Šv. Rašto ir mokslo sintezė

     O dabar svarbiausias, įdomiausias, tačiau galbūt sunkiausias suvokimas. „Jutimai perkeliami į užpakalinėje smegenų dalyje esantį Brodmanno žievinį lauką, o jame regos ir klausos nervų signalai paverčiami vaizdu ir garsu.“ (Kas yra intelektas / Iliustruotasis mokslas 2010, Nr. 9. P. 42.) Labai susikaupkite ir pasistenkite suvokti.

     Jokie jutimai niekur neperkeliami – į smegenis keliauja tik elektriniai kodai. Net ir smegenyse šie nerviniai signalai nepaverčiami nei vaizdu, nei garsu, nei kvapu, nei švelniu prisilietimu, nei skausmu, nei šalčiu... Bet jų sukelti fiziologiniai procesai j a u č i a m i arba vaizdu, arba garsu, arba kvapu, arba švelniu prisilietimu, arba skausmu, arba šalčiu..! Tačiau jaučia (mato, girdi, uodžia, ragauja, liečia, orientuojasi erdvėje) tik tie, kurių smegenyse tai vyksta.

     Aišku tai prieštarauja „sveikam protui“, sakančiam, kad mes regime akimis, girdime ausimis, skanaujame liežuviu, uodžiame nosimi, o daiktų paviršių tiriame pirštais. Tačiau burna su skoniu gali neturėti nieko bendro jeigu skonio receptoriai (kaip pas musę) bus ant kojų. Pietų Amerikos žiogas (Copiphora gorgonensis) girdi priekinėmis kojomis, nes ant jų esančios akustinės vezikulės, atlieka tas pačias funkcijas, kaip žinduolių vidinės ausies sraigė.

     Akių, ausų, liežuvio, nosies, odos receptorius atjungus nuo smegenų (atlikus deaferentaciją) mes nieko nebematome, nebegirdime, neskanaujame, neužuodžiame, neliečiame...  Deaferentacija – chirurginė invazija, kurios metu nukertami jutiminiai nervai, jų perduodami signalai į smegenis nenukeliauja.

     Jausmų pasaulis - tai stebuklų šalis, kur veikia mums dar nežinomi dėsniai. Bet kuris gyvas organizmas visų pirma individualus, egocentriškas jausmų pasaulis.

     Nerviniai signalai ateina ir iš išorės, ir iš mūsų organizmo vidaus. Žinoma, nelengva suvokti, jog tai ką matome aplinkui visų pirma yra pojūtis, kaip ir alkis, skonis, šaltis ar prisilietimas. Paradoksas - Siela kiekvieno iš mūsų esmė, o kiek žmonių Jos egzistavimą neigė? Gal dėl to, kad anatomiškai tyrinėdami kūną iki atskirų atomų Sielos taip ir nerado?  Kauno „Aušros“ valstybinės mergaičių gimnazijos kapelionas kunigas J. Statkevičius dar 1938 metais rašė: „Jei kas pasiimtų peilį ir pjaustydamas žmogaus kūną ieškotų Sielos, tokį žmogų laikytume neišmanėliu. Kodėl? Todėl, kad jis žmoguje Sielos ieško netinkamu metodu ir priemonėmis.“ (Dievas prigimtojo proto ir apreiškimo šviesoje. K., P. 12.)

     Kitame gyvame sutvėrime Sielos tikrai nerasime, nors patys kiekvieną akimirką esame tik Jos dėka.  

     Kol matome, girdime, skanaujame, kol mums skauda... tol esame gyvi (turintys Sielą). Jeigu atidžiai studijuotumėte Šventąjį Raštą pamatytumėte, kad pagrindinė žodžio „Siela“ reikšmė – tai gyva būtybė (žmogus arba gyvūnas) arba jų gyvybė. Tai labai skiriasi nuo to, ką „Siela“ reiškė senovės Egipto, Babilono, Graikijos, Romos religijose ir filosofijose. Hebrajiškoje Biblijos dalyje Siela (Nefeš) minima 754 kartus, graikiškoje siela (Psiche) vartota 102 kartus.

