Pradžia / Tauta ir istorija
 

Popiežius Jonas Paulius II: vizito jubiliejinis 20–metis

Šiomis dienomis sukanka 20 metų nuo istorinio dabar jau palaimintojo Popiežiaus Jono Pauliaus II vizito Lietuvoje (1993 m. rugsėjo 4-8 d.).

Kunigas Justas Jasėnas
2013 m. Rugsėjo 06 d., 16:38
Skaityta: 373 k.
Jonas Paulius II Lietuvoje, Kryžių kalne. www.piligrimukelias.lt nuotr.
Jonas Paulius II Lietuvoje, Kryžių kalne. www.piligrimukelias.lt nuotr.

Ta proga rugsėjo 4 d. Lietuvos Respublikos Seimo „Vitražo galerijoje“ buvo atidaryta fotografijos paroda „Nebijokite! Atverkite duris Kristui“ (nuotraukų autorius Arturas Mari), supažindinanti su Popiežiaus vizito Lietuvoje akimirkomis, aplankytomis vietovėmis, gausybe susitikimų su tikinčiaisiais. 1993 m. rugsėjo 4 d. atskridęs į Vilnių oro uoste Jonas Paulius II kalbėjo: „Nepaprastai jaudindamasis ką tik pabučiavau Lietuvos žemę, - dėkoju Dievui už man duotą malonę atvykti pas jus. Trokšte troškau aplankyti ypač man brangią jūsų žemę! Taip pat Šventasis Tėvas Vilniaus arkikatedroje bazilikoje meldėsi prie Lietuvos globėjo šv. Kazimiero palaikų, susitiko su kunigais, vienuoliais, vienuolėmis ir klierikais, kuriems priminė, kad evangelizacija ir laisvės sąlygomis „visados išliks kaip Kristaus Kryžius, tas Kryžius, kuris kyla virš šventovių ir turi būti įspaustas į kiekvieno tikinčiojo širdį“. Seimo rūmuose Jonas Paulius II susitiko su Lietuvos Respublikos Prezidentu Algirdu Mykolu Brazausku, VI Seimo Pirmininku Česlovu Juršėnu, kitais tuometiniais Seimo nariais. Vakare Aušros Vartų šventovėje popiežius kalbėjo rožinio maldą, ir paliudijo, kokia svarbi visą jo sąmoningo tikėjimo gyvenimą buvo ši pamaldumo vieta, kurią labai norėjo, bet negalėjo aplankyti vos įžengęs į šv. Petro sostą.

Sustiprinantis buvimas šalia

Dokumentinių nuotraukų parodą atidaręs Seimo Pirmininkas Vydas Gedvilas pabrėžė, kad fotografijos padeda atsiminti tai, kas įvyko prieš 20 metų – šalyje viešėjo vienintelis mūsų šalį aplankęs Popiežius – palaimintasis Jonas Paulius II. Romos vyskupas atvyko tik išvedus sovietinę kariuomenę, o patį vizitą galėtume laikyti kaip ganytojo paramos ir pagarbos ženklą mūsų valstybei ir visiems jos žmonėms. Atidaryme taip pat sveikinimo žodį taręs Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas minėjo, jog nuotraukos – dabar jau žvilgsnis į praeitį. Daugelis žmonių juk šiomis dienomis prisimins savo įspūdžius kaip jautėsi, ką galvojo, svarstė prieš 20 metų, iškils sąmonėje vaizdiniai ar bus atsiminti ištarti žodžiai: vieni jų juk vizitą stebėjo per televiziją, kitiems teko klausytis popiežiaus sveikinimo kalbų, pamokslų, kartu švęsti Eucharistiją tūkstantinėje minioje. Žmones tas įvykis palietė, sukrėtė, prakalbino asmeniškai. Vilniaus arkivyskupas prisiminė, jog žmonės nepaliaudami skambino į vizito organizacinę būstinę dėkodami, rūpindamiesi, sielodamiesi dėl kiekvieno popiežiaus žingsnio ar, pavyzdžiui, dėl to, kad jis Kryžių kalne neperšaltų. Metropolitas G. Grušas ragino susirinkusiuosius atkreipti dėmesį į tuo laiku popiežiaus ištartus žodžius, kurie neprarado aktualumo ir šiandien. Popiežius atvyko į Lietuvą tam, kad sustiprintų netvirtas mūsų jaunos valstybės pastangas, jo buvimas šalia mūsų stiprino mus dvasiškai taip nedrąsiai pradėjusius žengti tik atgautos laisvės keliu. Vizitas turėjo įtakos vėlesnei valstybės ir Bažnyčios bendradarbiavimo plėtrai, pasirašytos sutartys su Vatikanu, imta kartu rūpintis žmogaus dvasine, fizine, kultūrine, ekonomine gerovėmis. Vilniaus arkivyskupas linkėjo dirbti kartu, žiūrėti vieni į kitus.

