Pradžia / Tauta ir istorija
 

Kuždantis Prisikėlimo artumas

Šv. Velykoms artėjant - kunigo Justo Jasėno apmąstymai.

Kunigas Justas Jasėnas
2013 m. Kovo 27 d., 13:25
Skaityta: 166 k.
Be pavadinimo. dttv nuotr.
Be pavadinimo. dttv nuotr.

Su Verbų sekmadieniu krikščioniškasis pasaulis įžengia į Didžiąją savaitę – patį įspūdingiausią laiką – kuomet neskubėdami, pašalyje palikę kasdieninius darbus stengiamės nurimti ir įsiklausyti. Protu ir jausmais bandome priimti visa tai, ką sykį Jeruzalėje Jėzus iš meilės padovanojo mums. Vėl iš naujo apmąstome Išganymo žinią, kuri primena mums, jog į tikrąją, nesumeluotą bendrystę einama per kančią ir mirtį. Toji žinia pranoksta mūsų patyrimus, pralenkia istoriją ir atveria mūsų žvilgsnius į tiesos tikrovę. Prisikėlimas – Dievo darbas, į kurį ir mes esame įtraukti.

Nors Velykų tikrovę švenčiame, prisimename ir išgyvename kiekvieną sekmadienį, bet Didžioji savaitė mus kviečia labiau susitelkti, apmąstyti kiekvieną Jėzaus žingsnį, mintimis nuklysti į Jeruzalę ir ten surasti istorinį Jėzų, kurį vėliau kaip tikėjimo Kristų sutiksime Bažnyčios tradicijoje, liturgijos grožyje, sakramentų šventime.

Mokytojas pėsčiomis atkeliavo į Jeruzalę, turbūt iš Kafarnaumo, mažo žvejų miestelio prie Genezareto ežero. Čia jis gyveno, turbūt drauge dirbo, pažinojo vietinius, jų žaizdas ir pomėgius. Ir didžioji dalis mokinių kaip tik iš šių apylinkių. Kafarnaume Jėzus padarė nemažai stebuklų, vienas jų – Petro uošvės pagydymas. Kaip įprasta, šeštadieniais Jėzus eidavo į miestelio sinagogą. Drauge su susirinkusiais skaitydavo Toros rietimus – žydų Šventraštį ir jį komentuodavo. Maldingos kelionės į Šventąją Žemę metu čia lankydamasis užrašiau:

Paskaitysiu iš pranašų ritinio

Kafarnaumo sinagogoje

Saulei leidžiantis

Žvejai išplaukia į naktį.

Verbų sekmadienį prisiminėme Jėzų, kuris su būreliu mokinių ir bendraminčių jodamas ant asilo per Auksinius vartus atvyko į Jeruzalę švęsti Velykų. Šie miesto vartai dabar užmūryti, manoma, kad jie vėlei atsivers, kuomet sulauksime antrojo Jėzaus atėjimo visų laikų pabaigoje. Žmonės iš pagarbos jam po kojų klojo palmių šakas ir vylėsi, jog kaip tik jis yra tas politinis lyderis, kuris atneš šaliai gerovę. Deja, Jėzus pirmiausia pasirodė kaip mažųjų, paprastųjų mokytojas.

Žvilgsnius sutelkiame į paskutiniuosius Jėzaus gyvenimo įvykius. Jis drauge su mokiniais prieš kančią buvo apsistojęs alyvmedžių giraitėje, viename ūkių, kur drauge su mokiniais meldėsi ir nakvojo. Šiame lauke Judas su savo bendrininkais pabučiavimu jį išdavė. Mokinių miegas, nuobodulys parodo ir mūsų visų tingulį, abejingumą tam, kas čia ir dabar vyksta, kam reikia pagalbos ir gero žodžio. Mokinių patirtį gali paliudyti ir šios eilutės:

Prieš brėkšmą

Sunkiausia ištverti belaukiant

Pragaišties sekundė susmelks

Žydėdami kritome.

Prakaitas kraujas

Getsemanės ūkyje

Paliktas užmarščiai alyvuogių spaustuvas

Neištvėrėm budėdami.