     Jausti – pagrindinė gyvų organizmų savybė (funkcija), svarbiausias gyvybės požymis. Mūsų visų prisitaikymo prie aplinkos mechanizmas. Jeigu nejaustume karščio, šalčio, į mus smingančio daikto, alkio ar troškulio, nematytume mus puolančio plėšrūno (pelė - katino)... žūtume. Jeigu nejaustume lytinio potraukio -  nesusilauktume palikuonių ir netrukus išnyktume nuo Žemės paviršiaus. Bet kurį jausmą: troškulio, švelnumo, pripažinimo, garbės, pasiaukojimo, pažinimo... lydi atitinkamas noras. Troškulį – noras atsigerti, pažinimo – noras mokytis, meilės – susirasti porą, skausmo – kad jis kuo greičiau liautusi... Yra jausmų, kurių mes iškart nesuprantame. Yra jausmų kuriuos suprantame vėliau padedami kitų. Tai Jo (Prigimties, Dievo) balsas, nurodantis mums kelią, patariantis kaip elgtis, perspėjantis... Tereikia įsiklausyti ir pamėginti suprasti...

     Atėmus iš mūsų visus pojūčius mūsų atžvilgiu išnyktų ne tik aplinkinis pasaulis, bet ir mūsų kūnas. Mes būtume mirę. „Juk gyvieji žino, kad turės mirti, o mirusieji nebežino nieko. (...) Jų meilė, neapykanta, pavydas (visa ką jautė būdami gyvi – aut. past.) jau seniai pradingo. Niekada daugiau jie nebeturės dalies tame, kas vyksta po saule.“ (Senasis Testamentas. V., 1999. Mokytojo 9. 5 – 6.)

     Manoma, kad žmogui mirus jo Siela atsiskiria nuo kūno ir iškeliauja... Biblijos vertėjas kunigas Česlovas Kavaliauskas reziumavo: „Mūsų siela – anaiptol ne kokia nors „nemirtinga deivė“, bet kartu su kūnu mirtingas vienetas, vadinamas žmogumi.“ (Trumpas teologijos žodynas. V., 1992. P. 319 – 320.)

     Labai svarbu žinoti ir suvokti, jog mintys taip pat jausmai - mes mąstome jausmais. „Lietuvos žinios“ (2013-11-12. P. 12.) klausė Lietuvos neuromokslų asociacijos prezidento Osvaldo Rukšėno ar jau yra galimybė skaityti svetimas mintis? Profesorius daug aiškino apie smegenų sandaros sudėtingumą, tačiau nepasakė pagrindinio dalyko, kad mintys yra jausmai.

     Elektroencefalografija fiksuoja smegenų veiklą, kitaip tariant ten vykstančius reiškinius, jų aktyvumą (analogiškai: skrydžio greitį), bet ne jausmus (ne skrydžio jausmą). Todėl norint „prisikasti“ iki svetimų minčių - reiktų ir tapti kitu. Ne veltui mokslininkas intuityviai atsakė, jog iki kito žmogaus minčių skaitymo mus skiria šviesmečiai.

     Pasižiūrėkime ką apie mintis sako Biblijos žinovai. Pasinaudoju misionieriaus, evangelisto, pastoriaus, krikščioniškos radijo laidos įkūrėjo daktaro Lesterio Samralo studijom. Jis daugiau nei 20 metų gilinosi į Šventą Raštą tam, kad suprastų, kas yra žmogaus Dvasia ir Siela. „Savo Sieloje tu turi gebėjimą mąstyti.“ (Samralas L. Žmogaus dvasia. V., P. 13.)

     Mūsų jausmų margumynas susidedantis iš daugybės elementarių pojūčių bei jų prisiminimų ir yra mūsų Siela!! Tai ką matome yra Siela, tai ką girdime yra Siela. Skausmas – Siela, skonis – Siela, meilė - Siela...

     Dabar madinga akcentuoti, jog meilė – tėra chemija. Taip – chemija - bet tik stebėtojui! O tam, kurio smegenyse tos reakcijos vyksta, yra meilė. Mokslas įrodė, kad biologinės sistemos nepažeidžia jokių fizikos ar chemijos dėsnių. Todėl daug kas teigia, kad gyvybė – ne kas kita, kaip fizika ir chemija. Be abejo, fizika ir chemija – tačiau būtina akcentuoti, kad tik stebėtojams! Tuo tarpu patys gyvi organizmai savo fiziką ir chemiją jaučia: mato, girdi, uodžia, ragauja, liečia, suvokia kaip savo kūno padėtį gravitaciniame lauke.

