Filosofija kavos pertraukos metu

Aš apie lietų nesiteiravau. Bet kažkoks velniūkštis pakuždėjo į ausį, kad kavos pertrauka yra pats tinkamiausias metas sužinoti, ar Mykolo Riomerio universitete surengtos konferencijos „Vertybės filosofijoje ir filosofija vertybėse“ tema yra ko nors verta? Pagaliau ar pati filosofija ko nors verta? Turėjau omenyje kišenėje šlamančius ar bankomato kortelėje užkoduotus pinigus. Vertės matu jau seniai tapo pinigai. Tad kaip ten bus su pasirinkusiais filosofiją studijuoti studentais, jeigu bene vienintelė vertybė, kurią jie gaus, bus žinios? Juk nei verslininkas, nei ūkininkas filosofo į darbą nepriims, o ir valstybininkai neskuba to daryti. Tai ar egzistuoja (piniginės) vertybės filosofijoje? Ir ar filosofija turi kokią nors vertę, jei ją bandyti įvertinti pinigais? 

Nusprendęs, kad tokie radikalūs klausimai filosofams nepatiks, gurkštelėjau kavos ir gan aptakiai pasiteiravau, ar verta studijuoti filosofiją. Pridūriau girdėjęs, kad sekančiais mokslo metais, t.y., jau nuo artimiausio rudens, bus priimama ne tik į filosofijos bakalauro studijas, bet ir į magistro. Čia pat neiškenčiau ir jau gan radikaliai pareiškiau, jog nieko gero iš to nebus. Niekam ta  filosofija nereikalinga, nebent patiems filosofams.

Štai čia ir prasidėjo!.. Ėmė pilti kaip iš kibiro. Lietus. Tiesa, ne paprastas, o taip vadinamas „minčių lietus“. Ėmė aiškėti, kad tie „sausi“ racionalūs filosofai, ko gero, yra ne filosofai, o poetai. Tik poetai gali taip jausmingai išreikšti savo įsitikinimą, jog be poezijos nieko kito pasaulyje nėra. O man ėmė aiškinti, kad ir be filosofijos nieko kito pasaulyje nėra.Pasirodo, net maži vaikai filosofuoja, ir dar geriau, nei koks nors filosofijos profesorius. O magistrus jie rengsią ne bet kokius – tik „taikomus“. Na, tokius, kurie visokias ontologijas ir epistemiologijas, kaip ir aksiologijas bei kitokias „logijas“ galėtų  kam nors  p r i t a i k y t i.  Taip, kaip kaklaryšis pritaikomas prie kostiumo ir baltinių. Pavyzdžiui, tas ontologijas ar aksiologijas galėtų pritaikyti ekonomikai, ir tada Lietuvos ekonomika pagyvėtų bent triskart. Tada būtų išspręsta vertybių (piniginių!) problema ir pačioje filosofijoje. O ką jau kalbėti apie politiką ar teisę! Čia be filosofinio mąstymo išsiversti išvis neįmanoma. O jeigu iki šiol išsivertė, tai to pasekmės akivaizdžios – vargu ar rasi mūsų šalyje žmogų, kuris nekeiktų teisininkų ir politikų. Tik filosofai gali padėti išspręsti „žmogaus praplėtimo“ arba kosmologijos problemas, ir aplamai, be jų nė žingsnio žengti negalima...

Ačiū Dievui, kavos pertrauka baigėsi! Nes jau buvau užsimanęs ir pats filosofu tapti. Tiesa, dar bandžiau aiškinti, kad į tą magistrantūrą manęs niekas nepriims, nes filosofijos bakalauro studijų nė neragavau, bet garbus pašnekovas profesorius tik nudžiugo - o mums filosofų nė nereikia! Mes patys jus padarysime filosofais! Jau seniai žinoma, kad pačiais geriausiais filosofais tampa fizikai, matematikai, biologai, psichologai, literatūrologai ir visokio kitokio „logoso“ paragavę specialistai. Dar daugiau, ten, Europos Sąjungos viršūnėse, jau ėmė reikalauti, kad kuo sparčiau plistų transdisciplininis diskursas, o jo šerdis – filosofija. Tad nebijokite, jaunuoli, ir stokite į magistrantūrą. Ateitis jums garantuota!

Žinoma, dėl tos šviesios ateities suabejojau. Ją tik dantimis galima išgraužti, prakaitu nuplauti. Pagaliau ir ne visai jaunuolis esu, šiek tiek pagyvenęs. Bet vieną dalyką tikrai žinau – tik per kavos pertraukas galima išgirsti tai, kas tikra. O jeigu tą savo pabuvojimą mokslinėje konferencijoje perteikiau kiek ironiškai, tai tik todėl, kad kavos pertraukų metu kitokiu būti neįmanoma.

Po tuo ir pasirašau – radikaliai būsimas filosofijos magistras Jonas Jonaitis.