Iš vaikystės, iš lietuviškosios pajautos buvau atsinešęs supratimą, kad Jėzus buvo Alyvų giraitėje. Įsivaizdavau, kad tai gegužės mėnuo, kvepia alyvų krūmai, daug romantikos... Nieko panašaus, netoli Jeruzalės radome senus alyvmedžių krūmus, gamtininkai sako, kad tų medžių šaknims apie du tūkstančius metų. Kasmet vietos sodininkai apkarpo vainiką, medelis išleidžia naujus ūglius, gausiau uždera. Ir dar. Pagerbdami Jėzų, Verbų sekmadienį į bažnyčią atsinešame ne palmių šakas, bet ėglių, kadugių šakeles, papuošiame jas gėlėmis, karklų pumpurais. Pagerbiame lietuviškai, kaip mums įprasta, pagerbiame tuo, ką savojoje žemėje surandame.

Alyvų kalne yra pastatyta mažytė, ašarą primenanti bažnytėlė. Manoma, kad šiose vietose lankydamasis ir žvelgdamas į Jeruzalės miestą, Jėzus verkė ir gailėjosi žmonių. Ir vėl poetinės įžvalgos:

Jeruzalė tebelaukia

Gal išgydysi mus pavargusius

Ąsotyje ašaros Žinom

Dominus flevit

Jeruzalėje šiuo metu gyvena keli tūkstančiai miestiečių. Tai miestas brangus žydams, musulmonams ir krikščionims. Būtent čia kilo visos trys pagrindinės monoteistinės (išpažįstančios vieną Dievą) religijos, suvienytos bendro tikėjimo protėvio Abraomo, kuris patikėjęs Dievo balsu iš Ūro miesto drauge su giminėmis, manta, gyvulių bandomis leidosi į kelionę Pažadėtojon Žemėn. Ir kaip įspūdinga, kad visų religijų išpažinėjai šiame mieste susitinka. Nepaisant politikos ir visų kitų skirtybių, vienija vieno Dievo patirties ilgesys ir malda. Prisodrintas maldos virpėjimų visas miestas ūžia, gaudžia nuo noro kalbėtis su Dievu, pagal savo tradiciją ir supratimą. Musulmonai tokį susitikimą su Šventybe mini penktadienį, žydai – šeštadienį, krikščionys – sekmadienį. Trys šventos, Dievui paskirtos, paaukotos, dovanotos bendrystės dienos.

Tai, kas anomis dienomis įvyko su Jėzumi, buvo senamiestis. Per tuos metus kovota, kariauta, griauta ir vėl statyta, todėl šiandien gerokai sunku atsekti tuos kelelius, kuriais Mokytojas vaikščiojo. Užaugęs ir kultūrinis sluoksnis, archeologai bando atkasti anų šimtmečių miestą. Bet žmogui svarbu savo akimis pamatyti, savo kojomis paliesti, pajusti, ranka prisiglausti prie žemės, alyvmedžių. Tas amžinas noras kuo intymiau patirti išgelbėjimo Žinią. Bandoma atkurti ano laiko dvasią, įvykius, pastatus. Bandoma lipdyti istoriją. Todėl čia daug labai nekonkrečių, menamų vietų, tenka pasikliauti tikėjimo tradicijos sakymu, jog būtent čia ir būtent taip. Nuo to tikrai nenukenčia tikėjimas, nepasensta, nenublanksta tai, ką širdyje patiriame ir nešiojamės. Manoma, kad per tuos amžius nepakito tik alyvmedžių šaknys ir vieni laiptai, kuriais Jėzų vedė į teismą. Visa kita, užstatyta, perstatyta, pakeista. Susiduriame su kultūriniais atitikimais – neatitikimais, su iššūkiais, su savo vaizduotės vingiais, bet verta atsiplėšti nuo lietuviškųjų vaizdinių. Kitaip suskamba Evangelijų istorijų kalba, nors turėtasis, įgytasis tikėjimas lyg ir susvyruoja, bet atsiveria akys tikresniam, istoriškai patikimesniam vaizdui, priartinančiam mums Jėzaus paliktąją Žinią.

