalykais pagrįstą "big - bang".

Naujausi visatos stebėjimo duomenys  vis labiau  papildo  jos  buvusios pradžios mokslinį pagrindimą. Taigi šiandien "big - bang" yra įgavęs garbingą fizikos  teorijos statusą ir mokslinėje kosmologijoje yra visatos centras  iš  kurio iškeliavo  šviesa brėžianti visatos ribas. Tiesa, šios ribos kas akimirksnį kinta, tačiau tam tikru laiko momentu, šviesa nuo "big - bang"  yra  įveikusi tam tikrą atstumą.    Kitas labai svarbus klausimas, kuris  sukelia sumaištį netgi  ir tam tikrų mokslininkų protuose - tai stebėtojo vieta visatoje ir iš tos vietos  galimos visatos apibrėžtys.  Čia mokslas  remiasi abejomis A. Einšteino reliatyvumo teorijomis. Joms bendra esmių esmė  sako, jog šviesos greitis yra baigtinis, ir jo sudėti negalima (kaip tai daroma Newtono mechanikoje). Todėl  šviesa, pasiekianti  stebėtoją iš dviejų priešingų pusių, stebėtojo atžvilgiu negali apibrėžti erdvės viršijančios jos greičio apibrėžties. Taigi vaizdžiai kalbant,  jei stebėtojas žvelgia tik viena kryptimi, tai mato, jog šviesa per vieną sekundę apibrėžė  tris šimtus tūkst. km. erdvę. Tačiau jei stebėtojas tuo pačiu momentu nori sužinoti koka šviesos apibrėžta erdvė yra jam už  nugaros, tai  ta erdvė bus nulinė, t.y., stebėtojas tarsi atsiranda  prie sienos už kurios nėra šviesos. Bet čia tik supaprastintas įvaizdis, galintis padėti suprasti laiko ir erdvės santykį (erdvėlaikį) stebėtojo atžvilgiu. Be abejo, šis įvaizdis galioja ir po "big - bang" šviesos apibrėžiamai erdvei. Tačiau žmogus  -  stebėtojas yra žemėje, kuri juda kartu su visa Saulės sistema bei  galaktika, šviesos (medžiagos) apibrėžiamoje erdvėje. Todėl po "big - bang" apibrėžiamos  erdvės  atžvilgiu kinta stebėtojo vieta, o iš stebėtojo pozicijų – kinta erdvė arba laikas. Tačiau tai nereiškia, kad objektyvioje tikrovėje šviesos apribota erdvė yra begalinė ir duotuoju laiko momentu neturi apibrėžties "big - bang" atžvilgiu. Kitas klausimas kaip tiksliai visa tai galima apskaičiuoti matematiškai.

Nūdienos  stebėtojas, visatos  stebėjimui naudojas ir kosminiu teleskopu „Hubble“.  Nepaisant to, kad  naujausių stebėjimo priemonių dėka,  matematiniai   apskaičiavimai vis dar  tikslinami,  tačiau negaline abejoti  pačiu visatos  atsiradimo principu bei galimybe ją apibrėžti šviesa kaip daiktu, kartu sukuriančiu  laiką ir erdvę.  O štai ta vieta be laiko ir erdvės apibrėžties -  „į kur“ visata plečias - tai  pagrįstai galima teigti, jog  tokia vieta yra begalinė. Taigi  čia išvada tokia: kadangi  po įvykusio  "big - bang" šviesa vis dar „kažkur“  keliauja - tai turi būti ir „kažkokia“ vieta,  kurią šviesa paverčia   mokslui žinoma medžiagine tikrove.  

Keletas sakinių   apie Leibnizą ir visuotiną perspektyvumą.

Leibnizo laikais, filosofai vis dar kalbėjo apie pasaulio tvarką sukūrusį antgamtinį Dievą -Dvasią  bei  žmogaus sielą (filosofai sutarė dėl tam tikrų universalijų). Tad  Leibnizo monados kaip žmonių  sielų  metaforos,  judėjo link Dievo. Nūdienoje, postmodernistai apie  jokią sielą nekalba, o jei ir kalba, tai ją supranta fiziškai -  kaip energiją, kuri iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta, o tik pakeičia būvį. Tad judėjimo perspektyvumo samprata čia visiškai kita nei Leibnizo   -  tai žmogiškojo medžiaginio būvio pasikeitimas. (Tiesa, visiškai atskiras klausimas kaip Dievą ir sielą suprato pats  Leibnizas. Pvz., krikščionis Hegelis, savo sielą sutapatino su Dievu ir išrutuliotos dialektikos dėka  į filosofiją įnešė naują mintį -  jei nėra žmogaus proto, tai joks Dievas neegzistuoja. Ši mintis tapo kertiniu akmeniu modernizmui bei ateizmui kalbant apie Dievą).  Taigi  savo idėjiniu   pagrindu, „multi - kulti“ yra materialistinė ir nepripažįsta jokių antgamtinių jėgų. Tiesa, žodis materializmas tarsi paseno, todėl   „multi- kulti“ vadinasi reliatyvistine pasaulėžiūra.  Čia žmogus pats sau „gamtinis dievas“,  todėl neturi jokios atsakomybės prieš  antgamtinio „metaforinio“ Dievo nustatytą fizinę bei dvasinę tvarką, kurią žmonija surado savo daugiaamžės patirties bei klasikinių apmąstymų dėka.