Petro Vietininko šiluma

Nepriklausomybės Akto signataras, VI Seimo Pirmininkas Česlovas Juršėnas sakė, jog popiežiaus vizitas reikšmingas ne tik Lietuvai, jis ir ypatingas tarptautinis įvykis. Pasaulio aukščiausio dvasinio lyderio atvykimas sutvirtino pavargusius, susiskaldžiusius, pakrikusius tautiečius, sutelkė ir tikinčius, ir laisvamanius, rodos, tomis dienomis šalyje abejingų neliko – visi domėjosi, gilinosi, klausėsi. Vizitas, anot Č. Juršėno, turėjo palaikomąjį pabūdį, tai tarsi paraginimas eiti toliau. Nustebino tai, jog popiežius gerai žinojo Lietuvos istoriją ir tuometinę padėtį. Tuo galime įsitikinti dar kartą išklausę Jono Pauliaus II kalbas ir homilijas. Buvęs Seimo Pirmininkas paminėjo, jog liko didžiulis to vizito įspūdis, o bėdų ir sunkumų, aišku, buvo ir praeityje, liko jų ir po istorinio apsilankymo. Ne visi laikėsi popiežiaus išsakytų minčių, daugelis dalykų Lietuvoje dar buvo nežinomi, nesuprantami, buvo sunku imti kitaip, nei kad mokė komunistinė ideologija, mąstyti. Atmintyje išliko žmogiška Petro Vietininko šiluma, dvasinė didybė ir tai, pasak Č. Juršėno, iš širdies kilę, neišmokti, ne protokoliniai dalykai. Tuometį Seimo Pirmininką sužavėjo popiežiaus atmintis, dėmesingumas, gebėjimas asmeniškai kalbėti, prieiti, kartais elgtis ne taip, kaip parašyta protokole, ramiai reaguoti į pasikeitusias vizito aplinkybes.

Parama tylinčiai Bažnyčiai

Tądien Seimo Konferencijų salėje įvyko ir Lietuvos Katalikų Bažnyčios bei Seimo kanceliarijos organizuota konferencija „Minint Popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymo Lietuvoje dvidešimtmetį“, kurią vedė Seimo Pirmininko pavaduotoja Irena Degutienė ir Lietuvos Vyskupų Konferencijos generalinis sekretorius kun. Kęstutis Smilgevičius. I. Degutienė sakė, kad popiežiaus darbai ir maldos visuomet lydėjo Lietuvą. Pradžioje buvo perskaitytas Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės sveikinimas, kuriame šalies vadovė pabrėžė popiežiaus parodytą pagarbą jaunai mūsų valstybei, atkreipė dėmesį į tautų bendradarbiavimo svarbą, dėl kurios taip stengėsi Jonas Paulius II. Konferencijos dalyvius – Bažnyčios hierarchus, kunigus, vienuolius ir vienuoles, kitų bažnytinių bendruomenių narius – sveikindamas Seimo Pirmininko pavaduotojas Petras Aušrevičius sakė, jog tokios minios, susirinkusios pabūti su popiežiumi ateidavo tik į mitingus miestų ir miestelių aikštėse prieš Nepriklausomybę, į Sąjūdį ar Baltijos kelią. Konferencijos dalyviai žiūrėjo dabar jau istorinius kadrus saugomus LRT – popiežiaus Jono Pauliaus II lietuviškai pasakytą sveikinimo kalbą Vilniaus oro uoste tik išlipus iš lėktuvo ir pabučiavus žemę.

Konferencijoje kalbėjęs Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas, Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius minėjo popiežiaus Jono Pauliaus II ypatingą dėmesį lyg kokį vilties ženklą Lietuvai viso jo pontifikato metu – pasakytas kalbas, priimtas delegacijas, renginius, minėjimus, bažnytinius paskyrimus ir pertvarkymus. Popiežius rodė dėmesį tylinčiai Bažnyčiai Rytuose, galbūt todėl, kad ir pats buvo kilęs iš kaimyninės Lenkijos, gerai suprato ir Lietuvos bei kitų šalių padėtį, aktyviai prisidėjo prie totalitarinių sistemų žlugimo. Arkivyskupas S. Tamkevičius sakė, kad net ir priespaudoje esantiems katalikams toks dėmesio ir prielankumo parodymas įsismelkdavo gyliai į širdį, skatino nepasiduoti, nenusivilti, nesvarbu, kad tikintieji buvo persekiojami, trūko dvasinės atramos, nebuvo galima niekur išvykti. Lietuvius dvasininkus pasiekdavo viltingos žinios, jog kardinolas J. Višinskis turi gerą pamainą – kard. Karolį Voitylą. Popiežius buvo šalia, kai jo buvimo labai labai reikėjo mūsų žemei ir gyventojams.

