Išleistas jubiliejinis - 50-asis - literatūros almanacho "Varpai" numeris

Dalinamės naujiena - tik ką išleistas jubiliejinis, 50-tasis literatūros almanacho "Varpai" numeris. Apie jį - pirmoji recenzija, išspausdinta DRAUGO (JAV) šeštadieniniame priede "KULTŪRA" (2025.12.20, 6 psl.). Leidinio viršelių autorius - dailininkas Rimantas Dichavičius. Almanachą galima įsigyti internetiniame knygyne www.patogupirkti.lt

Jau skamba jubiliejiniai VARPAI

Giedrius Čepurna

Jubiliejinis, 50-tasis literatūros almanacho „Varpai“ tomas – jau pirmųjų skaitytojų rankose. 240 puslapių leidinį pradeda Bernardo Brazdžionio eilėraštis „Gyvybė“, publikuotas karo metų antrajame numeryje, irArvydo Juozaičio esė „Ilgas „Varpų“ kelias“. Pastarajame be kita ko pažymėta: „Niūriais 1942 metais sumanyti „Varpai“ buvo rašytojo Kazio Jankausko ir kultūros universalo Algirdo JuliausGreimo širdžių sutartinė.Graži ir galinga sutartinė, prasimušusi pro karo metų siaubą. Betjeigu „Varpai“ būtų tik dviejų žmonių sutartinė, jie būtų nutilę vyrams palikus Šiaulius, Lietuvą, išėjus Anapilin. Bet „Varpai“ nenutilo, nes jie nutilti negali. (...) Ir 1988 metų rugsėjį, po pirmosios Sąjūdžio vasaros vėliavų ir mitingų, keli šiauliečiai suprato, kad laikas.Jie ir pasakė sau: anuomettai buvo dviejų vyrų sujudinta kultūros žemė, o dabar bus mūsų. Ir dviese, Leonas ir Silvija, ėmė skambinti. Kas geriau už Leono Peleckio-Kaktavičiaus šaknies augimą galėjo suprasti idėjos gelmę? Tik pasiekiantys tą gelmę. Gelmė buvo pasiekta Greimo-Jankausko metais, o idėjų pėdos paliktos. Stok įtas pėdas. Tai – kokybės ženklas. Ženklas, liudijantis, kad atgimę „Varpai“ gyvuos gal netilgiau negu gyvavo anie „Varpai“. Taip ir nutiko – gyvuoja dešimt kartų ilgiau. Kaip biblinis grūdas: miręs jis duoda šimteriopą derlių. Nuostabu. (...) Per beveik keturis dešimtmečius „Varpų“ almanacho autoriais tapo per 150 poetų, per 120 prozininkų, per pusę šimto literatūros tyrinėtojų ir kultūrologų. Visi geriausi Lietuvos rašytojai! Šiauliuose gimusius ir visu sodrumu vėl suskambėjusius „Varpus“ pagristai galime vadinti Lietuvos kultūriniu fenomenu.“ Ir naujausias tomas, kaip visada, turtingas, solidus, svarbus, intelektualus.

Leidinio debiutantė Dalia Staponkutė – Šiauliuose gimusi rašytoja, vertėja, kultūrologė, mokslų daktarė, nuo 1989 m. gyvenanti ir dirbanti tarp Lietuvos ir Kipro, pateikia įsimenantį tekstą iš nepublikuotų refleksijų „Užduodu sunkius klausimus“. Čia ir pokalbis su ja „Deivė sėkmė – įnoringas palydovas“. Daug nuveikusi kūrėja ir mokslininkė yra buvusi ir žurnalo „Pasaulio lietuvis“ redaktore. Atsakydama į klausimą, ką per tuos metus teko nuveikti pasaulio lietuvių labui, pažymėjo: „Lietuvių diaspora dar niekad istorijoje nebuvo tokia gausi kaip dabar. Po Lietuvos įstojimo į ES lietuviai (ypač jaunieji specialistai) apsigyveno ne tik visose Europos šalyse, bet ir visame pasaulyje. Štai apie juos, naująją pasaulio lietuvių kartą, žurnale ir rašiau. (...) Mane labai palietė ir dipukų kartos istorijos.“

