MAIKLAS. Absurdistano kronikos. VISAS ROMANO TEKSTAS

1. Sudaužyta širdis

Ateina permainos, ir ne visada geros. Maiklas niekada nesusimąstė apie tai, kad jo egzotiškas darbas ANA gali susverdėti, ir nublokšti į bedarbystės neviltį ir nerūpestingą reporterio gyvenimą atmiešti beviltiškumo kartėliu. Gal net ir alkoholiu, o po to karališku Mindaugo tilto atbraila. Platoka, bet pakankamai (įtikinamai!) pavojinga.

- Nejaugi darbo pabaiga – tai pražūtis, o šipulius sudužusi karjera beveik teatrališka (nemokama, be eutanazijos) mirtis, stebint abejingiems praeiviams, ir tik kilnūs ugniagesiai drąsiai skuba į pagalbą. Ir auksiniai šalmai suspėjo išgelbėti nelaimėlį reporterį. Įspėjo ir paleido. Maiklas beveik apsidžiaugė. Nieko nėra kvailesnio už beprasmę mirtį.

Taigi, vietoj efektingo šuolio į upės tamsą, dabar Maiklas pasirinko šokių salę, tiksliau - užeigos erdvę, kurią valdė erotiškos muzikos garsai. Pabudo šiek tiek prigesę jausmai. Tik įėjęs į vidų, Maiklas pamiršo visus gandus ir negandus, ir it užburtas žiūrėjo į šviesiaplaukę gražuolę, kurios balsas į šipulius sudaužė apsaugines širdies pertvaras, ir nuoga aistros banga užliejo sensacijų ištroškusias reporterio mintis. Perdegė saugikliai, užsidegė vienatvės iškamuota širdis. Trumpas jungimas. Kibirkštys. Pabudo ne tik geismas, bet ir reporterio instinktai. Po koncerto interviu, šampanas ir siaubingas, naivus, „nežurnaliūgiškas“, beveik vaikiškas atvirumas. Vidinis ANA balsas beviltiškai rėkė: „Sustok, kvailį! Ši aikštinga gražuolė skirta ne tau!“

Deja. Likimo smūgis visada būna skaudus ir netikėtas. O atsitiko štai kas – Maiklas pamilo ekstravagantišką dainininkę, grojančią visais įmanomais ir neįmanomai stiliais. Gal būt, įelektrinti gitaros akordai pakirto įprastinį širdies ritmą ir pulsas padažnėjo iki 90 smūgių per minutę. Neliko jokių prošvaisčių logikai ir sveikam protui: it išbadėjusios žiurkės blaškėsi Maiklo mintys, patekę į meilės, o gal aistros spąstus. Apie tai jis nepagalvojo, ir net nepanoro savo jausmą įforminti kaip gandą. Ir be reikalo...

Dienos gandas, kurio nebuvo (ANA garantuoja šimtu nuošimčių! Patikėkite!)

ANA kartą buvo paskelbusi, kad Europoje ir Azijoje vyrauja taika ir meilė. Dabar jau amžinai. Tai du mitai, kuriuos reikia paneigti. Bet nėra kam. Šiaurės ašigalyje neauga palmės, nežydi gėlės- tik čiukčiai laimingi. Tai nebuvo tiesa, bet nebuvo ir melas. Kodėl? Apie tai nebus kalbama  kitame Dienos gande.

ANA inf.

Išvengęs donžuaniško, kazanoviško gando, nejučia Maiklas tapo kaprizingos Dulsinėjos iš Vilniuas žaisliuku: katinėliu, triušiuku, meškiuku. Taip, meškiuku. Švelniu, pliušiniu Donkichotu... Aistra pakirto savarankiškumą, ir Maiklo laukė vergovė, pavojingas minkšto kilimo, pagalvėlių, sofos safaris, gėlės, dovanos, priesaikos, karšti prisipažinimai. Euro centais verkė tuštėjanti piniginė.

Bet Medėja Kirkytė buvo gudri manipuliatorė, ji neatsidavė nei po antro, nei po trečio pasimatymo. Maiklas kraustėsi iš proto, bet negailestinga kankintoja įtempė Maiklo geismo raumenis iki ribos. Ir tą (ne)lemtą vakarą, įteikęs puokštę rožių, Maiklas beveik nualpo, ir pabudo tik išsipildžiusios svajonės glėbyje. Pagaliau! Tačiau jis nepajuto išvajotos palaimos. Seksas be meilės – tai niekis.

