To my silent Aquarius

To Jacob, My Last Crush Jacob, I wonder how much you hide behind that quiet smile, how many storms you carry without letting anyone see the rain. You are suffering in silence, fighting battles no one knows about, falling apart in places where you still pretend to be whole. And maybe you’re dying inside, slowly, quietly, alone— while the world keeps moving as if your heart isn’t breaking. I wish you knew you never had to carry everything alone. You deserve someone who notices the silence behind your words, someone who stays when you have nothing to say. You were my last crush, Jacob, but somehow, that feeling became more than butterflies and stolen glances. It became a quiet wish that you would be okay. So if no one has told you lately: please don’t disappear into your pain. Your silence is not invisible. Your suffering is not meaningless. And even on the days when you cannot see your own worth, I hope someone reminds you that your life is worth holding onto. You may feel alone, Jacob, but I hope you find your way back from whatever darkness you’re fighting. And if all I can do is leave these words behind, then let them say this: You mattered to me. You still matter. And you don’t have to suffer alone. ... You are suffering Your suffering is silent Jakobui, mano paskutinei simpatijai Jakobai, Įdomu, kiek slepiesi už tos tylios šypsenos, kiek audrų neši, neleisdamas niekam pamatyti lietaus. Tu kenti tyloje, kovoji mūšius, apie kuriuos niekas nežino, griūni tose vietose, kur vis dar apsimeti esąs visavertis. Ir galbūt miršti viduje, lėtai, tyliai, vienas – kol pasaulis juda toliau, tarsi tavo širdis nedūžtų. Norėčiau, kad žinotum, kad niekada nereikėjo visko nešti vienam. Tu nusipelnei žmogaus, kuris pastebi tylą už tavo žodžių, žmogaus, kuris lieka, kai neturi ką pasakyti. Tu buvai mano paskutine simpatija, Jokūbai, bet kažkaip tas jausmas tapo daugiau nei drugeliai ir pavogti žvilgsniai. Tai tapo tyliu noru, kad tau viskas būtų gerai. Taigi, jei niekas tau pastaruoju metu nepasakė: prašau, nedingk savo skausme. Tavo tyla nėra nematoma. Tavo kančia nėra beprasmė. Ir net tomis dienomis, kai nematai savo vertės, tikisi, kad kažkas tau primins, kad verta laikytis savo gyvenimo. Galbūt jautiesi vienišas, Jokūbai, bet tikiuosi, kad rasi kelią atgal iš bet kokios tamsos, su kuria kovoji. Ir jei viskas, ką galiu padaryti, tai palikti šiuos žodžius praeityje, tai tegul jie sako štai ką: Tu buvai man svarbus. Tu vis dar svarbus. Ir tau nereikia kentėti vienam.