Pradžia / Radikaliai
 

ŠV. RAŠTO IR MOKSLO SINTEZĖ. Biologijos ir tikybos mokytojams

2018–03-11 versija. Kopijavimas ir platinimas neribojamas.

Stasys Gliaudys
2018 m. Kovo 11 d., 21:46
Skaityta: 65 k.
(C) Mindaugo Peleckio nuotr.
(C) Mindaugo Peleckio nuotr.

Sukurti ar evoliucionavę?

Truputis istorijos

     Charleso Darvino mokslo ilgai nenorėta pripažinti. 1925 m. JAV Tenesio valstijoje buvo priimtas nutarimas, pavadintas Batlerio aktu (Butler Act). Jame pasakyta, kad įstatymą pažeis mokytojas ar dėstytojas jeigu skelbs teorijas, neigiančias žmogaus dieviškąjį sukūrimą ir aiškins, kad žmogus kilo iš žemesniųjų gyvūnų. 1967 metais šis aktas pripažintas antikonstituciniu.
     XXI amžiuje kreacionizmo – evoliucionizmo švytuoklė pakrypo į kitą pusę. Kreacionizmas – idealistinė samprata teigianti, kad organizmų įvairovę Žemėje sukūrė Dievas. 2007 m. Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja priėmė 1580-ąją rezoliuciją, raginančią ES šalyse nepritarti kreacionistinių idėjų skleidimui bet kurioje disciplinoje, išskyrus religiją. (Pagal G. Tamulaičio Mokslas su prieskoniais. V., 2015. P. 183-184.)
     „Daugelio žmonių tikėjimas Aukštesniosios galios egzistavimu dar nėra visiškai prarastas, ir labai gaila, kad žmonijos konservatyvumas silpnina tą trapų ryšį tarp materijos ir Apvaizdos. O juk šiuolaikiniam žmogui būtinas vienovės principas, kuris pašalintų visus prieštaravimus tarp mokslo ir tikėjimo.
     Tai ypač svarbu vaikams, kurie tokiai priešybei yra labai jautrūs. Aš ir pats gerai atsimenu, kaip sunkiai išgyvenau tą prieštarą tarp mokslo tiesų ir tikėjimo.“ (Prarasto rojaus beieškant. V., 2015. P. 21.) Šios citatos autorius Jonas Grudzinskas - socialinių mokslų daktaras.
     Šiandien koledžuose ir universitetuose dėstoma taip, kad studentai neregėtais mastais traukiasi nuo tikėjimo.
     „Mums nepavyko jaunuomenei perduoti tvirto tikėjimo pagrindo, kurio šaknys būtų tiek gilios ir tvirtos, kad jie atlaikytų pasaulio išpuolius. Negi niekam neatrodo ironiška, kad Vakarams išleidus tiek milijardų dolerių krikščioniško jaunimo ugdytojams, jaunuomenei skirtoms tarnystėms, krikščioniškai žiniasklaidai ir krikščioniškos muzikos renginiams, gimė jaunųjų krikščionių karta, kuri paklausta beveik nieko negali pasakyti apie savo tikėjimą ir Bibliją. (...) Jie pažeidžiami, neišmano Biblijos (ypač Senojo Testamento) ir nepasirengę atlaikyti akademinio ir socialinio spaudimo, kurį patiria aukštosiose mokyklose. O kalbant visiškai atvirai, tai, užuot parengę savo sūnus ir dukteris pirmiesiems metams universitete, mes juos dažnai išleidžiame nesėkmei. Arba mes nesuvokiame sunkumų su kuriais jie susiduria, arba ignoruojame jų užduodamus sunkius klausimus, tarsi jų nė nebūtų.“ (Thomas B. Tribelhorn. Mano dėstytojas teigia: Biblija yra mitas. V., 2014. P. 82.)
     Tomas Tribelhornas yra St.Petersburgo teologijos seminarijos dekanas ir doktorantūros studijų vadovas. Jis turi krikščionybės ir judaizmo mokslų daktaro laipsnius. Jo kredo Colino Browno (parašiusio „Filosofija ir krikščionių tikėjimas“) žodžiai: „tikėjimas, kai tikima nepaisant faktų, - nieko vertas. (...) Jei pasirodytų, jog tvirto pagrindo tikėti tuo, ką Dievas padarė ir pasakė, nėra, tikėjimas būtų tuščias ir bergždžias.“ (Downers Grove IL: Inter – Varsity., 1979. P. 284.)
     Kadangi seminarijų dėstytojai rimtai nestudijuoja pasaulietinių mokslų, todėl negali argumentuotai atsakyti į eilės mokslininkų pasisakymus, nukreiptus prieš tikėjimą. O „priešą“ kurį nori „nugalėti“ privalai pažinti. Nesvarbu, ar tai būtų kolorado vabalas, ar krepšinio komanda, ar oponentas, turintis kitokią pasaulėžiūrą. Žinoma, „niekas nereikalauja, kad paprastas krikščionis išsiaiškintų visus argumentus. Bet juk kur nors kas nors tai turi padaryti tikėjimo labui.“ (Colin Brown. „Filosofija ir krikščionių tikėjimas“. Downers Grove IL: Inter – Varsity., 1979. P. 284.)
     Šią užduotį pamėginsiu atlikti aš, šio traktato  autorius. Niekada nesitikėjau, jog kada nors imsiuos tokios misijos. Nuo jaunystės be galo traukė  mokslai. Jau devintoje klasėje romanus, fantastiką ar detektyvus iškeičiau į mokslinius straipsnius. Vėliau savarankiškai studijavau daugelį mokslo sričių. Matyt nuoširdus darbas davė savo vaisių. Mačiau klystančius profesorius ir akademikus. Supratau, kad iš tų pačių faktų galima sudėlioti kitą praeities įvykių versiją.
     Taigi, ar Žemės biosfera susiformavo atsitiktinai ar vis tik buvo sukurta? Evoliucija ar Dievas?
     
Gyva atsiranda tik iš gyvo!