Gal tai buvo likimo kerštas už Maiklo paliktas, verkiančias merginas? Bausmė už trapių mendelsoniškų akordų ignoravimą, už perdėtą išrankamą ir savęs sureikšminimą? Maiklas svajojo apie princesę, bet gavo furiją. Ne vieną kartą skambino Reptilijus, kvietė sugrįžti į darbą, žadėjo pakelti atlyginimą, bet Maiklas švaistėsi pinigais ir tenkino visas Medėjos užgaidas.

Pagaliau baigėsi pinigai, ir Medėja išdidžiai jį paliko. Nevykėlį, ubagą: ne verslininką, ne elito narį... Maiklas sunkiai prisiminė kaip iš balkono nukrito ant pageltusios, rudeninės vejos. Žolė (ne narkotinė!), trečias aukštas, klinika, rentgenas, jokių lūžių... Raminantys vaistai nė kiek nepaguodė Maiklo. Gyvenimas lūžo pusiau...

Tris dienas Maiklas gėrė alų ir klausėsi muzikos. O kas bus toliau? Kažkas paskambino į duris. Ant slenksčio stovėjo Reptilijus.

- Marš į darbą! – suriko bosas.

2. Voras

Kai Maiklas po trijų dienų sugrįžo į darbą, jis pamatė gaisrą, dykumą, skęstantį Titaniką, smengančius dangorėžius dvynius, ką tik nori, ką tik gali pasiūlyti laki reporterio fantazija, bet tik ne savo jaukų darbo kabinetą, kuriame gimdavo keisčiausi gandai, kvailos sensacijos, gąsdinančios rubrikos, panikos riksmai, apokaliptiniai vaitojimai, ir, be abejo, kukli paguoda, kad skaitytojai visiškai nenuprotės, ir bus pajėgūs „mėgautis“ siaubu ir savo skurdžiu gyvenimu. Be to, sunkiai dirbtu minimalių atlygiu.  

Maiklas įkrito į savo krėslą ir pažvelgė į sieną, kuria ropojo voras. Kolega, voratinklių meistras, musių siaubas sustojo. Matyt, pečius prislėgė sunkus krepšys. Laiškanešys. kas gi daugiau...

- Šoksiu pro langą, jeigu tu prašneksi.

- Neverta, jau kartą bandei... – patikslino voras.

Maiklas smogė kumščiu į monitoriaus ekraną. Nesudužo, neužgeso, net nesumirksėjo. Nesunaikinama pažanga, nesustabdomas progresas.

- Vore, gal tu gali man patarti, kaip gyventi toliau?

- Kurk tvirtus gandus, o aš juos išdalinsiu musėms... O po to...

- Ir viskas?

- O ko tu dar nori?

Maiklas susimąstė. Koks stiprus klausimas. Jėga. Pabudo vikrūs reporterio instinktai. Puikus interviu. Reikia nepaleisti kliento, iškvosti, surinkti medžiagą naujam gandui. Bet voras paslaptingai dingo. Gal pasislėpė po stalu? Maiklas nuvirto ant grindų, palindo po stalu, bet voro ten nerado - tik pageltusią cigaretę. Gal verta pradėti rūkyti? Tabako dūmuose paslėpti, užmaskuoti savo širdies skausmą?

- Vėl voliojiesi?

Kaip ir visada, netikėtai, nelauktai išdygo Reptilijus. Virš galvos sprogo sparnuota raketa. Ne, tai Julija ant stalo numetė sunkų, praktiškai neperskaitomą konkurentų dienraštį.

- Sveikinu, Kazanova!

Maiklas susigėdęs išlindo iš pastalės ir pažvelgė į dienraštį. Pirmame puslapyje puikavosi rėkiantis užrašas: „Nelaiminga ANA reporterio meilė, balkonas ir alus!“

- Tai šmeižtas! – pasipiktino Maiklas.

- Ne, tai puikus gandas, - pagiežingai tarė Reptilijus.

Dienos gandas (kiekvieną kartą - vis kitoks, ANA garantuoja)

ANA kartą buvo paskelbusi, kad Europoje padaugėjo įsimylėjėlių skaičius. Ir ne tik. Beveik visa meilė buvo nelaiminga. Tai tapo nepataisoma žala retėjančioms tautos gretoms. Tai du mitai, kuriuos reikia paneigti. Nes abiejų nėra. Yra tik visuotinis, pasaulinis seksas. Bergždžias, bevaikis... Auga sintetinės palmės, žydi dirbtinės gėlės, plečiasi kapinių plotai ir visi laimingi. Tai nebuvo tiesa, bet nebuvo ir melas. Kodėl? Apie tai - kitame Dienos gande.