Dar vienas „Varpų“ svečias – legendinis dailininkas, fotomenininkas, leidėjas Rimantas Dichavičius, pergyvenęs nepaprastai skaudžią vaikystę, paženklintą artimųjų mirtimis toli nuo Tėvynės. Čia – pasaulinio garso menininko prisiminimai apie tremtį, tetą, parvežusią jį iš Sibiro, svarbiausių darbų gimimą. „Man, kaip dailininkui, susiformavo tokia mintis, – sako talentingasis kūrėjas, savo veikla įrodęs, jog viskas pasiekiama darbu, savo iniciatyva, – paišau – kaip mąstau, fotografuoju – kaip matau.“ „Mūzos“ rubrikai atstovauja poetai Augustinas Dainys, Ona Jautakė, Daiva Molytė-Lukauskienė. Spausdinamos plačiai žinomos ukrainiečių poetės Sofijos Maidanskos poemos apie M. K. Čiurlionį ištraukos, išverstos Alfonso Bukonto. Prozos puslapius pradeda Rimantas Vanagas („Sakmė apie seną lietuvišką sakmę“), o pratęsia Leonas Peleckis-Kaktavičius („Penkios novelės“). Kūrybinio palikimo rubrikoje – Mindaugo Peleckio (1975-2023) sumanymu pradėtas, bet nebaigtas žaidimas, virtualiu būdu žaistas su bendraautoriu Algimantu Lyva („Legatas“).

„Gimiau po laiminga žvaigžde“, – sako nepaprasto likimo žmogus prozininkas Jurgis Usinavičius (Napalys Augulis), atsakydamas į „Varpų“ klausimus. Tremtis, pabėgimas iš Sibiro 1947 m. žiemą, tapimas mirusio žmogaus antrininku ir tik atėjus Nepriklausomybei prisipažinimas apie gyvenimą išgalvota pavarde, - ne vieno romano verta istorija. O „Varpų“ skaitytojams pateikti šio autoriaus jautrūs publicistikos puslapiai „Mes ir gamta“. Algimantas Lyva samprotauja „Koks būtų pasaulis be knygų?“ Dėmesio verti Latvijos poetų Ojaro Vaciečio, Ilmaro Šlapinso, Leono Briedžio, Jurio Kronbergso, Eduardo Aivarso, kuriuos išvertė Arvydas Valionis, balsai. Rubrikoje „Mokslas. Kritika“ – literatūrologės, Vilniaus universiteto doc. dr. Dalios Čiočytės straipsnis „Estetinė distancija. Tėvynės iš tolo punktyras lietuvių literatūroje“, kuriame be kita ko pažymėta: „XX a. Egzodo rašytojams Lietuva, regima iš tolo, yra metafizinio Rojaus modelis. Ištikimybė Lietuvai suvokiama kaip metafizinė: būti ištikimam savo Tėvynei ir tautai – tai būti ištikimam ir savasčiai, ir Dievui (Kazys Bradūnas). Šiuolaikinėje lietuvių literatūroje estetinė distancija, nutolimas nuo savosios aplinkos, yra meninė individualaus identiteto paieška.“ Šviesios atminties  Mindaugo Peleckio pomirtinę knygą „Radikaliai kitoks požiūris į kultūrą“ aptaria akademikas Vytautas Martinkus („Apie radikalų aidą“) ir doc. dr. D. Čiočytė („Glaudi filosofijos ir beletristikos dermė“). V. Martinkus: „Kai atsiverti ją, vėl prisimeni autoriaus gimimo ir mirties datas, ir it žaibas perskrodžia liūdesys – koks ankstyvas, bet trumpas gali tebūti kūrėjo kelias! Skaitant knygą iš puslapio į puslapį peršoka ir džiaugsmo spindulys – juk tasai kelias vedė ne per dykumą, o per visiems literatams gerai žinomas baltas lankas, kur juodos avys, o tas jaunasis piemuo puikiai jas išmanė ir visą gyvenimą sąžiningai ganė. (...) Poeto, filosofo, poligloto, muziko ir kiti talentai Mindaugui jo gyvenimo kelią patikimai grindė – ilgino ir platino. (...) Gerai, kad jau išleisti pagrindiniai Mindaugo Peleckio raštai, kaip literatūriniai, taip ir akademiniai. Gaila, kad jie vėlavo, ir pats autorius ne visus juos išvydo. (...) Knyga kviečia sekti Mindaugą Peleckį per kūrybą: talentas atsiskleidžia per kūrėjo siekius ir juos įrodančius veikalus. Branginkime juos.“ D. Čiočytė: „Mindaugo Peleckio tekstai – glaudi filosofijos ir beletristikos dermė. Šia prasme panašus mąstymo būdas kaip Friedrich Nietzsche, Jean Paul Sartre, Albert Camus. Mindaugo Peleckio tekstai – lietuviška ir labai šiuolaikiška tokios minties tradicijos versija.“ 