           
     Žemės biosfera neįsivaizduojamo sudėtingumo, tikslumo ir tobulumo programa. Ji saugoma, perrašoma ir perduodama iš kartos į kartą DNR molekulių (atskirų rūšių) pavidalu.
     Nuostabiausia, kad nepriklausomai nuo organizmo rūšies ir ląstelės tipo visi baltymai sintetinami iš tų pačių 20 aminorūgščių. Jos (panašiai kaip 32 abėcėlės raidės, gali sudaryti daugybę skirtingų žodžių ir sakinių) besijungdamos tarpusavyje skirtinga tvarka ir kiekiu išgauna begalinę baltymų molekulių įvairovę
     Tai reiškia, kad visa Žemės gyvybė yra 20 skirtingų aminorūgščių ir 4 nukleotidų dėlionė!! Aš, Tu, salota, kopūstas, obelis, pušis, musė, sliekas, liūtas, voverė, grybas, samana, dumbliai, mikrobai... yra skirtingi, tačiau tų pačių „lego kaladėlių“ rinkiniai.
     „Joks pasaulio mokslininkas negali pasakyti kuo skiriasi gyva materijos būsena nuo negyvos (...) ir niekas negali negyvo daikto paversti gyvu. (...) Kaip sujungti chemines medžiagas, kad jos taptų gyvos? (...) Ar tokia dėlionė Žemėje gavosi atsitiktinai (...) ar atkeliavo iš tolimojo kosmoso?“ (Brukso M. Michael Brooks. 13 protu nesuvokiamų dalykų. V., 2013. P. 96-113.)
     Viduramžiais žmonės tikėjo, kad gyvybė iš negyvos materijos susiformuoja savaime. XVII amžiuje italų gydytojas Frančeskas Redis suprato, kad vikšrai sugedusioje mėsoje apsigyvena tik tada, kai musės ten padeda kiaušinėlius. Tas pats yra ir su mikroorganizmais. Lui Pasteras įtikinamai parodė, kad sterilizuotame vandenyje, apsaugotame nuo teršalų, jokių bakterijų neatsiranda.

Gyvybės kaladėlės

     
     Bet kurio organizmo pagrindinė genetinės informacijos dalis skirta specifinės aminorūgščių sekos baltymuose kodavimui. O per baltymų sintezę DNR lemia kiekvieną ląstelės funkciją.
     Baltymai – fermentai skatina (katalizuoja) visas ląstelėse užprogramuotas chemines reakcijas, todėl jos vyksta labai greitai. Baltymai - reguliatoriai jungiasi prie nukleorūgščių, kitų baltymų, tikslu pakeisti jų biologinį aktyvumą. Transportiniai baltymai per ląstelės ar organoidų membranas perneša įvairiausias medžiagas: nuo elektronų, jonų, aminorūgščių iki makromolekulių (angliavandenių, kitų baltymų). Pvz.,  baltymas hemoglobinas iš plaučių į audinius gabena deguonį. Kartu su lipidais baltymai sudaro biologines membranas. Plaukai, nagai taip pat sudaryti iš baltymų. Baltymas - hormonas insulinas reguliuoja cukraus kiekį kraujyje, o baltymas - hormonas somatotropinas – augimą. Baltymai – antikūniai (pvz., interferonas) šeimininką saugo nuo bakterijų. Baltymams oksiduojantis išsiskiria gyvybei būtina energija. Pieno kazeinas, kiaušinio baltymas – tai atsarginės medžiagos, reikalingos organizmo vystymuisi. Raumenų baltymai (aktinas ir miozinas) cheminę energiją paverčia mechanine. Judėjimui svarbūs tubulinas, flagelinas, kinezinas, dineinas ir kiti baltymai. Skonio, uoslės ir kiti receptoriai vėlgi baltymai. Neuropeptidai (pentapeptidai enkefalinai ir polipeptidai endorfinai) svarbūs reguliuojant smegenų veiklą. Daug antibiotikų (gramicidinas, valinomicinas...) taip pat yra peptidai...
     Kadangi visus ląstelių struktūros ir medžiagų apykaitos niuansus įtakoja baltymai, galima drąsiai teigti, jog Žemės planetoje bet kuris gyvas organizmas tai dėlionė 20-ties pagrindinių kairiųjų aminorūgščių, sudarančių įvairiausių erdvinių struktūrų ir savybių (funkcijų) baltymus: L-glicino, L-alanino, L-valino, L-leucino, L-izoleucino, L-metionino, L-serino, L-treonino...
     Kairioji aminorūgštis yra dešiniosios veidrodinis atspindys, o dešinioji – kairiosios. Nors kairės ir dešinės rankos pirštinės arba  kairės ir dešinės pusės automobilio durelės atrodo visiškai tokios pat, tačiau konkrečioje struktūroje negali viena kitą pakeisti.
     Kairioji ir dešinioji aminorūgštis nesusijungs taip, kaip dvi kairiosios. Kairiųjų (laevo) ir dešiniųjų (dextro) optinių izomerų visos fizinės ir cheminės savybės yra vienodos, išskyrus vieną: jie šviesos poliarizacijos plokštumą suka priešingomis kryptimis. Tik L-glicinas lygus D-glicinui, o treoninas ir izoleucinas turi net po keturis skirtingus optinius izomerus. Nors dešiniųjų aminorūgščių baltymuose nerandama jų yra bakterijų sienelėse ir peptidinių antibiotikų (gramicidino, valinomicino ir aktinomicino) struktūroje.
     Ar mūsų atžvilgiu veidrodinėje Visatoje gyvybė sudaryta iš dešiniųjų aminorūgščių? Kodėl Žemėje iš kairiųjų? Šiandien į šiuos klausymus, tikriausiai, niekas argumentuotai neatsakys.
     Pastraipa iš interneto: Baltymus sudarančių aminorūgščių, kurias koduoja DNR yra 20. Tačiau šis skaičius nėra griežtai apribotas. Yra dvi aminorūgštys – selenocisteinas ir pirolizinas  – kurias irgi gali koduoti  DNR, bet jos netraukiamos į dvidešimtuką dėl savo retumo. Organizmai turi sugebėjimų „tobulinti“ savo baltymus, į juos vėliau įkomponuodami aminorūgštis, kurios nepriskiriamos pagrindiniam dvidešimtukui. Organizmai papildomas aminorūgštis naudoja specializuotiems tikslams, pvz., suformuoti ragui.
     Kaip iš Lego žaidimų kaladėlių surenkami įvairūs daiktai, taip iš tų 20-ties išskirtinių (o žinoma jau virš pusė tūkstančio) aminorūgščių surenkami visi gyvi organizmai: žmonės, gyvūnai, augalai, vabzdžiai, bakterijos... Valgydami vieni kitus organizmai gauna savo ir savo palikuonių kūno statybai reikalingų amino rūgščių. „O visiems laukų gyvuliams, visiems padangių paukščiams ir visiems žeme ropojantiems gyvūnams, turintiems gyvybės alsavimą, daviau maistui visus žaliuosius augalus.“ (Šventasis Raštas. V., 1998. Pr 1. 30.)      
      Kaip iš plytų galima pastatyti ir šuns būdą, ir bažnyčią. Taip iš abėcėlės raidžių galima sudėlioti ir kvailą, ir genialią mintį. Teptuko prisilietimais galima ir pateplioti, ir nupiešti šedevrą. Viskas priklauso nuo to, kokio lygio autorius.
     Yra Lego kaladėlių surinkimo planas (paveikslas), yra ir kiekvieno gyvo organizmo projektas (failas, lietuviškai byla). Jis Žemėje užrašytas DNR struktūra, tiksliau keturių skirtingų azoto bazių seka.
     Įvairuojanti bazių seka DNR grandinėje ir nurodo gyvojo organizmo genetinį kodą, kuris lemia organizmo ypatybes.