ANA inf.

Maiklas jau nebegalėjo būti paprastas reporteris: trukdė ne tik talentas, bet ir sudužusi širdis. Maiklas tapo itin jautrus žmonijos skausmui, stichinėms nelaimėms ir, be abejo, išmintingiems vorams. Kažko trūko... Bet ko? Aišku, neoficialaus ANA darbuotojo Čipolino. Vaikystė!

- Julija, grįžkime atgal į vaikystę!

- Tik su tavimi...

- Kartu!

Nelaimės suartina žmonės. Skaudi, bet teisinga išvada.

3. Baltas triukšmas

Gyvenimas – tai didelė klaida ir ji vis didėja, auga, nes laikas pila ant nuodingo auglio gyvą veiksmo vandenį: spartėja (ne)blogų poelgių greitis, sunkėja (ne)sąmonių našta, ir kai pečius (ne)pakeliamai prislegia (be)prasmiškai (pr)astumtų dienų masė, dvesiama be paguodos, be medikų pagalbos, be neštuvų, be vaistų. Tai atsitinka, todėl, kad „be, ne, pr“ pasitaiko su skliaustas ir be jų.

Tik dabar Maiklas pasijuto neteisus, kvailas, primityvus naivuolis, lėkštas gandų kūrėjas. Niekas. Nulis. Bet nepaisant klaidingo mąstymo, tam tikrame smegenų ruože vis dar žaliavo oazė su gaiviu šuliniu, aukštomis palmėmis, patogiu hamaku... Iš šios rojiškos vietos atėjo skaidri mintis: „Ar šalyje yra neklystančių?“ Ši mintis gręžė kiaurai, ir norom nenorom išsiveržė ne gamtinės dujos, ne nafta, bet gimė gandas:

Dienos gandas (kiekvieną kartą - vis kitoks, ANA garantuoja)

ANA nė karto nebuvo paskelbusi, kad VISOS šalies valdžios nepadarė nė vienos ekonominės, politinės ar kultūrinės klaidos. Visi sprendimai buvo, yra ir bus teisingi. Šimtu (ne šmotu!) nuošimčių! Štai taip! Šalyje viešpatauja dosni rinkos stichija, tobula finansinė pusiausvira, socialinė harmonija, ir niekieno nevaldoma demokratija, nes paprasti piliečiai taip pat nepakaltinami, todėl yra neabejotinai teisūs. Tai ne mitai, kuriuos reikia moksliškai paneigti. Tai aksioma. Dogma. Abejojantiems galima būtų priminti, kad tai nebuvo tiesa, bet nebuvo ir melas. Kodėl? Apie tai - kitame Dienos gande.

ANA inf.

Paskelbęs šį gandą ne juokais sunerimo Reptilijus. Ne, jis buvo lojalus visoms valdžioms, kurios reguliavo jo gyvenimą, bet toks atviras teiginys jį išgąsdino:

- Jeigu visų valdžių visi sprendimai teisingi, tai kodėl šalis ritasi į duobę: nemažėja bedarbystė, skurdas ir emigracija... – pasakė ir pasigailėjo, - Maiklai, pamiršk mano žodžius ir marš prie darbų.

- - -

Dieną ir naktį darbuojasi ANA. Iškalbingai mosikuoja kumščiais įstiklintos rankovės. Gandas – tai smūgis: ir tiesai, ir melui, tiesiai (be apylankų!) į sočią pažiaunę. Ne(už)miega (galima būtų nagrinėti skirtumus, bet neverta) redakcija, languose negęsta sunkios užuolaidos, koridoriuose šoka prie kostiumų kaklaraiščiais prišvartuoti skeletai.

Koksu gaudžia gandų miškas. Skaudžiai kanda kuokomis iškirsti reporterių dantys. Nepramušamose galvose bręsta beprotiškos mintys, o nesustabdoma naujienų mėsmalė atrajoja nesuvirškintas politikų mintis.

Kvatoja laikas. Keliaukite į dangų, į pragarą! Kur tik norite! ANA jau praryta naujo, paslaptingo savininko (gal masono???), suvirškinta ir higieniškai pašalinta kartu su visais kompiuteriais, kėdėmis ir stalais. Niekam nereikia žinių. Tik saldžių banalybių, piktų apkalbų, gudraus šmeižto, tuščių plepalų, bet kokio skandalo ir šventinio melo. Kaip smagiai žiauru, nes kiekviename gande yra šešėlis tiesos, skaidri gerumo ašara, baltas būties triukšmas.

Vilnius, 2016 m.