     2014 metų Nacionalinės geografijos antrame numeryje yra straipsnis „Smegenų paslaptys“. Jau praėjo keli dešimtmečiai, o viso pasaulio neurobiologams nepavyksta išsiaiškinti, „kaip apie milijonas neuronų su rega susijusiose pelės smegenų srityse informaciją akimirksniu paverčia katės atvaizdu. (...) Mūsų tikslas – atkurti tai, ką mato pelė, - sako K. Ridas. – Ir, viliuosi, kad pavyks.“ (P. 51.)

     Ko bando ieškoti K. Ridas ir kiti? Jie mėgina pelės smegenyse rasti katės atvaizdą. Bet katės atvaizdas pelei yra jos jausmas. Taigi mokslininkai ieško to ko neįmanoma rasti, pvz., sparnuose - skrydžio, kojose - bėgimo arba bėgimo jausmo.

     Gal neurobiologai nežino, kad regėjimas tėra tik vienas iš šešių pagrindinių pojūčių? Juk nesivarginame pamatyti pelės skausmą ar skonį, kitaip tariant pelės sielą?

     Mes galime matyti tik besikankinantį gyvūną arba  godžiai valgantį gyvūną. Lygiai tas pats yra ir su vaizdu, kurį mato gyvūnas. Tai ką mato gyvūnas yra jo smegenų jausmas!! Ką mato pelė, pajustume (pamatytume) tik turėdami jos smegenis, tai yra tik patys būdami pele. Niekas negali jausti už tave, o tu už kitą. Kaip niekas nepavalgys už tave, o tu už kitą.

     Neurobiologai smegenų regos srityse gali tirti ten vykstančius procesus, bet tokiu būdu niekada nepamatys tų vaizdų, kuriuos mato jų tiriamos žmonių ar gyvūnų smegenys. Tačiau manau netrukus bus techniškai galima iš kito žmogaus regos receptorių einančius impulsus dubliuoti ir nukreipti į savo smegenis arba juos sukurti (kaip sukuria regos receptoriai) ir pasiusti į savo smegenis. Pirmu atveju mes pamatysime ką mato kitas, antru - pamatysime vaizdą, kurio impulsų seką sukūrėme. Įsivaizduokite žmogų neseniai praradusį akis ir vėl matantį savo artimuosius į kuriuos žiūri jo „jausmų donoras.“ Taip bus galima patirti kitų jausmus. Beje, jausmai niekada nebus identiški (nepatirsime lygiai tokio pat pojūčio), nes skirtingų žmonių smegenys yra skirtingos. Dar sunkiau suprasti kitų gyvių pojūčius (sielas).

     Daiktų spalvos tai nuo jų atsispindėjusi šviesa, paveikusi kažkieno regos receptorius, o jų nerviniai signalai - smegenis. Tam tikrai šviesai (atitinkamo ilgio elektromagnetinėms bangoms) pritaikytų receptorių impulsai smegenyse sukelia cheminius procesus, kuriuos smegenys jaus kaip tam tikrą spalvą. „Biologams, ko gero, niekada nepavyks suprasti, kaip paukščiai ar vabzdžiai mato aplinką ir save. Spalvos yra tik pojūtis, atsirandantis, kai suaktyvinamos už regą atsakingos smegenų ląstelės.“ (Gyvūnų akies raidos istorija / Iliustruotasis mokslas. 2009, Nr.1. P. 60.)

     „Jokiais eksperimentais negalima patikrinti, ar tau žalia spalva atrodo tokia pat, kaip ir man.“ (Yčas M. Apie biologiją. K., 1994. P. 96.) Dėl ko žmogui kyla haliucinacijos? Ogi todėl, kad dėl įvairių psichotropinių preparatų, dėl pervargimo, troškulio, maisto medžiagų ar deguonies stygiaus pakinta žmogaus smegenys, jų fiziologinė terpė.

     Galimas ir atvirkštinis variantas. Aplinkui nieko nėra, mes sėdime, bet jeigu mūsų smegenis pasieks atitinkami impulsai mes ir matysime, ir girdėsime, ir liesime, ir užuosime, ir skrisime, ir bėgsime, ir kovosime, ir mylėsimės... Mokslininkams patarčiau pirmiausia išmokti modeliuoti paprastus impulsų srautus, kurie sukelia paprastus pojūčius, pvz., šaltį ar adatos dūrį.