Mes sukurti pagal Dievo paveikslą ar genomą?

     Biologijos vadovėlyje XI – XII klasei parašyta: „Gyvybė yra nusakoma organizmų genomais. Kiekvienas organizmas turi savo specifinį genomą, kuriame slypi (kuris yra, aut. past.) informacija, reikalinga jo gyvybei suformuoti ir palaikyti.“ (V. Kučinskas, P. Stankevičienė. K., 2013. P. 4.)
     Daugindamiesi organizmai be išimties kopijuoja ir perduoda savo gyvybės projektą (genomą) sekančiai kartai.
     Apvaisinta kiaušialąstė vadovaudamasi savo DNR informacija pradeda dalytis ir diferencijuotis, o finale jau gali būti ir trilijonai somatinių (kūno) ląstelių sudarančių konkretų organizmą. Instrukcija padaryti širdį, instrukcija padaryti akis, instrukcija padaryti smegenis, instrukcija apibrėžianti elgesį, instrukcija pasakanti kuo maitintis, instrukcija kaip orientuotis aplinkoje (ką matyti, ką girdėti, ką užuosti ar skanauti...) – visa tai yra užrašyta keturių skirtingų azoto bazių milijonine ar milijardine seka ant fosfato liekanos ir cukraus (angliavandenio) „siūlų“ susuktų į glaudžias spirales.
     Augalo pradžia dažnai būna sėkla. Sėkla yra sudaryta iš gemalo, daigo maisto atsargų ir luobelės. Gemalas vystosi iš apvaisintos kiaušialąstės (zigotos). Skirtingos DNR sėkloms suteikia galimybę tapti vienu ar kitu augalu.
     „Tuo tarpu Dievas duoda (...) kiekvienai sėklai savišką kūną.“ - sako Šventasis Raštas. (V., 1998. 1Kor 15. 38.) Nėra jokio prieštaravimo tarp mokslo ir tikėjimo: sėkloje tikrai yra instrukcija (genomas) – tarpinė grandis tarp minties (idėjos, projekto, žodžio) ir rezultato. Tie, kurie nenori pripažinti Kūrėjo teigia, kad ta instrukcija atsirado savaime, o kiti sako, kad azotinių bazių seka ją užrašė Dievas.
     „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį: vyrą ir moterį; sukūrė juos.“ (Šventasis Raštas. Senasis ir Naujasis Testamentas. V., 1998. Pr 1. 27.) Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ar genomą?
     Genomas – tik XX amžiaus simbolis. Jo prasmė prašyte prašosi į Šventojo Rašto kontekstą. Joks vertėjas nei prieš du tūkstančius, nei prieš du šimtus metų jau kitaip negalėjo paaiškinti pirminės informacijos. Tad užrašė tuo metu visiems suprantamai: „paveikslas“. Negi Dievas pirma save nupaišė, o po to žiūrėdamas į savo atvaizdą kūrė žmogų? Logiška, kad kurdamas mus Jis naudojo savo genomo informaciją.
     Kita vertus, bet kuris genomas tai ir yra pats tiksliausias bei detaliausias konkretaus organizmo paveikslas. Žinoma, šitų „paveikslų“ mes paprastai nepamatysime, o ir pamatę nesuprasime kas juose pavaizduota. Mūsų pojūčiai (nervų sistema) tokiems dalykams nepritaikyti. DNR molekulė yra tokia plona, kad jos neįmanoma pamatyti net pro galingiausius optinius mikroskopus.
     „Įspūdinga, kad mūsų genomas yra it mozaika“ (Neandertalietis rodo mūsų tikrąjį veidą / Iliustruotasis mokslas. 2011, Nr. 3. P. 56.), – sako profesorius S. Pebas, tyrinėjantis tokius „paveikslus“.


Klysta tie, kurie sako, kad genetinė informacija yra DNR struktūroje.

     
     Informacija reikalinga zigotai (didžiausio pajėgumo ląstelei) virsti žirniu, šimpanze ar žmogumi yra ne DNR struktūroje - ši informacija užrašyta DNR struktūra.
     Žymiausi pasaulio mokslininkai klydo ir klysta sakydami, kad genetinė informacija slypi DNR struktūroje, kad prisiminimai saugomi smegenyse. Iš tikrųjų informacija nėra konkreti medžiaga ar paslaptinga substancija, kurią būtų galima kažkur sandėliuoti. Informacija turi ne vieną, o begalę pavidalų. Informacija tik užrašoma viena ar kita struktūra, tiksliau bet kuo. Todėl niekas smegenyse ir nerado minčių, nes informacija kaupiama ne smegenyse, bet smegenimis, tiksliau smegenų baltymų pokyčiais. Niekas ir DNR struktūroje neras informacijos, nes ji pati yra informacija, o ne „genetinės informacijos apie organizmą saugykla“. (V. Kučinskas. Tu ir tavo genai. K., 1998. P. 10.)
     Norėdami savo mintis perteikti regintiems mes jas dėliojame iš raidžių! Mintis galime užrašyti lietuviškomis, rusiškomis, angliškomis... raidėmis, kinų ar egiptiečių hieroglifais. Savo mintis galime perteikti ir Brailio raštu, t. yra iškiliais taškais storo popieriaus lape. Toks informacijos perdavimo būdas pritaikytas akliesiems, kad jie galėtų skaityti pirštais (liesdami). Arba taškų ir brūkšnių (trumpų ir ilgų impulsų) seka - Morzės abėcėle.
     Savo mintis galime užrašyti patefono plokštelės mikronelygumais, kristalų arba DNR struktūra. Jei sugebėtume - net galaktikomis. Nuo to mūsų mintys nepasikeis. Tik vienu atveju informacija bus geriau prieinama vieniems, kitu - kitiems.
     Savo mintis galime perduoti kalbėdami (skirtingais oro virpesiais), arba gestais ir mimika (skirtais kurtiesiems), įvairaus ilgio elektromagnetinėmis bangomis... Savo mintis galime perduoti net tam, kuris yra ir aklas, ir kurčias! Pabandykite savarankiškai sugalvoti kaip?
     
