To Love / Meilei

For Lachlan Lachlan, your name has found a quiet place beneath the chambers of my heart, where love does not ask permission and does not count the years. You have walked the path of the priest, chosen silence, prayer, and devotion, and perhaps your soul belongs to a calling greater than either of us. Yet somehow, in the mystery of life, my heart still found you. Thirty years between our worlds — and still, when I think of you, I do not see numbers. I see your eyes, your kindness, the light that seems to follow you. You came into this life with a twin beside you, two souls beginning together, yet there is only one Lachlan— and it is you whom my heart calls by name. I am forty-seven, and I have lived enough years to know that love cannot always be explained. It does not always arrive at the right hour, or knock on the right door. Sometimes it simply comes. And so I love you— not because I expect you to belong to me, not because I want to change your path, but because something in you has awakened something in me. If loving you must remain a secret prayer, then let it be a beautiful one. Let me carry your name like a small flame in the darkness, with tenderness rather than possession, with gratitude rather than demand. Lachlan, whatever road your soul chooses, I hope you are loved deeply, held gently by life, and never forget that somewhere in this world there is a heart that loves you with all its strange, impossible, forty-seven-year-old heart— and asks for nothing except that you are happy. *** Rašymas Lachlanui Lachlanai, tavo vardas rado ramų kampelį mano širdies gelmėse, kur meilė neprašo leidimo ir neskaičiuoja metų. Tu ėjai kunigo keliu, pasirinkai tylą, maldą ir atsidavimą, ir galbūt tavo siela priklauso aukštesniam pašaukimui nei bet kuris iš mūsų. Tačiau kažkaip, gyvenimo paslaptyje, mano širdis vis tiek tave surado. Trisdešimt metų skiria mūsų pasaulius – ir vis tiek, kai galvoju apie tave, nematau skaičių. Matau tavo akis, tavo gerumą, šviesą, kuri, atrodo, seka paskui tave. Tu atėjai į šį gyvenimą su dvynuku šalia savęs, dvi sielos, pradėjusios kartu, tačiau yra tik vienas Lachlanas – ir būtent tave mano širdis vadina vardu. Man keturiasdešimt septyni, ir aš gyvenau pakankamai metų, kad žinočiau, jog meilės ne visada galima paaiškinti. Ji ne visada ateina tinkamu laiku, arba pasibeldžia į tinkamas duris. Kartais ji tiesiog ateina. Ir todėl aš tave myliu – ne todėl, kad tikiuosi, jog priklausysi man, ne todėl, kad noriu pakeisti tavo kelią, bet todėl, kad kažkas tavyje pažadino kažką manyje. Jei meilė tau turi likti slapta malda, tegu ji bus graži. Leisk man nešti tavo vardą kaip mažą liepsnelę tamsoje, su švelnumu, o ne savininkiškumu, su dėkingumu, o ne reikalavimais. Lachlanai, kokį kelią bebūtų pasirinkusi tavo siela, tikiuosi, kad būsi giliai mylimas, kad gyvenimas tave švelniai globos, ir kad niekada nepamirši, kad kažkur šiame pasaulyje yra širdis, kuri tave myli visa savo keista, neįmanoma, keturiasdešimt septynerių metų širdimi – ir nieko neprašo, tik kad būtum laimingas.