Pradžia / Teatras
 

Impresija. „Lukas“ ir „Lúkas“

Rugsėjo 16 ir 17 dienomis Jaunimo teatro Didžiojoje scenoje buvo galima pamatyti premjerinį spektaklį „Lukas“ (rež. Algirdas Latėnas), sukurtą pagal islando Guðmundur Steinsson pjesę „Lúkas“. Pamėtysiu įvairių daiktų į lietuviškojo varianto daržą, tarp kurių bus ir aštriabriaunių akmenukų, ir skanių saldainių.

Mindaugas Peleckis
2016 m. Rugsėjo 17 d., 22:32
Skaityta: 449 k.
Matas Dirginčius ir Roberta Sirgedaitė. Simo Sirutavičiaus nuotr.
Matas Dirginčius ir Roberta Sirgedaitė. Simo Sirutavičiaus nuotr.

Ką mačiau

Lietuvišką spektaklį „Lukas“.

Apie ką mąsčiau

Turėjo būti islandiškas spektaklis „Lúkas“.

Ko trūko, ko buvo per daug

Trūko autentikos. Islandiško mąstymo perteikimo. Pjesė parašyta 1975 m. Islandijoje, interpretuota 2016 m. Lietuvoje.

Per daug politikos ir religijos. Islandai jas abi supranta kiek kitaip, jie gamtos žmonės. Politikas, kuris kažką negero padaro Islandijoje (tokie atvejai žinomi), dingsta iš akiračio visiems laikams, o ne sėdi Seime ar dar kur nors valdžioje 20 metų. Islandai to nesuprastų.

Spėju (tikiuosi, klystu), kad veltiniai ant aktorių kojų nebuvo užuomina į neskanų interneto folkloro žodį „vatnikai“. Jei taip, piguva.

Vynas taurėse galėjo būti jei ne tikras, tai bent panašesnis į vyną, o ne vanduo.

Islandiškame spektaklyje aktoriai valgė tikrą maistą. Jie šiauriečiai, bet rėkavo mažiau, tačiau emocijų buvo daugiau.

Lietuviškame spektaklyje Džiugas Katinas sukūrė puikią vaizdo medžiagą, papildančią neprastą spektaklio vizualiką dviejų tipų vaizdais: žemė iš kosmoso (viskas nespalvota, kad būtų „tikra“; ak, tas snobizmas) ir diktatoriai – Hitleris, Stalinas, Mao, Leninas, kažkoks dėdė iš Azijos, kurio nepažinau. Žygiavo lyg kinų, lyg Šiaurės Korėjos armijos moterys. Kodėl nebuvo NATO karių ir jų kietų batų, žygiuojančių Irako dykumomis ieškoti to, ko jame nebuvo? Arba per Libiją, kur taip pat neteisėtai vykdyta invazija? Ar tik nebūsiu teisus dėl „vatnikų“? Jei jau A. Latėnas pareiškė, kad politika jam šiame spektaklyje buvo svarbi, kodėl islandiškas požiūris pateiktas lietuviškai?

Per daug laiko prastoms scenoms, per mažai geroms. Pvz., buvo puiki scena, kai Lukas (įvaizdis puikus – kažkas tarp pastoriaus iš negeros bažnyčios ir orveliško/filmo „Equilibrium“ stiliaus) ėmė sukti didoką kryžių ir galiausiai apvertė jį. Galėjo taip ir sustingti kelioms minutėms. Būtų beveik kaip black metal koncertas, o ir prasmių laukas gerokai išsiplėstų. O šiaip kryžiaus sukaliojimas – jau ne tai.

Kas buvo labai gerai

Gera pjesė. Geri aktoriai. Visi. Roberta Sirgedaitė, Matas Dirginčius (abu dar studentai!!!), Tomas Kizelis.

Senas, bet geras pokštas „ką – nieką“. Tokie, atrodytų, pigoki juokeliai yra puikus dalykas sudėtingame spektaklyje.

Scena su gėlėmis, jų tiesumu ir kreivumu.

Kaskadininkai. Tiksliau, patys aktoriai. Nežinau, ko juos ten moko – niat nam, ušu ar kunfu – bet lankstumas ir šokant, ir kabant ant skersinio, ir visaip vartantis, vaikštant per taburetes ir nuo jų griūnant įspūdingas. Kai buvau išsigandęs, kad aktoriai tik ir kalbės, šūkausis visąlaik, netikėtai prasidėjo judesys. Bravo.

Bendras įspūdis

Nesakysiu trumpo žodžio, kuris išsprūdo vos išėjus iš spektaklio. Katarsiui pasiekti kartais reikia laiko. Po valandos kitos jau galiu pasakyti: spektaklis puikus, ir jei turėsite galimybę pamatyti, marš į jį.

P.S.

Geriausia spektaklio pabaiga buvo ta, kurią turbūt nedaug kas pamatė: beprasidedant užsitraukinėti storajai užuolaidai, vienam jo kūrėjų netyčia nuo galvos nuskrido akiniai, ir jie žaibo greitumu buvo paimti. Gailėjausi, kad nebuvo galima fotografuoti ir filmuoti.
Teatras turi būti gyvas. Toks jis yra naujajame Jaunimo teatro sezone, bent jau taip turėtų būti, jei spręsime pagal „Luką“.

Komentarai