     Ląstelėje gyvybės failas yra užrašytas keturiomis skirtingomis azoto bazėm-is. Galima sakyti - keturiais skirtingais nukleotid-ais! Tačiau nė viename nukleotide jokios informacijos nėra - kaip nėra informacijos raidėse. Informacija užrašoma raidėmis, azoto bazėmis, patefono plokštelės mikronelygumais...
     Bet kurio organizmo projektą (genomą) galima sėkmingai užrašyti keturiomis skirtingomis raidėmis, keturiais skirtingais skaičiais ar bet kuriais kitais keturiais skirtingais ženklais. Tik ne DNR pavidale jų informacija nebus suprantama ląstelei. Be to vietoj plika akimi nematomos DNR gautume 428 tomų, turinčių po 1000 puslapių, enciklopediją. Tokių enciklopedijų, ir net po du komplektus, yra bet kurioje (iš 100 trilijonų) žmogaus kūno ląstelėje. Beje, per vidutinės trukmės žmogaus gyvenimą ši enciklopedija stulbinančiu tikslumu nukopijuojama apie 10 000 000 000 000 000 kartų.
     Įmanomas ir priešingas veiksmas: bet kurios knygos turinį ar plokštelės melodiją galima išsaugoti atitinkama DNR molekule (ne molekulėje). Kitaip tariant pagal vieną ar kitą loginę sistemą bet kurį skaitmeninį failą galima paversti DNR failu, t. yra DVD ar standaus disko informaciją užrašyti atitinkama azotinių bazių seka. Deja, kol kas tai ilgai trunkantis ir brangus procesas, tačiau tikriausiai ne už kalnų ta diena kai muzika, kino filmai ar moksliniai pranešimai... bus užrašomi DNR struktūra. Tokios technologijos pranašumas: kompaktiškumas ir informacijos išsaugojimo ilgaamžiškumas. Palyginimui atminties kaupimo tankis MB/mm3: standžiojo disko – 1500, DNR – 2287500000. DNR nesuiro kauluose, kurie žemėje pragulėjo tūkstančius metų.
     Taigi, informaciją apie gyvybę puikiausiai galime užrašyti pvz., A, T, G, C raidėmis, o mokyklinio vadovėlio turinį – azoto bazėmis.  


Mintis neturi nieko bendro su atsitiktine raidžių ar nukleotidų seka!!
     
     Raidžių krūva neturi nieko bendro su prasmingu tekstu. Organinių medžiagų buljonas – toli gražu ne gyvybė. Gyvybės Byla (genomai) – tikrai ne atsitiktinės nukleotidų sekos.
     Jeigu knygą sukarpysite į atskiras raides ir jas sumaišysite, jeigu DNR padalinsite į atskirus nukleotidus ir juos sujungsite kita tvarka, o patefono plokštelę susmulkinsite – tai nebeliks prasmingo teksto, bus sunaikintas gyvybės failas, niekada neišgirsite muzikos ar eilėraščio įrašo. Mintis neturi nieko bendro su atsitiktine raidžių ar nukleotidų seka.
     Lygindami atsitiktinai susintetintą DNR (be prasmingos informacijos), lytinės ląstelės DNR ar DNR atliekančią standžiojo disko funkciją iš pirmo žvilgsnio nepastebėsite skirtumo. Taip yra todėl, kad esmė ne pati DNR, o ta informacija, kuri ja užrašyta. Lygiai taip pat atsitiktinė raidžių (ženklų) rikiuotė tik panaši į knygos tekstą, tačiau ji be minčių (be prasmės).
      Stebuklas ne nukleotidai, ne įvairiausios raidės ar kiti ženklai, bet jais užrašytos mintys. Ne patefono plokštelė - o plokštelės mikronelygumais įrašyta melodija. Ne organinių medžiagų buljonas, o iš jų pagal gyvybės bylą (failą) surinktas organizmas.
     Nuo ko priklauso teksto tobulumas, tiksliau jo informacinė vertė? Tikrai, ne nuo raidžių išvaizdos, dydžio ar kiekio, bet nuo to, kas tomis raidėmis užrašyta.  Raidės gali būti net auksinės, o mintys užrašytos jomis  - lėkštos ir kvailos. Analogiški tekstai (failai) yra tiek mūsų, tiek kitų gyvų organizmų genomai, užrašyti keturių skirtingų azoto bazių seka. Genomo lygis nepriklauso nuo to kokiomis bazių poromis jis užrašytas ir kiek jų tame genome yra, o nuo to kas jomis parašyta.