Labai svarbu  pakalbėti apie ką filosofas  net neužsiminė – apie moksle prigijusį  žodį  „informacija“.

Ir vis tik gali kilti klausimas: ar šiuolaikinei  filosofijai  turėtų būti aktualios mokslinės žinios apie gamtinę tikrovę? Prisiminkime senovės Graikiją. Antikos mąstytojai, todėl ir vadinosi filosofais, jog norėdami surasti tam tikrus atsakymus,  gilinosi į  gamtos bei žmogaus gyvenimo stebėjimus. Taigi to meto  mokslo  žinios bei jų apmąstymas buvo tos pačios monetos dvi pusės. Tik tokiu būdu, visuotinai religingoje to meto aplinkoje, jie ėmė  skirti žmogaus psichologizmu pagristus tikėjimus bei iš jų išplaukiančius  prietarus nuo  tikrovės.  Todėl  skirtingai nuo visų kitų pasaulio šalių  mąstytojų - žmogaus dvasinės tikrovės mokytojų  (nūdienoje jie beveik visi vadinami filosofais)  -   graikų filosofai yra šiuolaikinio gamtamokslio pradininkai.

O argi nūdienos žmogaus prote  nėra neišspręstų klausimų liečiančių  jo formuojamų tikėjimų koncepcijas, kurios  suponuoja visą žmogaus  atsakomųjų veiksmų grandinę pasaulio atžvilgiu? Juk akivaizdu, jog žmogaus tikinčio antgamtinės  tikrovės egzistavimu,   veiksmai  bus vieni, o tikinčio, kad  tokios tikrovės nėra – bus kiti.  Todėl pirmiausiai, nūdienos filosofija  privalo  atkreipti dėmesį į tai, kad šiuolaikinio gamtamokslio piešiamoje medžiaginėje tikrovėje, ilgą laiką buvęs karštų filosofinių ginčų objektas ir kartu materializmo pagrindas - demokritiškas  mechanistinis  sąmonės veikimo principas jau nebegalioja. Juk būtent dėl minties nemedžiagiškumo, šiandieniniai mokslai tiriantys žmogaus sąmonę teigia, jog visumoje apie  sąmonę  galima labai mažai ką tepasakyti. Ir ta maža dalis - tėra žmogaus motorikos mechanizmas.  Todėl nepaisant iš kieno lūpų (tebūnie tai ir empirinius mokslus atstovaujantis asmuo) išgirstume teiginį apie minties materialumą – turime žinoti, jog to žmogaus išsilavinime yra pasilikusi didžiulė   gamtamokslio žinių  spraga. O juk būtent sąmonė yra pasaulio pažinimo instrumentas tiesiogine šio žodžio prasme. Taigi kiek buvo  tuščiai filosofuota  remiantis netikrovišku sąmonės veikimo principu?! Juk sekant tokiu principu buvo atmestos klasikos tiesos, tikrovės, vertybių  ir t.t. paieškos  (anot reliatyvizmo, neįmanoma ieškoti tiesos ar tikrovės nes viskas kinta ir mintis tikrovės nespėja pasivyti). Ar tokiu atveju begalima rimtai kalbėti apie tokį „modernų“ pasaulio ir žmogaus tikrovės pažinimą?! Tad postmodernizmas  tėra protestas prieš moderniosios filosofijos bejėgiškumą pateikti ką nors labiau įtikinančio žmogaus egzistencijos klausimu. Taigi šiandieninė filosofija privalo neatsilikti nuo gamtamokslio ir  turi  atrasti štai ką: ar iš istorinės praeities atkeliavę žmogaus bei pasaulio aiškinimai tėra  tam tikros idėjinės metaforos neturinčios nieko bendro su tikrove, ar tai yra tikrovė apipinta idėjomis kaip tam tikromis metaforomis?  

Taigi dabar grįžkime prie žodžio „informacija“.

Parodydamas  kaip visatos begalybės prielaidos dėka,  modernizmas apibrėžtumą  geba  paversti metafora, galiausiai filosofas savo samprotavimams pagrįsti  remiasi astrofizikos mokslu. Iš mokslinio fakto padaroma galutinė išvada, jog nėra jokios krypties, viskas plūduriuoja, maišosi ir pan. (Kad Andromeda artėja link mūsų yra stebėjimais užfiksuotas faktas. Tad filosofo  apmąstymuose, kaip kad ir Aristotelio laikais, mokslas ir samprotavimai žengia koja kojon.).  