Verta ir Lietuvos bažnyčiose jautriau išgyventi Didžiosios savaitės liturgiją, žodžius ir gestus – pristatančius istoriją, gyvenimą, jausenas, tikrovės skambėjimą. Pati liturgija – pasakiška, puošni, įspūdinga ir kitoniška. Žinia priartinta prie mūsų, plačiau išskleista, užkalbinanti.

Bažnyčiose Gavėnios penktadieniais tradiciškai apmąstome Jėzaus kryžiaus kelią. Giedame giesmes, žiūrime į paveikslus, skaitome maldaknygių mąstymus. Taip esame įpratę, daug vietos ramybei, rimčiai, susitelkimui, niekas netrukdo, nelenda į akis. Kitaip nutinka Jeruzalėje. Čia tas kryžiaus kelias veda tiesiai į turgų, kuriame jokio susikaupimo nė su žiburiu neužtiksi. Mažose, siaurose gatvelėse įsikūrusiame turguje daugybė perkančiųjų ir kišenvagių, tik ir žiūrėk, kad užsižiopsojęs neprarastum piniginės. Akis vilioja seni rakandai, senosios Jeruzalės panoraminės nuotraukos, gausybė saldumynų, drabužių. Perka, parduoda, kalbasi, pykstasi vietiniai ir turistai. O triukšmas triukšmas! Negali susikalbėti balsų apstybėje, apie kokius čia dar mąstymus kalbėti. Nosį kutena smilkalų kvapai, šviežia mėsa ir salotos, vaisiai, daržovės, karščio tvaikas ir smarvė. Miestiečiai gyvena savo gyvenimą. O keliaujant iki Kapo bazilikos dar taip norisi apžiūrėti suvenyrus, krikščioniškas skulptūrėles, galvoji ką ir kam padovanosi grįžęs į Lietuvą. Tikrai tokiu keliu į kančią buvo vedamas ir Jėzus – su minia ir per minią. Eilinis dienos įvykis, rytoj jis bus pamirštas, jį pakeis kita dabar aktuali žinia. Vieni sustojo ir įsiklausė, kiti negirdėjo, treti dirbo kaip dirbę, panirę į savus rupestėlius, kiti džiūgavo, krykštavo. Dar vieni juokavo, keikėsi, spjaudėsi, rūkė, užgauliojo piktais žodžiais, užkabinėjo nesuprasdami. Eidami tuo keliu per turgavietę pateksime į Kapo baziliką, nežymiai laipteliais kylame į kalno viršūnę, nors visai nejuntame. Pati egzekucija buvo įvykdyta už miesto vartų, ten buvo kankinama, ten ir laidojama. Dabar tai tas pats miestas, jokio kalno neregėti, visa užstatyta namais. Kalnas vadinamas „Golgota“, mat priminė žmogaus kaukolę. Už miesto sienų Jėzus nukankintas, prikaltas prie kryžiaus, nuo jo nuimtas, paguldytas, vėliau kūnas nuneštas kapavietėn. Dabar visas skirtingas vietas sujungia Kristaus Kapo bazilikos skliautai.

Sunku minios apsuptyje mąstyti, bet krikščionys vis tiek eina kryžiaus kelią, bandydami patirti, prisiliesti prie Jėzaus kančios įvykio. Dažnai piligrimai pasiima ir kryžių, pakaitomis tą kilometrą jį neša, vis sukalbėdami maldą, pagiedodami, kartais tylėdami. Yra ką atsiminti, už ką padėkoti, gailėtis, prašyti suraminimo ir pagalbos, atleidimo. O gyvenimas verda – skubama su reikalais, einama maisto į turgavietę, vežamos prekės, aptarinėjami reikalai, vaikai skuba į mokyklą... Tenykščiai nesistebi piligrimais, siūlo ir siūlo pirkti, derėtis, dažnai trukdo, sekioja ir paskos, nusispjauna pro šalį, užgauna kokiu žodžiu, nesuprantam jų kalbos, bet jaučiam... Jėzaus kančios stotys pažymėtos bažnytėlėmis, koplyčiomis, kartais ant namo sienos tik tos stotelės skaičius, kartais kokia maža skulptūrėlė ar altorėlis kaip ženklas mums, tą tradiciją išpažįstantiems.

