Pradžia / Tauta ir istorija
 

Kiniškos iškasenos Kernavės gyvosios archeologijos dienose

Lietuviai - patriotiški žmonės. Švenčiame valstybines šventes, ypač džiaugiamės, kai jos "išpuola" šiokiadieniais. Vasarą švenčiame Rasas arba Jonines (žiūrint, su kokiu vardadieniu labiau siejame šventę), vienintelio, todėl taip stipriai branginamo karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną (Lietuva - ne monarchinė valstybė ir tikriausiai negali džiaugtis kilmingos dinastijos palikuonimis kaip Anglija, Danija, Monakas ir keletas kitų Europos valstybių, bet tai netrukdo mums džiaugtis amžinai gyva legenda - Mindaugu), gal dar Mergelės Marijos ėmimo dangun šventę arba tiesiog senas geras Žolines. Liepos 6-oji suvirpina net užkietėjusias širdis, šią dieną pasipila įvairūs renginiai. Pirmąja Lietuvos sostine tituluojamoje Kernavėje, kuri įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo objektų sąrašą, jau 17 metų vyksta Gyvosios archeologijos dienos, taigi galime didžiuotis gilia ir gaja tradicija.

Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė
2016 m. Liepos 18 d., 16:11
Skaityta: 185 k.
Kiniškos iškasenos Kernavės gyvosios archeologijos dienose

Augau Sąjūdžio laikais, dalyvaudavau mitinguose ir stovėjau Baltijos kelyje (tuo metu man buvo ketveri), o kartą troleibuse priverčiau nepatogiai pasijusti savo močiutę ir šalimais sėdintį rusų armijos atstovą, pabrėžtinai garsiai ištarusi: "okupantas" (šiaip jau buvau ganėtinai mandagus vaikas). Mačiau, kaip stipriai tėvai ir aplinkiniai stengiasi, kad Lietuva taptų laisva, kiek vilčių į tai deda. Noriai vilkėjau tautinę karūną per mitingus ir mojuodavau rankutėmis, sėdėdama tėčiui ant pečių. Taigi nuoširdžiai, kaip ir Marijonas Mikutavičius, galiu ištarti: "Ir aš tikrai myliu Lietuvą...". Savaime suprantama, miniu ir šventines dienas. Nevisuomet masiniuose renginiuose - kuriame naujas tradicijas. Pavyzdžiui, liepos 6-ąją parymome prie Kunigaikščių pušies mūsų sodyboje. Žinoma, tai netrukdo aplankyti Kernavės ir jos piliakalnių.

Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje - išties nuostabus projektas. Šiaip jau ramus miestelis atgyja trejetui dienų: suvažiuoja aibė menininkų-amatininkų, iš kurių galima įsigyti dailių medžio, molio ir kt. dirbinių, kitokios rankų darbo produkcijos. Ant Pilies kalno laikas "grįžta atgal", gali savomis akimis pamatyti ir vaikams parodyti tai, kas šiaip aprašoma tik istorijos knygose. O  kur dar įvairūs koncertai ir pasirodymai. Žodžiu, vienas smagumėlis.

Tačiau į šią nuostabią šventę įsimetė šaukštas deguto, o gal net keli. Po pastarojo apsilankymo Kernavėje niekaip neišmetu iš galvos keisto jausmo, kad atsidūriau Palangos Basanavičiaus gatvėje (neturiu nieko prieš Palangą, tik ją labiau mėgstu pavasarį arba rudenį, kai čia mažiau triukšmo, pigaus maisto ir alaus, parduodamų tiesiog gatvėje). Ir tai dar ne viskas. Smagiai žingsniuodami ir apžiūrinėdami šauniąją mugę, labai dažnai žnybdavome viens kitam į pašonę: ar aš sapnuoju, ar čia tikrai kokia 1 euro parduotuvė? Kalbu apie kiniškų prekių - tokių, kurių priverstos visos maksimos, Gariūnai ir panašiai, gausą. Suprantu, kad žmonės retai praleidžia progą įsigyti ko nors pigiau, ir aš - ne išimtis, jei tik tai nėra Kernavės gyvosios archeologijos dienos, šventė, skirta mūsų karaliaus Mindaugo ir visos mūsų istorijos atminimui. O ką manote Jūs?

Suprantu, kad gyvename 21-ame amžiuje, kur prekeivių keliai neapsiriboja vien aplinkinių šalių teritorija. Suprantu, kad paklausa lemia pasiūlą. Suprantu ir tai, kad Kernavės miesteliui svarbios pajamos, gaunamos iš visų šių prekeivių. Nesuprantu tik vieno: kas atsitiko lietuviui mumyse? Ar globalizmas mus paveikė taip, kad nė dienos nebegalime ištempti be pirkinių su užrašu "made in China"? Kur dingo sveika nuovoka, kada kas dera, o kada - ne?

O gal kaltas tik ramus mūsų būdas? Tas per amžius gludintas ir įsišaknijęs, antruoju prigimimu tapęs požiūris "kaip nors prisitaikysim"? Tokį atsakymą man pakuždėjo vieno šaunaus jauno amatininko, kuris panašiose mugėse ir šventėse dalyvauja su visa šeima, pasakymas: "Truputį ne į temą, bet priprasit" (čia į mano ant kaktos iššokusias akis, kai mūsų malonų pokalbį staiga pertraukia vaikiškų elektroninių automobilių ūžesys, akimirksniu sviedęs mane atgal į Palangą prieš kokį 15 metų, kai vieną tokių automobiliukų svajodavo pavairuoti mano mažasis brolis). Priprasti galima, bet nebūtina. O gal net pražūtinga. Abejoju, ar lietuvių tauta būtų išlikusi, jei mūsų protėviai atėjus kuriam nors valdžios režimui būtų leidę sau tokią pakantumo prabangą. Argi šios pigios kultūros (jeigu ją galima taip pavadinti) apraiškos nėra invazija į Kernavės renginiu puoselėjamas tradicijas? Galų gale, net jei mes suprantame, kad tai ne visai tinkama, ar tai suvokia ir mūsų vaikai?..

Komentarai