Gyvybė buvo Jo žodyje


     Evangelijos pagal Joną prologe parašyta: „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą. (...) Visa per jį atsirado, (...). Jame buvo gyvybė“... (Šventasis Raštas. V., 1998. Jn 1. 1 - 4.) Ženklas „žodis“ reiškia ir mintį, ir informaciją. Po pamokslo sakoma: „tai buvo Dievo žodis“.
     Neturėdama reikiamos informacijos (Dievo žodžio) lytinė ląstelė tikrai nepastatys naujo organizmo. Nėra žodžio – nebus ir gyvo kūno!! Orkestras be natų nepagros tik ką sukurtos melodijos.
     Reikėjo 50 metų mokytis ir mąstyti, kad vieną dieną suvoktum, jog pasakymas  „Tas Žodis buvo pas Dievą, Jame buvo gyvybė“ byloja tikrus praeities įvykius.
     Dabartinė mokslinė pasaulėžiūra teigia priešingai. Ji sako, kad pirma iš organinių medžiagų atsitiktinai susidarė kūnas, o mintis atsirado vėliau, kad visa gyvybė (t. tarpe ir žmogus) evoliucionavo, kitaip tariant „susilipdė“ atsitiktinai. Aiškinama, kad tai vyko palaipsniui ir labai labai ilgai, tačiau be Projekto ir Tikslo.
     Taigi, kas buvo pirmiau: žodis ar kūnas? Prieš tūkstantį metų iki hebrajams pradėjus rašyti Bibliją (maždaug prieš 5000 metų) šumerai jau rašė ant molinių lentelių. Tų senovinių „puslapių“ išliko tūkstančiai. Nors lentelių dantiraščio tekstai užrašyti senai mirusia kalba jie po truputi perskaitomi. Jų turinys atskleidžia, kad šumerai žinojo ir neabejojo, jog visa gyvybė, tame tarpe ir žmogus, buvo sukurti. „Šumerų filosofai sukūrė doktriną, kuri vėliau tapo dogma visuose Artimuosiuose Rytuose, - doktriną apie kuriamąją dieviško žodžio galią.“(Samuel Noah Kramer. Istorija prasideda Šumere. V., 2015. P.103.)

 
Ar meluoja Šventasis Raštas, ar vis tik klysta šiuolaikinis mokslas???