Teologija sako, kad Jėzus – antrasis Adomas, kad jo kančia atpirko Adomo nuodėmę. Ir tuo galima įsitikinti Kapo bazilikoje. Toje vietoje, kur Mokytojas buvo prikaltas prie kryžiaus, kalvos gelmėje buvo palaidoti Adomo kaulai. Jėzaus kraujas tiško ant tų kaulų -  taip per Adomą mes visi buvome nuplauti, apvalyti, nuskaistinti, taip visa žmonija buvo išvaduota iš piktojo žabangų. Baziliką dabar dalijasi krikščionys, koptai, stačiatikiai, ji suskirstyta į mažas koplyčias, pertverta sienomis. Visi laikosi savo tiesos ir žvilgsnių, kartais susibara ir net susimuša dėl mažmožių. Visos sienos tamsios, aprūkę nuo smilkalų, prisigėrusios įvairiausių kvapų, maldų ir giedojimų, apstatyta žvakėmis ir rūkstančiomis lempomis, tik kupolas baltas. Ir vėl iš sielos pakraščio ataidi, atskamba:

Dėl dievų tikrai nesipykstam

Dangaus pažado užtenka

Nesutariam kiek kam ko

Ant šios žemės priklauso.

Kapo bazilika – viena brangiausių vietų visiems krikščionims. Todėl čia visuomet nesuskaitomos minios turistų, piligrimų, maldininkų. Milžiniškoje eilėje tenka lukuriuoti kelias valandas, kad trims – keturioms minutėms galėtum įlysti į kapą ir įsitikinti, kad Jėzaus čia nėra, kad jis prisikėlė dėl mūsų gyvenimo. Kad tas laukimas nebūtų toks varginantis, galima mąstyti ir melstis, paskaityti keletą Rašto eilučių ar kokią litaniją. Dar bazilikoje rasime plokštę, ant kurios, kaip liudija tikėjimo tradicija, buvo paguldytas mirusio Jėzaus kūnas. Nebepatikrinsim, ar tai ta tikroji plokštė, ar kita, bet atvykstantieji čia klaupiasi, meldžiasi, uždeda įvairius suvenyrus, vildamiesi, kad tie daiktai, o ir pats gyvenimas bus atnaujinti, perkeisti, pašventinti. Brangu. Kažkur po Jėzaus egzekucijos buvo numestas ir jo kančios ir išgelbėjimo įrankis – kryžius, kurį imperatoriaus motina Elena rado šiukšlių ir nuolaužų krūvoje.

Palikus tuščią kapą metas truputį atsikvėpti. Vėl grįžtame į turgų, susirandame ramią vietelę. Svaigu nuo įspūdžių, bruzdesio, pyragų kvapo... Išgersim kavos puodelį su kardamonu, pabūsim širdies tyloje. Grįšim į gyvenimą. Dera dar priminti, kad krikščionys karų ir suiručių metais visais įmanomais ir neįmanomais būdais stengėsi išssaugoti tikėjimui brangias vietas. Žymiai čia pasidarbavo vienuoliai pranciškonai, išpirkę tas vietas ir pastatus iš musulmonų, kūrę ir statę savo vienuolynus, piligrimų namus, bažnyčias. Tad tai ką matėme yra tikra, kiekvienam savaip kalba, atsiveria, priartėja. Verta leistis į kelionę, atpažinti, jau nuo neatmenamų laikų į Jeruzalę plaukte plaukė žmonės, ieškodami ženklo, vildamiesi pagilinti tikėjimą, atsinaujinti, išpažinti klaidas... Ir šiandien visaip kryžius vertinamas – kaip pajuoka, nesusipratimas, išdavystė... Mums tai vilties ženklas, priminimas, kad ir mums dera, ir mums teks pakartoti, taip eiti, gyventi, dirbti, kaip Mokytojas parodė ir pasakė – tarnaujant ir nuplaunant žmogui kelionės, nuovargio, ligos kojas. Pasikliauname istoriniu paveldu, tikėjimo kraičiu, Bažnyčios aruodų lobynais. Atsiskleidžia, atsiveria ir priartėja, prie mūsų žmogiškumo pasilenkia kuždantis Prisikėlimo artumas.

Komentarai