Heideggeris. Ideologinė refleksija

Įvadas

Mokslinės konferencijos galimam pranešimui („Dalykiškas žvilgsnis į heideggerišką būtį“) įvadas atsirado po to, kai paprašiau prof. Algio Mickūno peržvelgti parašytą tekstą. Mintis, kad pranešimas gali nepasiekti keliamo klausimo esmės, manyje gyveno ir anksčiau, tačiau kai gavau  tinkamai  pagrįstus pastebėjimus, tapo akivaizdu, jog būtinas įvadinis paaiškinimas. Kita vertus, gautos pastabos mane dar labiau įtikino, jog paliečiu aktualų klausimą.

Visų pirma, noriu pastebėti, kad tekste pateiktas Martino Heideggerio atsakymas apie filosofijos užduotį neturi nieko bendro su pačiu M. Heideggeriu, tačiau tokiu atsakymu jis tarsi numato savo filosofinių ieškojimų galimą interpretaciją bei bandymą jį patį įsprausti į tam tikrus rėmus, pvz., ideologijos, materializmo ir pan. Todėl būtina giliau pažvelgti į materializmo ir idealizmo sąvokas, nes, mano manymu, jos suponuoja platų tam tikrų nesusipratimų spektrą. Analitiškiau nepažvelgus į filosofavimo pradžios pagrindą, galiausiai dažnai atsitinka taip, jog nebesuprantama, apie ką kalbama. Kita vertus, tai tarsi savaime suprantama nes, pvz., tam tikro studento ar vieną kitą knygutę perskaičiusio žmogaus supratimas jokiu būdu negali prilygti, tarkim, filosofijos profesoriaus ar šiaip išsilavinusio žmogaus žinioms bei įžvalgai. Norėdamas priartėti prie minėtos problemos, bandau palyginti dvi radikaliai priešingas būtis, t. y. Aristotelio ir M. Heideggerio. Šie filosofai vadinami idealistinės filosofijos atstovais, neretais atvejais atidžiau nekreipiant dėmesio į tai, jog Aristotelio Būtis yra visa ko kūrėja, t. y. materijos, taip pat ir žmogaus sąmonės, galinčios kurti žmogiškąją būtį, o M. Heideggerio būtis išplaukia tik iš jo sąmonės. Todėl tokiam neaiškumui pašalinti tam tikros prancūzų nūdienos filosofinės mokyklos Aristotelio filosofija vadina ne idealistine, o realistine, t. y. apie Būtį kalbama kaip  realiai egzistuojančią, o žmogiškąją – kaip jo sąmonės   kuriamą bei vertinamą tos Būties atžvilgiu. Taigi heideggeriška būtis ištrina aukštesnį kriterijų apibrėžianti žmogiškąją būtį. Čia turiu paminėti A. Mickūno vieną iš pateiktų pastabų, jog modernioje filosofijoje pasakymas „egzistuoja būtis“ yra tam tikras nelogiškumas ir todėl nepriimtinas. Kitaip tariant, būtis negali egzistuoti, nes ji nemateriali ir todėl į egzistencijos apibrėžtį nepatenka, t. y. realiai gali egzistuoti tik materiali sąmonė. Tokie moderniosios filosofijos teiginiai patvirtina, jog modernusis idealizmas negali pranokti klasikinio materializmo, kita vertus, modernizmas ištrina skiriamąją liniją tarp graikų atskirto idealaus ir trūnaus (materialaus) pasaulio. Todėl dažnai atsitinka taip, kad viešoje erdvėje imamasi teizmo ir ateizmo debatų, tačiau jie pavirsta absurdu, nes paaiškėja, jog ateistas nėra pajėgus suformuluoti nematerialios Dievo sampratos. Tokie vieši absurdo spektakliai byloja apie nematerialumo platesnę sampratos bei ją suponuojančios genezės atskleidimo būtinybę. Tiesa, to imantis būtina pažvelgti ir į nūdienos gamtamokslį,  tačiau, prisimenant tai, jog filosofija yra gamtamokslio motina, toks žvilgsnis turėtų būti tarsi savaime suprantamas bei būtinas. Galbūt klystu, tačiau, mano galva, atitinkamai suformuluota ir įsisavinta nematerialumo samprata gali tapti tam tikra hermeneutikų tam tikro jų sąlyčio jungiamąja grandimi, juolab kad nūdienos eksperimentinis mokslas stebi nematerialų veikimą nulemiančias subatominių dalelių savybes bei elgesį, ir tai filosofinėje plotmėje tarsi reabilituoja aristoteliškąją būties metafiziką.