     Dėl atsakymo į šio skyrelio klausymą lentoje užrašau trumpą savo mintį. Pvz., „Žemė yra apvali“. Po to įsivaizduokite, kad nuimu visas 13-ka raidžių ir sumetu į maišą. Raidės liko, bet mano minties maiše tikrai nėra! Maiše minties nėra todėl, kad raidėse ir nebuvo informacijos. Informacija buvo užrašyta raidėmis, tiksliau atitinkama raidžių seka, kuri dedant raides į maišą buvo sunaikinta. Viskas prasidėjo nuo mano minties (žodžio), kurią (kurį) materializavau lietuviškomis raidėmis.
     Dabar imituokime evoliucinį scenarijų: tą pačią mintį iš tų pačių 13-os raidžių bandykime sudėti aklai. Iš maišo atsitiktine tvarka imu raides ir rikiuoju į eilę. Kokia tikimybė, kad mintis susidėlios savaime galime nesunkiai paskaičiuoti: kad  paimsiu būtent „Ž“ – tikimybė 1 iš 13-os, bet kad po to paimsiu „e“ - tikimybė 1 iš 13 x 12, kad iš karto sudėsiu „Žem“ - tikimybė 1 iš 13 x 12 x 11. Kad iš karto sudėliosiu „Žemė yra apvali“ - tikimybė yra viena iš 13 x 12 x 11 x 10 x 9 x 8 x 3/7 x 2/6 x 5 x 4 x 3 x 2 x 1.
     Tai man turėtų pavykti atlikus maždaug vieną milijardą ir 37,8368 milijonus bandymų!! Bet tai bus tik viena trumputė mintis atsitiktinai sudėta iš tam tikslui paruoštų raidžių. Ar tokiu principu verta rašyti mokslinį darbą, romaną, eilėraštį..? Taip kurti niekam net į galvą neateina, tačiau gyvų būtybių gausybę, įvairenybę ir tobulybę daug kas laiko atsitiktinių įvykių sekomis.
    Gyvybės byla yra DNR spiralės. Jos mintis (instrukcija, programa) užrašyta keturiomis skirtingomis heterociklinėmis bazėmis: adeninu, timinu, guaninu ir citozinu. Kokia tikimybė, kad kokios nors rūšies programa susidėliojo atsitiktinai? Matematiškai: viena iš 4-ių pakeltu x-tuoju laipsniu, kur x - nukleotidų skaičius pirmoje arba antroje DNR grandinėje. Ikso reikšmės dažnai siekia milijardus!!! Tai ne trylikos raidžių sakinukas.
     Pvz., „žmogaus genomas – turi 3 300 000 000 (3,3 milijardus) azoto bazių porų („skersinukų“). Palyginimui žirnis (Pisum sativum) – 5 milijardus.“ (Rančelis V. Genetika. V., 2000. P. 127.) Martynas Yčas savo knygoje Apie biologiją pateikia tokią genomų statistiką milijardais azoto bazių porų: paukščių - 1,2; žinduolių – 3,2; aštuonkojų - 4,4; svirplių – 5,7; varlių - 6,2. Šiuo atžvilgiu rekordininkai dvikvėpės žuvys: 111,7 (Kaunas. 1994. P. 83.) ir aukštesnieji augalai. Kaip matote žmogaus genomas azotinių bazių porų skaičiumi tikrai nėra išskirtinis.
     Į formulę keturi pakeltas x laipsniu  įstatę čia pateiktas ikso reikšmes gautume skaičius, kurių dydžiai mūsų protui nesuvokiami.
     Toliau sektų negirdėta išvada: gyvybės sukūrimą neigiantys žmonės yra dar labiau tikintys. Tik jie tiki ne Dievu (Protu), bet Evoliucija (Atsitiktinumu).
     Kiek Žemėje yra gyvybės bylų (failų)? Mūsų planetoje gyvų organizmų rūšių skirtingais duomenimis gali būti nuo 2 iki 100 milijonų. Spėjama, jog žinduolių surasta 98%, paukščių 96%, roplių 80%, žuvų 72%, varliagyvių 45%, moliuskų 43%, vėžiagyvių 31%, vabzdžių 20%, voragyvių 17%.
     Virusus sudaro tik DNR arba RNR ir keletas baltymų todėl ne visi juos linkę laikyti gyvais organizmais. Tačiau patekę į augalų ar gyvūnų ląsteles jie tampa labai aktyvūs. Ląstelėje virusas nusimeta savo apsauginį apvalkalą ir skverbiasi į branduolį. Jo tikslas pasinaudojus ląstelės mechanizmais organizuoti savo genomų ir juos saugančių baltymų sintezę. Kai okupuota ląstelė nusilps ji virusus paleis į aplinką. (Pvz., šiuo metu nuo ŽIV viruso kasmet miršta apie 1,8 milijonai žmonių).
        Nors kiekvieną gyvenimo akimirką susiduriame su didingais Dievo darbais, tačiau pasaulietinėse mokyklose per biologijos pamokas vaikams aiškiname evoliucijos teoriją.
     Dievo kūrybos nebuvo, nes yra DNR - tolygu pasakymui: knygos autoriaus nėra, nes yra raidės. Gali būti tik atvirkščiai: yra raidės, bet nėra minties.
     Atsitiktinė raidžių rikiuotė neturi nieko bendro su prasminga informacija. Genetinis kodas akivaizdžiai byloja apie Tuos, kurie keturiomis azotinėmis bazėmis užrašė Žemės planetos Gyvybės Projektą!!
     Ne be pagrindo Tarybų Sąjungoje po antro pasaulinio karo vyko arši kova prieš genetiką. Tai, kad viskas iš anksto nulemta (be galo tiksliai suplanuota) visiškai nesiderino su marksizmo – leninizmo ideologų teiginiais apie savaiminį vystymąsi nuo paprasčiausio iki vis sudėtingesnio ir tobulesnio.
Genetinis kodas nepaaiškina gyvybės kilmės. Priešingai, jo atradimas užduoda klausymą į kurį šių dienų mokslas neturi atsakymo. Kaip atsirado ši tobula instrukcija, kurios dėka padaromos ne lėlės ar robotai, o gyvi sutvėrimai. Pastarieji tinkamose sąlygose auga, veisia tokius pat kaip jie, galiausiai miršta dar net ne visiškai susidėvėję. DNR pavidalu gautą gyvybės ir mirties programą instinktyviai naudoja ir sekančioms kartoms perduoda jų palikuonys. Jeigu kažkuri gyvybės programa kitoms kartoms neperduodama - Žemėje išnyksta dar viena rūšis.
Genetika visoje Sovietų Sąjungoje, tame tarpe ir Sovietų Lietuvoje skynėsi kelią skausmingai ir pavėluotai. Jeigu tarybinis žmogus į kosmosą kilo pirmas, tai genetinio kodo atradimo ir dešifravimo kelyje ėjo paskutinis. Užtat Darvino teorija čia tapo ideologizuoto mokslo pagrindu – ginklu prieš Šventąjį Raštą ir tikinčiuosius. Šiandieninis Lietuvos žmonių mąstymas yra tos pasaulėžiūros vaisius.
Grįžkime į 1983 metų gruodžio 15 dieną. Laikraštis „Komjaunimo Tiesa“ publikuoja straipsnį „Darvinizmas – mokslo pažanga ir ideologinė kova“. Sovietinį stilių reprezentuoja standartinė pradžia. „Padidėjęs susidomėjimas rūšių kilme, jų vystymosi istorija yra susijęs su naujausiais mokslo laimėjimais ir akivaizdžiai paaštrėjusia ideologine kova. Buvo ir tebėra darvinizmo priešų. Nepasikeitė jų kėslai – bandyti sumenkinti darvinizmo revoliucinę esmę.“ (P. 2.)
     Keista, bet toji kova vyksta iki šiol. „Biologai visame pasaulyje grumiasi su protingo sumanymo judėjimu, kuris priešinasi Darvino evoliucijos teorijos dėstymui mokyklose ir tvirtina, kad nepaprastai sudėtinga biologinių organizmų struktūra įrodo, jog turėjo būti kūrėjas, kuris viską iš anksto apmąstė ir numatė.“ (Yuval Noah Harari. Sapiens. Gglausta žmonijos istorija. V., 2016. P. 369.)
     Grumtis -  reiškia naudoti fizinę, psichologinę ar finansinę jėgą. O kas belieka tiems, kurie kitaip nesugebama įrodyti savo teiginių? Iš tikrųjų „neklystantys“ ir klystantys neturėtų tapti priešais. Dar truputi kantrybės ir tolerancijos – neužilgo paaiškės kuri pusė buvo teisi.
     „Norėdamas paneigti Dievo buvimą, privalai turėti milžinišką išmanymą, tačiau to pasiekęs nematysi prasmės įrodinėti, kad Jo nėra.“ (Šri Šri Ravi Šankaras. Švenčiant meilę. V., 2011. P. 151.)
     Dabartinis žmonijos paklydimas dar prieš tūkstančius metų išpranašautas Biblijoje. „3Ateis toks laikas, kai žmonės nebepakęs sveiko mokslo, bet, pasidavę savo įgeidžiams, susivadins sau mokytojų krūvą, kad tie dūzgentų ausyse (kitur versta: kad tie pataikautų jų ausims – aut. past.); 4jie nukreips ausis nuo tiesos, o atvers pasakoms.“ (Šventasis Raštas. V., 1998. 2Tim 4.)


Kuo užrašyta Gyvybės Byla (Failas)