Renginį savo atvykimu pagerbė ir Palaimintojo Popiežiaus Jono Pauliaus II biografas dr. Džordžas Veigelis (George Weigel). Prelegentas atkreipė dėmesį į Kristaus Vietininko mokymo esminius elementus. Juk popiežius visuomet savo kalbuose ir dokumentuose primindavo, kad žmogaus gyvenimas turi būti pastatytas ant vertybių, kurias randame savo kultūroje. Tik gyvenimas tiesoje gali būti vaisingas ne tik atskiram žmogui, bet ir visai visuomenei, išsiilgusiai sąžiningumo, dorumo, garbingumo. Jonas Paulius II ragino laisvę sieti su tiesa ir tikėjo, kad valstybės pajėgs vienos kitoms padėti. Popiežius numatė ir būsimus iššūkius, kurių kultūroje ir gyvensenoje sulauks laisvę atgavusius tautos: sumenkęs žmogaus asmens vaidmuo, jo egzistencijos prasmė, religijos laisvė, kuomet stengiamasi visa, kas joje yra arba iš jos kyla kaip fundamentas nustumti į pašalį, reliatyvizmas, kuomet nelieka objektyvių kanonų, visa – asmeninių susitarimų reikalas, dosnumo trūkumas, atvėręs kelią Europos demografinei krizei – nepagarba gyvybei, nenoras kurti šeimą ir turėti vaikų ir kt.

Pagrindas sutvirtintas ir dvasiniu pamatu

Filosofas, buvęs Lietuvos Respublikos ambasadorius prie Šventojo Sosto Vytautas Ališauskas susirinkusiesiems aptarė Jonui Pauliui II būdingą gestą – atvykus į šalį tuojau atsiklaupti ir pabučiuoti žemę. Gestas ne tik daro įspūdį, bet ir parodo popiežiaus išskirtinį, labai unikalų santykį su vieta, nors prisiliečiama ne prie žemės, o tik prie oro uosto asfalto. A. Ališauskas teigė, jog popiežius gebėdavo kalbėti konkrečiai, bendrauti lyg su tikru bičiuliu, nors žmogų matydavo tik pirmą kartą. Popiežiaus vizitas parodė lietuviams Bažnyčios visuotinumą, atsivėrė kelias supratimui, kad esam ne vieni, vieniši, užmiršti, bet priklausome visuotinei Bažnyčiai. Mokslininkas minėjo, jog ir vizito nuotraukos turi dvasinį krūvį. Popiežiaus apsilankymas ir malda Kryžių kalne tapo ikonine nuotrauka, kurią dabar galime pamatyti pagrindinuose albumuose, pasakojančiuose apie Jono Pauliaus II gyvenimą. Popiežiaus apsilankymas Aušros Vartuose taip pat pasauliui pranešė apie Lietuvą, atvėrė kelią piligrimystei, sutvirtino pamaldumą, sustiprino visą Marijos kultą. Popiežius drąsiai pasitiko ir vertino pasaulio permainas, linkėjo nebijoti iššūkių, pasitikėti šv. Dvasia, nesusigūžti sunkumuose. Popiežiaus apsilankymas atskleidė krikščionišką perspektyvą sekuliarioje Lietuvos visuomenėje. Atsivėrė supratimas, kad egzistuoja tikėjimo ir Kristaus tikrovė, galiu tuo ir netikėti, bet privalu pripažinti, taikytis, dialoguoti. Ne vien snobizmas, bet ir nuoširdus noras pamatyti, klausytis popiežiaus kalbų skatino žmones palikti namus ir rinktis ten, kur jų laukė Romos vyskupas. Kartu imta suprasti, kad Nepriklausoma Lietuva jau nebėra smetoninių laikų Lietuva. Popiežiaus kelionė sustiprino savivokos matmenį, prikėlė senas dvasines vietas, priartino piligrimystę, suteikė naują reikšmę, naujus postūmius mūsų idėjoms. Jonas Paulius II Lietuvoje priminė ir vertybių viziją – meilė, pagarba, silpniausiųjų, dužliausiųjų palaikymas, aišku, ir pagarba gyvybei, visa turi būti sutvirtinta ir dvasiniu pamatu, kitaip neišvengsime griūties. Jau po vizito imta suvokti, kad tikėjimas, žinojimas, mokslas, religija, kultūra nesikerta, bet kūrybingų mūsų pastangų dėka gali būti kartu, sugyventi, įnešti šviesos ir prasmės į kasdienybę. Anot filosofo V. Ališausko, popiežiaus nubrėžtas gaires turime įgyvendinti. Ir po dvidešimties metų šis vizitas vis dar turi ką pasakyti, vėliau jo reikšmė tols ir blės, bet šiomis dienomis tai dar šviežia, artima, aktualu. Svarbu, kad dar sykį perskaitytume tai, kas popiežiaus pasakyta, kad tuos jo žodžius lydėtų ir sustiprintų mūsų darbai ir pasirinkimai.

Signataras, buvęs Lietuvos Respublikos ambasadorius prie Šventojo Sosto, Europos Parlamento narys Algirdas Saudargas sustojo ties programiniu pontifiko šūkiu: „Nebijokite! Atverkite duris Kristui“, pademonstravo filmuotą medžiagą, pasakojančią apie popiežiaus Jono Pauliaus II gyvenimą, esminius darbus. Ambasadorius pasidžiaugė, kad jo palaiminimas sunkiu valstybei metu buvo paguoda, jo palaiminimas nubrėžė ir gaires, teikė vilties, jog iššūkiuose ištversime, dirbsime, kursime, stengsimės, būsime kartu, kad nepriklausomybė būtų ne laikina. 

Komentarai