Tad ir aš remiuosi mokslo faktais ir pastebiu, kad  fizikos mokslas patenka į tam tikrą aklavietę: Viena vertus, mokslas gali kompetentingai kalbėti tik apie medžiagą bei jam žinomas sąveikos jėgas - tai sudaro mokslo apibrėžiamą visatos  medžiaginę - fizinę  tikrovę. O kita vertus, norėdamas visus tuos dalykus nuosekliai apjungti, mokslas priverstas konstatuoti  reiškinius, pranokstančius mokslo galimas fizinės tikrovės apibrėžtis. Todėl tokiai nemedžiaginei tikrovei išreikšti, žodis „informacija“   įgavo moksliškai  pagrįstą  reikšmę. (Tiesa, nemedžiaginė tikrovė yra išreiškiama ir kitomis sąvokomis – tai priklauso nuo medžiagos tyrinėjimų specializacijos. Ta pačia proga noriu pastebėti, jog savo tekste abu  žodžius „medžiaga“ ir „materija“  naudoju kaip vienas kito sinonimus, nors priklausomai nuo mokslinės specializacijos  - vienose labiau prigijęs vienas žodis, o kitose – kitas.).

Taigi komentuodamas  bei plėtodamas  Paul Sutter  pamąstymus,  informacijos sąvokos   pagrindinę esmę  tapatinu su nieku bei su iš žmogaus sąmonės kilusia  mintimi. Tapatinimą  pagrindžiu tuo, jog šie trys paminėti dalykai nepatenka  į pagrindinio fizikos dėsnio (energijos tvermės dėsnio)  apibrėžtį ir todėl apie juos galima kalbėti kaip apie nematerialią tikrovę. Svarbiausias dalykas į kurį nuveda mano tekstas yra astrofizikų klausimas apie informacijos „likimą“  tuo atveju, kai viena dalelė patenka į juodąją bedugnę, o kita ne. (Kaip žinoma, pagal sieties reiškinio  faktą , dalelių turima  tarpusavio informacija yra nemedžiaginė tikrovė). Iškeltam klausimui pateikiu du galimus paaiškinimus, iš kurių  labiau įtikinantis  tas, kuriame parodoma , kad medžiaginė tikrovė tėra  nemedžiaginės tikrovės , t.y., informacijos  pasekmė.  (Galbūt filosofas gali pastebėti, jog toks paaiškinimas sukasi platoniškų idėjų rėmuose).  Kadangi  stebėdamas medžiagos būvio pokyčius, astrofizikos  mokslas kelia informacijos klausimą, tad   abiejų  paaiškinimų bendrą  kontekstą  papildomai koncentruoju į tai, jog mokslas šią  sąvoką  vis plačiau  įtraukia  į medžiaginės tikrovės aiškinimą. Kitaip tariant, mokslas kalba apie tai,  kad medžiaga atitinkamai santykiauja su nemedžiagine tikrove. Antrame paaiškinime išskiriu nematerialios tikrovės prioritetą medžiagai. Taigi   pagrįstai galima teigti: kadangi moksle tokia  nemateriali tikrovė atrandama  norint paaiškinti medžiagą bei jos sąveiką, tai ji  nėra kažkokia tikrovės neatitinkanti   metafora, filosofinė  idėja ar pan., -  bet tai yra mokslinis faktas, t.y., materialaus ir nematerialaus pasaulio dėmenų sąlyčio  realybė.

(Beje, įtraukiant informacijos sąvoką, būtų labai įdomu paliesti dar vieną mokslininkų  keliamą klausimą apie  matomos visatos pradingimą vienu akimirksniu, apie labai staigų visatą sudarančios  medžiagos būvio pasikeitimą. O ar tuomet, tokio klausimo kontekste, neturėtume geriausiai paaiškinančio atsakymo apie staigius  NSO atsiradimus ir išnykimus?).

Išvada: Moksle informacijos sąvoka yra neginčijama, tad  tik laiko klausimas, kada ši sąvoka įsiskverbs į filosofų protus ir tokiu būdu sukels pasaulio bei žmogaus naujų apmąstymų bangą.

Pabaigai aktualus klausimas  tolimesniam pamąstymui bei galimai diskusijai: ar mokslinė informacijos sąvoka nėra ta  šiandieninė filosofinė universalija, kuri gali padėti skverbtis į pasaulio arche? Argi nebūtina gebančios atskleisti tikrovę mokslo racionalios kalbos dėka,  naujai pažvelgti į iki šių dienų filosofams ramybės neduodantį  bei įvairiai interpretuojamą  Parmenido būties klausimą? Remiantis mokslo pripažįstamais dalykais, į akis krinta tai, kad antikinis Niekis nėra klasikos metafora, bet mokslo piešiamoje objektyvioje tikrovėje – tai  prioritetinė nemedžiaginė jėga  kurianti medžiaginę tikrovę (graikų suprantamą kaip trūnųjį  pasaulį). O jei į filosofinius debatus įtrauktume iš mokslo faktų sukurtą gyvybės evoliucijos teoriją, tai  dalykuose, kurie liečia  gyvybės bei sąmonės klausimus, tikrai negalėtume  neįžvelgti  akivaizdaus  kryptingumo.