Pradžia / Radikaliai
 

Šv. Brunonas

Jaras Ramūnas (anksčiau - Ramūnas Jaras) - žinomas muzikantas, rašytojas avangardistas. Pateikiame jo prozos kūrinį.

Jaras Ramūnas
2012 m. Vasario 09 d., 18:46
Skaityta: 379 k.
Jaro Ramūno pieš.
Jaro Ramūno pieš.

- Tai kad rėks ėst! - prisikišęs sukriokė pagonis, dvokiantis ir kailiniuotas. Pavartęs drumzlinus veizolus pridūrė, - šuo putlus, ėhėhė!.. Šuo rėks, sūnų velės!..

Jis nuvirto ant grindų.

- Brude, - tarė pagonis su tošies gabalu ant galvos, – ar nori palikti čia pėdsakus, ar nori, kad mūsų pėdsakai būtų tavo kailyje? Vesk čionai ožkas, tada gersim. Kitaip užmušiu. Ar geros jos, kur jos?

- Girdėjau, girdėjau apie to-oli gyvenančius žmones, – gulėdamas vogravo pirmasis, - jie daro namus iš uolų, o gyvena pelkėse. Nes jų namai slegia kaip vikšrus kiautai. Nes jie vaikšto apspardyti.

- Tai ne taip, - vienuolis pajudino barzdą, - neturiu ožkų. Atėjau visai ne dėl to.

Pagonys staiga nutilo. Lauke pasigirdo arklio žvengimas. Jie atsigręžė į plyšį sienoje ir sustingo.

- Žinai ką, - lėtai tarė pagonis su tošies gabalu, - nesėdėk čia su mumis ir nekalbėk... Nešdinkis.

Vienuolis patraukė link tolumoje dūluojančios kalvos. Tai rankos kėlimas prieš save, tarė jis ir sustojo išpurtyti iš auto akmenuką. Vėjas pūtė tai stipriau, tai švelniau, skaidrindamas vidų.

- Ar patikėsiu? - tarė sau, - ar jie patikės?

Jis išsitraukė geležtę, ir ėmė smailinti medinį pagalį.

Kalvos viršūnėje pasirodė šuo. Vienuolis apsidairė po laukus nušiurusiomis ilgomis žolėmis. Medžiai - stiprūs ir stori. Virš jų tarytum švelnios lapų mėlynumo dulkės. Tolumoje iš pražiotų šuns nasrų virto liežuvis.

Reikia grįžti pas pagonis ir kalbėti.

Šuo sulojo, miškas atkartojo.

Vienuolis žiūrėjo į šunį. Drabužio kraštai judėjo vėjyje.

"Kaip dabar elgtųsi mokytojas?" - pagalvojo vienuolis. Jis atsisėdo ant siūruojančios žolės. Išsitiesė aukštielninkas.

Danguje rausvi atšvaitai, vienuolis įkvėpė ir atsiminė, kaip vaikystėje berniūkščiai pastatė jį prie sienos ir liepė sulaikyti kvapą. Jie ėmė spausti jam krūtinę ir jį apgaubė tamsa. Jis išniro iš tamsos giliai kvėpuodamas.

“Už kalvos gal žmonės ne tokie laukiniai kaip anie,” - pagalvojo jis.

Vienuolis atsistojo ir patraukė link kalvos su šuniu.

Slėnis buvo tuščias. Tolumoje degė miškas. Šuo stovėjo lengvai vizgindamas uodegą.

- In Letoviam venisti, - pasakė vienuoliui šuo.

Vienuolis sustingo. Šuo žiūrėjo jam į akis.

- Scio quid subridere significat, - tęsė šuo, - sed ipse subridere nescio, quia aliud os habeo.

- Taip... - tarė vienuolis.

- Hominis vis in occipitio, canis vis in rictu posita est.

Šuns nasrai ir dantų eilė pailgėjo:

- Nunc caput tuum morsu auferam.

- Gerai, bet kodėl?

- Iam omnibus illud feci. In hoc regno nemo vivus remansit.

Vienuolis apsidairė ir atsigulė ant žemės. Šuo apžiojo jo galvą ir sukando dantis.

Po to kai šuo atrijo vienuolio galvą, ji atsimerkė aname pasaulyje ir, supama juodų kalvų, ėmė klaidžioti nežinomuose kraštuose. Galiausiai jai atsivėrė vartai, ir subildėję tarė:

- Tave paskelbė šventąja, o Bonifacijaus galva.

Vienuolio galva žengė pro vartus ir apsižvalgė.

- Kaip jautiesi tapusi šventa? – paklausė vartai.

- Džiugu girdėti, - atsakė galva. - Tačiau tai nekelia ypatingo nusistebėjimo. Juk nesenai, Letovijoj, mane nukando kalbantis šuo.

Lotyniško teksto vertimas:

Tu atėjai į Letoviją.
Aš žinau, kas yra šypsena, bet aš nemoku šypsotis, mano kitokie žabtai.
Žmogaus jėga pakaušyje, šuns jėga nasruose.
Dabar aš nukąsiu tau galvą.
Aš tai padariau jau visiems.
Šioje šalyje neliko nė vieno žmogaus.

Bus daugiau.

Komentarai