     To, kas lemia organizmo išvaizdą (fenotipą), funkcijas ir pokyčius nuo gimimo iki mirties (ontogenezę), ieškojimui buvo mestos didžiulės lėšos ir talentingiausių mokslininkų pajėgos. Teisingai ieškota medžiagos, pasižyminčios stabilumu ir kopijuojančia sinteze. Pradžioje manyta, jog tai bus koks nors baltymas. Kad tai dviejų grandinių (gijų) polimeras - dezoksiribonukleino rūgštis (DNR) - visiems buvo staigmena! Paskutiniu metu rašoma deoksiribonukleorūgštis.
     1944 metais eksperimentiškai pagrįsta, kad būtent DNR  yra organizmų požymių paveldimumo pagrindas. Erdvinę DNR molekulės struktūrą 1953 m. nustatė J. Watson ir F. Crick. DNR yra eukariotinių (tikrabranduolinių) ląstelių branduoliuose, mitochondrijose  ir chloroplastuose.
     Įdomu, kad tokios medžiagos egzistavimą maždaug prieš 150 metų numatė ir evoliucijos teorijos tėvas Charlesas Darvinas. Mokslininkas spėjo, jog kūno ląstelėse turėtų būti paveldimų dalelių (gemulų) saugančių informaciją, kaip turėtų formuotis viena ar kita kūno dalis.
     Abi DNR grandinės sudarytos iš daugybės nukleotidų (monomerų) sekos ir dėl kompaktiškumo susuktos į glaudžią spiralę. Nukleotidas tai fosfato, cukraus ir azoto bazės junginys. Grandinių „stuburas“ per visą DNR ilgį vienodas: tai fosfato ir cukraus iš penkių anglies atomų (dezoksiribozės) girlianda. Tačiau prie kiekvienos cukraus molekulės yra prisijungusi gana sudėtinga azoto bazė. Ji būna keturių rūšių ir lemia nukleotido pavadinimą. Struktūrinės biochemijos vadovėlyje taip parašyta: angliavandenio – fosfato karkasas su šonuose esančiomis heterociklinėmis azoto bazėmis prikabintomis prie kiekvieno angliavandenio žiedo.
     Abi DNR gijas (kaip ir vandens molekules) riša  azoto bazių vandenilinės jungtys. Viena vandenilinė jungtis labai silpna, bet kai jų yra tūkstančiai... Taigi, vienos grandinės azoto bazė jungiasi su kitos grandinės azoto bazėmis ir vienodais tarpais sudaro daugybę jungčių. Jos vaizduojamos „skersinukais“. Priminsiu, kad „kopėčių turėklai“ – iš fosfato ir cukraus. Todėl DNR piešiama kaip begalinės spiralinės kopėčios. „Kopėčių skersinukai“ tai minėtų keturių skirtingų azoto bazių poros: adenino - timino arba guanino – citozino. Sutrumpintai A -  T ir G – C arba T – A ir C – G. Adeninas su timinu jungiasi dviem vandeniliniais ryšiais, o guaninas su citozinu – trimis.
     Pagrindinis DNR molekulės matas – azoto bazių pora (bp) – vienas „kopėčių skersinukas“. Kilobazė (kb) – tai 1000 bp ir megabazė – tai 1000 kb arba 106 bp (milijonas skersinukų). Šie matavimo vienetai atspindi tik turimos informacijos kiekį.
     Azoto bazės nesijungia bet kaip  -  A tik su T, o G tik su C. Dėl nekintančios nukleotidų poravimosi tvarkos, kai DNR grandinės atsiskiria, pirmoji grandinė visada atgamins antrąją, o antroji - pirmąją. Tokiu principu visa Gyvybės informacija idealiai kopijuojama ir dauginama. Vietoj vienos DNR (vieno projekto) atsiranda lygiai tokios pat dvi DNR – du identiški failai turintys po vieną „seną“ grandinę. Taip užtikrinamas gyvybės tęstinumas. Visa informacija apie kiekvieną gyvybės formą vėl perduodama sekančiai kartai.
     Tačiau kaip formuojant konkretų baltymą (polipeptidą) reikalingą amino rūgštį „užsako“ (koduoja) nukleotidų seka jeigu skirtingų nukleotidų (azoto bazių) yra tik keturios (A; T; C; G), o pagrindinių aminorūgščių – dvidešimt ??
     1954 metais G. Gamovas, M. Yčas (išeivių iš Lietuvos sūnus) ir A. Ričas suprato, kad tokiu atveju vieną aminorūgštį turi koduoti trijų nukleotidų derinys. Dviejų nukleotidų kombinacijų, sudarančių tik šešiolika (4 pakeltas antruoju laipsniu) skirtingų ženklų, neužtektų. Tuo tarpu trijų nukleotidų kombinacijomis (kai jų yra keturios rūšys) galima gauti net šešiasdešimt keturis (4 pakeltas trečiuoju laipsniu) skirtingus ženklus, pvz., CTA; TCA; ATG... Matote paprastą, bet genialų sprendimą, kaip iš keturių ženklų gauti 64 raidžių abėcėlę.
     1994 metais Vilniaus universiteto docentas Dobilas Kirvelis Lietuvoje pristatydamas Martyno Yčo knygą „Apie biologiją“ jos įvade parašė, jog pastarasis su kolegomis „sugalvojo biologinio genetinio kodo tripletus.“ (P. 3.)
     Deja, šitą nukleotidų abėcėlę išrado ne mokslininkai. D. Kirvelis, kaip ir daugelis, nesuprato genetinio kodo esmės. Jam reikėjo pasakyti, kad šie vyrai žengė labai svarbų žingsnį, kad suprastume Jo Raštą ir tuo nusipelnė didžiulės pagarbos.
     Trijų nukleotidų derinį, „pastatantį“ reikiamą aminorūgštį į jai skirtą baltymo vietą genetikai pavadino kodonu. Nukleotidų seką, lemiančią vieno baltymo struktūrą ir funkcijas – genu, o patį genetinį kodą -  tripletiniu. Vieną geną sudaro nuo kelių tūkstančių iki kelių milijonų nukleotidų junginys.
     Konkretų geną paprastai koduoja arba viena, arba kita DNR grandinė, bet ir šiai taisyklei yra išimčių. Ne visa geno azotinių bazių seka perrašoma (transkribuojama) į RNR, o dar mažesnė jos dalis koduoja aminorūgštis. Pvz., žmogaus distrofino gene yra net 79 egzonai. Egzonai tai koduojančios azotinių bazių sekos, atskirtos intronų - nekoduojančių DNR sekų. Yra žmogaus genų (histono, interferono) kurie intronų neturi.
