Jūra ir saulė. Trumpa Albert'o Camus kūrybos apybraiža

Skaitydami Albero Kamiu kūrinius, beveik visuose juo darbuose galime rasti tokius žodžius kaip tyla, skurdas, saulė, jūra, motina. Žinoma, šie žodžiai neturi kažkokios metafizinės prasmės. Šie žodžiai mus tiesiog nukreipia į pačią Albero Kamiu asmenybę. Trumpai galime nusakyti kiekvieno iš šių žodžių prasmę. Tyla – tai jausmas, kurį rašytojas patirdavo būdamas su motina, skurdas – tai jo vaikystė, kuri jam iš visų brangiausia, saulė ir jūra – gimtasis Mondovijos kaimas Alžyre, kur jaunasis filosofas žaidė su draugais, bei žodis motina – kuris reiškia didžiulę pagarbą tai sunkiai dirbančiai moteriai, tačiau tuo pačiu ir keistą potraukį į tylą, kas Alberui Kamiu neatsiejama nuo motinos.

Žinoma, apie Albero Kamiu kūrybą būtų galima kalbėti daug ir labai plačiai. Vien jau tas faktas, kad šis kaimo vaikis laimėjo Nobelio premiją leidžia spėti, kad visa šios asmenybės kūryba yra verta dėmesio. Tačiau, nagrinėdami Albero Kamiu kūrybą galime atsidurti labai plačiose vandenynuose, kur neįmanoma pamatyti nei menkiausio žemės gabalėlio ar gyvybės, kuri pranašautų apie artėjantį krantą. Šiuo teiginiu aš noriu pasakyti, kad jeigu sau leisime per daug plačiai žvelgti į Kamiu prozą ir filosofinius kūrinius, mes tiesiog iškraipysime visą šio didaus rašytojo mums padovanotą kūrybinį lobyną. Geriau pasirinkime daug lengvesni kelią, ir trumpai nusakykime pačią pagrindinę šio filosofo kūrybos esmę.

Visuose Albero Kamiu kūriniuose, pagrindinis veikėjas yra vyras, kuris nebijo būti kitoks. Jis niekados netampa žmonių masės dalimi, į pasaulį žiūri ne tik pozityviai, bet tuo pačiu ir nihilistiškai. Pagrindiniai romanų personažai niekuomet nebijo pasauliui tarti - ne. Banalios ir visiems suprantamos klišės yra neįdomios, todėl gėriau jas paneigti, o ne bandyti su tuo susitaikyti. Kamiu žmogus niekuomet nebijo likti nesuprastas. Jis greičiai pasirinks mirtį, negu bus toks kaip visi. ,,Ar jūs tikite į Dievą, pone Merso, - prokuroras ramiu balsu klausia teisiamojo, nes jis tiki, kad jeigu žmogus tiki į Dievą, jam įmanoma atleisti beveik viską. Tačiau Merso jam atsako, - ne, netikiu“. Juk šis personažas galėjo meluoti prokurorui ir tai jam būtų išgelbėję gyvybė, tačiau Merso nesiruošia būti tokiu kaip visi, arba kitaip tariant – meluoti sau. Jau geriau būti visų pasmerktam, negu meluoti sau ir bijoti stoti vienas prieš vieną, nors tavasis priešas yra visas pasaulis.

Šią kalbą aš pradėjau teiginiu, kad Albero Kamiu kūrybą galima apibūdinti vienu sakiniu – ,,ieškokime prasmės ten, kur jos galbūt ir nėra“. Tuo pačiu sakiniu norėčiau ir užbaigti, prieš tai dar pasakydamas pora sakinių apie šią mano mintį. Visi žinome Sizifo mitą. Sizifas ridena akmenį į kalną, nors ir žino, kad pasiekus viršūnę, akmuo vis vien nuriedės žemyn.  Tačiau Alberas Kamiu Sizifą įsivaizduoja laimingą. Kodėl ? Atsakymas paprastas, - kiekvienas mes ridename savo akmenį, ir nors kartais tai atrodo absurdiškas darbas, tačiau gėriau į šį savo darbą žiūrėti su ironija ir būti laimingam, negu viskam pasiduoti ir būti nugalėtam akmens, nes akmuo tik įrankis, kuris sugeba pateisinti mūsų egzistenciją, bei norą būti žmogumi.