     Tad koks iš tikrųjų yra mus supantis pasaulis, jeigu tai ką matome aplinkui visų pirma yra tik mūsų jausmas? Deja, tai klausimas į kurį tikrai nėra atsakymo. Mums egzistuoja tik toks pasaulis, kokį jį sukuria mūsų nervų sistema (smegenys). Pasaulis toks - kokį tą pasaulį jaučiame: matome, girdime, liečiame, užuodžiame... Pasaulis toks -  kokia yra mūsų Siela. Pvz., žmogaus regos receptoriai nefiksuoja 300 – 400 nanometrų ilgio (ultravioletinių) spindulių, todėl žmogus negauna tokių pojūčių, kaip daugelis vabzdžių, driežų, vėžlių, žuvų, graužikų ar paukščių.

      Mūsų pasaulis: „žvaigždės, dulkės ir dujos – visa tai, ką galime pamatyti, - sudaro mažiau kaip 5% Visatos.“ (Visatos klausymai / National geographic. 2014. Nr. 4. P. 48.) Vadinasi net 95% Tikrovės mūsų nervų sistema nefiksuoja, neturime receptorių reaguojančių į tamsiąją medžiagą ar tamsiąją energiją. Tuose 95 procentuose gali egzistuoti ir informaciniai srautai, ir paraleliniai pasauliai, bet mes be ateities aparatūros jų nepastebėsime. „Visus didžiulius savo kosmologijos rūmus statėme vos ant 4,9% tiesiogiai regimos Visatos, o 95,1% Visatos yra sudaryta iš nematomų dalykų, kurių niekaip nesugebame aptikti.“ (Marcus Chown. Kaip paprastai paaiškinti pasaulį. V., 2014. P. 294.)

     Mes galime stebėti erelį ir jo skrydį, tačiau be ateities technologijų nepajusime to, ką jaučia skrisdamas erelis – šiandien tai galime suvokti tik protu. Jausmai priklauso nuo to, koks yra aplinkos poveikis ir kokia yra nervų sistema, visų pirma smegenys. Todėl kiekvienas gyvūnas ar kiekvienas žmogus jį supantį pasaulį jaučia (suvokia) kitaip. Tai, ką Jūs matote, yra tik tai, ką Jūs matote. Tai ne žodžių žaismas – kitas žmogus mato tik panašiai. Visai kitaip nei žmonės mato įvairūs gyvūnai (gyvūnų smegenys). „Realybę mes matome ne tokią, kokia ji yra, bet perdirbtą mūsų proto, tiksliau smegenų. O smegenų gali būti įvairių.“ (Yčas M. Apie biologiją. K., 1994. P. 305.)

     Yra „išminčių“, aiškinančių, jog nieko nėra realaus, kad viskas tik iliuzija – bet tai kraštutinumas. Ženkite bent vieną neteisingą žingsnelį nuo balkono ar link pravažiuojančios mašinos... ir jūsų draugai įsitikins, kad viskas tikra.

     „Mūsų erdvė ir laikas nėra iliuzija, tačiau ir ne gryna objektyvybė. Erdvę ir laiką sąlygoja mūsų jutimo organai, kurie mus „išveda“ į trimatę erdvę ir laiką, „bėgantį“ viena kryptimi. (...) Viskas, kas mums jutimiškai duota, tai – „dabar“ ir „čia“.“ (Karpovas L. Neklasikinis universalumo modelis / Mokslas ir gyvenimas. 1993, Nr. 11–12. P. 33.) „Ir jeigu teorija, vadinama holografiniu principu, pasitvirtins, tai ir mes, ir mūsų keturių matavimų pasaulis galime būti tik šešėliai didesniame, penkiamačiame erdvėlaikyje. Tokiu atveju mūsų statusas Visatoje tiesiogine prasme yra analogiškas auksinės žuvelės statusui.“ (Hawking S., Mlodinow L. Didysis projektas. K., 2011. P. 44.) Knygos autorius kalba apie žuvytę, kuri į pasaulį žiūri pro savo akvariumo išgaubtą stiklą.

     2015 metų septintame Iliustruotojo mokslo numeryje (P. 42) antraštė didelėmis raidėmis skelbia: „Smegenys mus nuolat apgaudinėja.“ Visų pirma mes ir esame smegenys. Be savo smegenų mes niekas. Tik mūsų smegenų (mūsų)  galimybės yra ribotos.