Pradžia / Radikaliai
 

Apie degančias spalvas

Mane visada žavėjo spalvos, kvapai, kakofonija to, kas dar neturi tikros formos, kažko, kas įkūnija, suteikia esmę ir leidžia būti. Visi atkeliaujam į šį pasaulį per kažką, kas formuojasi, kinta, tobulėja, užauga, nukrinta ir vėl iš naujo užauga. Mes gyvename pasaulyje, kur jau galime tiksliai nustatyti kiekvieno fizinio kūno organų amžių, kur gali stebėti, kaip auga ląsteles, neuronai. Panašiai, kaip tapytojo paletėj maišosi spalvos, kaip tik kelios spalvos sukuria visiškai naują, neįtikėtiną pasaulį.

Evelina Kvartūnaitė
2018 m. Liepos 25 d., 12:43
Skaityta: 59 k.
Evelinos Kvartūnaitės nuotr.
Evelinos Kvartūnaitės nuotr.

Mane visada žavėjo pasaulis, kuriame turi atrasti save labiausiai. Knygos, kelionės, pažintys ir patirtys padeda, bet tik tu pats gali padėti save ten ir taip, kad paleistum tai, kas skaudina, gelia, kas neleidžia mokytis ir kilti.

Vien tik tam, kad užsiaugintum kitus sparnus. Feniksas.

Aš tai vadinu jūra, vandenynu. Aš tai vadinu amžinai atsikartojančiais visatos ratilais, kuriuose gimsta ramybė, augimas ir saugumas. Ir tada gimsta suvokimas, kad saugumas neegzistuoja, o ramybe tera minimali stagnacijos forma, vienok augimas tėra vienintelis būdas vėl ir vėl save iš naujo išrasti.

Galiausiai spalvos yra suskaičiuojamos, spalvos yra paprasta, - imi, sumaišai ir brėži. Visata atsispindi sugebėjime leisti tom spalvom užpildyti erdvę, pasąmone, asmenybę. Visata atsispindi sugebėjime leisti tiem paveikslam būti paveiktiem saulės, vėjo, ugnies ir vis dar rasti tuos, kurie žavisi tuo, kas liko.

Komentarai
  • Algirdas
    2018 m. Liepos 26 d., 10:20
    Kaip taikliai pastebėta,-"...saugumas neegzistuoja, o ramybe tera minimali stagnacijos forma..."
    ir kaip SVARBU "...vis dar rasti tuos, kurie žavisi tuo, kas liko."
    Ačiū, Evelinai, geros kloties Jai vis išrandant save ir randant tų, kurie žavisi tuo, kas liko.