Neabejotinai vertingi Tomo Venclovos atsiminimų puslapiai: „Rimtus poetus priimame nepaisydami jų biografijos“ (pagrindinė herojė – Salomėja Nėris), „Paryžius ir žurnalas KULTURA“, „Niu Heivenas. Miestelis, kurio nepamilau, bet nekeikiau“. Filosofės ir publicistės Patricijos Droblytės-Dainės mintys, pavadintos „Stebint pasaulį“ – gilios ir brandžios, ne vieną skaitytoją priversiančios ne tik susimąstyti, bet ir perkainoti kai kuriuos įsitikinimus, vertybes. „Kaip gera būti kartu, kaip į kamuoliuką suvytiems siūlams, jaučiant ryšį, išgyvenant tylų bendrystės džiaugsmą, kaip vaikystėje, – rašo autorė. – Kita vertus, baisu būti atskirtiems, baisu prarasti saugią vietą po saule, tapti priešiškumo taikiniu. Todėl visi patyliukais vykdome „išlikimo“ politiką, kurioje svarbiausia – parodyti lojalumą visiems horizontaliai ir vertikaliai reikšmingiems asmenims. O tos politikos esmė: nekritikuoti, nekreipti dėmesio, nutylėti, nepastebėti jokių probleminių tų asmenų savybių ar elgesio momentų, taip pat – pabrėžtinai girti, reikšti simpatiją. (...) Be tokių gudrybių išgyventi visuomenėje praktiškai neįmanoma.“

Eduardas Juchnevičius (1943–2011) – vienas žinomiausių Šiauliuose gyvenusių dailininkų. Amžininkai pamena jo dėmesio vertus įpročius: kasryt tuo pačiu metu iškeliaudavo į „šabakštyną“ (taip kažkas iš kolegų praminė dailininkų dirbtuves šalia senųjų miesto kapinių), kuriame kasdien kažkas gimdavo – lino raižinys, estampas, ekslibrisas ar dar kas nors, o neretai ir naujas eilėraštis ar naujos dramos užuomazga. O kartais – ir tokie beveik fantastiniai sumanymai, kaip programa „Skalvių namai“. Antroje dienos pusėje laukdavo užsiėmimai Dailės mokykloje. Tarp daugybės paties dailiai įrištų, bet dar neatspausdintų eilėraščių yra ir vienas kitas dienoraščio puslapis. Juos perspausdindami „Varpai“ prisimena ne tik neeilinę asmenybę, bet ir savo autorių. L. Peleckio-Kaktavičiaus tekstas „Aleksandro Ostašenkovo sustabdytos akimirkos“ skirtas fotomenininko, Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureato gyvenimui ir kūrybai.

Rašytoją, o anuomet gimnazistą Stasių Būdavą, gyvenusį Šiauliuose, primena archyvinė nuotrauka, nukelianti į 1926 (1927?) m. vasarą. Joje – Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčios sodelyje su būsimuoju rašytoju nufotografuoti „Pavasarininkų“ organizacijos meno sekcijos nariai – gabūs kūrybai, vaidybai jauni žmonės. Rubrika „Iš archyvų“ primena savaitinį meno kritikos žurnalą „Meno kultūra“, leistą Kaune prieš devynis dešimtmečius. Čia spausdinami trys puslapiai paskelbti Lietuvai įsimintinais Vytauto Didžiojo metais: Kazio Inčiūros eilėraštis, Stasio Santvaro „Laiškas iš Milano“, Prano Lubicko informacija apie dainininką Kiprą Petrauską, grįžusį iš gastrolių Pietų Amerikoje, į lietuvių kalbą išverstą vieną platesnių ir gilesnių studijų apie M. K. Čiurlionį. „Kronikos“ puslapiai skirti buvusiems „Varpų“ autoriams : „Vakaras, skirtas rašytojo ir mokslininko jubiliejui“, „Plungės bibliofilų renginys, skirtas Mindaugo Peleckio kūrybiniam palikimui“, „Vytenio Rimkaus vardo konferencija“.