     „Genome daug genų kartojasi dešimtis, šimtus ar net tūkstančius kartų. Šiuo atžvilgiu genai skirstomi į unikaliuosius ir kartotinius. Iš 100 000 bendro žmogaus genų sąrašo unikaliųjų genų (kurie nesikartoja) yra apie 64%, palyginimui drozofilos – 70%. Tai genai, koduojantys tokius fermentus, kurių ląstelei reikia nedaug, todėl pakanka vienos matricos.“ (Rančelis V. Genetika. V. 2000. P. 130.)                         
      Žmogaus genų lokalizavimui chromosomose, jų pirminės struktūros ir funkcijų nustatymui pasaulyje buvo skirtos milijardinės lėšos. 1990 pradėjus užrašinėti (skenuoti) žmogaus genomą darbas buvo baigtas tik 2000 balandį.
     Iš tikrųjų Gyvybės Knygą skaityti nėra paprasta, nes iš 64 tripletų (Dievo raidžių) ne 20 bet 61 koduoja amino rūgštis. Pvz., leuciną, seriną ir argininą užsako net 6 skirtingi kodonai. Dėl tokių neapibrėžtumų mokslininkai pyktelėjo ir genetinį kodą apibūdino išsigimusiu. Įsivaizduokite tekstą, kur garsą „a“ reikštų šeši skirtingi ženklai, „m“ – trys ir pan. Tik dvi amino rūgštis koduoja vieninteliai tripletai: tai metioninas, kurį užsako tik ATG bei triptofanas, kurį užsako tik TGG.
     TAA, TAG ir TGA kodonai išskirtiniai. Šie trys kodonai jokių aminorūgščių „neužsako“! Tai taip vadinami  terminacijos kodonai skelbiantys baltymo sintezės pabaigą. Tuo jie skiriasi nuo pradžios (iniciacijos)  kodonų, kurie be šios funkcijos dar koduoja ir aminorūgštis. Prokariotų ir eukarijotų baltymų pradžios kodonai truputi skiriasi, nors pagrindinis ATG (ką tik minėtas kaip koduojantis metioniną) yra tas pats.
     Mokslininkai sako, jog genomas „lyg“, „tarytum“, „kaip“ raštas. Iš tikrųjų tai Gyvybės Biblija (Byla)!!! Tik parašyta ne mums įprastais ženklais, bet keturiomis skirtingomis azoto bazėmis.
     Vyrauja nesąmoningas požiūris, jog raštas (mintis) yra ten, kur yra raidės. Tačiau tai tik vienas iš begalės informacijos užrašymo variantų. Ne veltui Lietuvių kalba yra labai sena, nes jos kaip „Biblija“ skambantis ženklas (raktas) „Byla“ rakina analogišką informacijos sankaupą (skrynią).
     Kiekviena chromosoma su joje esančiais genais ir juos skiriančiais tripletais yra atskiras Gyvybės Knygos skyrius. Visą Gyvybės Knygą, vadinamą Genomu, sudaro pilnas informacijos komplektas, reikalingas padaryti vieną ar kitą gyvybės formą. „Genetinis kodas, kaip ir mūsų raštas, pilnas visokiausių ženklų. (...) Jo sandarą, matyt, galima palyginti su knygos turiniu. Yra labai svarbūs skyriai, po to smulkesni, dar smulkesni...“ (Rančelis V. Genetika. V. 2000. P. 62.) Ši Knyga unikali tuo, jog gali daugintis!!
     Nors bet kuri DNR azoto bazių lygmenyje iš pažiūros labai paprasta ir monotoniška, tačiau ji yra nepakartojama ir mums kol kas nesuvokiamai sudėtinga instrukcija, kaip padaryti vieną ar kitą gyvą sutvėrimą.  Analogiškai, knygos vertę lemia ne raidžių seka ir kiekis, bet jomis užrašytos mintys.
     Atsitiktine tvarka jungdami nukleotidus mes DNR molekulei nesuteiksime jokios minties. Juo labiau tai nebus failas apie gyvybės sukūrimą. Lygiai taip pat neparašysime prasmingo teksto aklai dėliodami raides arba neužrašysime dainos bet kaip nuliedami patefono plokštelę.
     Genomo azoto bazių sekos fragmentas (genas) „užsako“ amino rūgščių seką, o amino rūgščių seka lemia baltymo struktūrą ir funkcijas. Tačiau svarbiausia, kad tik pagal Dievo planą surinktas baltymas atliks gyvybiškai svarbias užduotis. Chemikams nesunku ištirpinti amino rūgštis ir jas sujungti peptidinėmis jungtimis. Tačiau „atsitiktinis baltymas“ nebus gyvas.
     Pvz., baltymą hemoglobiną sudaro 150 amino rūgščių seka. Žinant, kad visa Žemės gyvybė sudėliota iš 20 skirtingų aminorūgščių galima paskaičiuoti kokia buvo tikimybė hemoglobinui atsirasti atsitiktinai. 1/20 x 1/20 x 1/20 – toks šansas, kad iš eilės teisingai susidėlios trys aminorūgštys. Kad šešios – tik viena iš 64 milijonų! Galimybė laimėti nacionalinėje Jungtinės Karalystės loterijoje prilygsta vienam iš 14 milijonų.
     Taigi, kiek reikėtų aklų bandymų, kad be dieviškų žinių iš karto surinktume 150 amino rūgščių gyvo baltymo seką? Teoriškai: 20 pakelto 150-uoju laipsniu!! Paaiškinsiu paprasčiau: 20x20x20x20x20... toliau patys rašykite dvidešimtukus kol jų bus 150.
     Na o kiek reikėtų laiko, kad įvyktų toks sėkmingas atsitiktinumas? Tarkime, kad per minutę galima surinkti vieną 150 amino rūgščių sekos versiją. Mūsų Visatai yra beveik 14 trilijonų (14 000 000 000 000) metų. Juos dauginkime iš 366 dienų, 24 valandų ir 60 minučių. Atsakymas 7378 560 000 000 000 000. Kol formavosi mūsų Visata vienas žmogus teoriškai galėjo surinkti tiek hemoglobino versijų.
     Jeigu 20 pakelto 150 laipsniu padalinsime iš 7378 560 000 000 000 000 matysime kiek kartų mūsų Visata gali iš naujo gimti ir vėl pasiekti dabartinę būseną kol atsitiktinai sudėliosime vieną gyvą baltymą. Padalinę gauname skaičių, kurį galima nusakyti sekančiai: 1776 (suapvalintas) padaugintas iš 20 pakelto 133 laipsniu. Šio skaičiaus dydį irgi neįmanoma suvokti. Net jeigu hemoglobino aminorūgščių seką bandytų atsitiktinai sudėlioti visi dabar Žemėje gyvenantys žmonės (7,16 milijardai, ir tai darytų dieną naktį be paliovos) šio skaičiaus sumažėjimas mums, paprastiems mirtingiesiems, neturėtų jokios reikšmės.
     Gal būt tokiu būdu galima gauti krūvą kitų, dar vertingesnių kūrinių? Tačiau bet kurio prasmingo teksto atsitiktinio susidėliojimo tikimybė yra ta pati: tai naudojama abėcėlė, pakelta kūrinio raidžių skaičiaus laipsniu. Taigi, su kiekvienu rašomosios mašinėlės klavišo paspaudimu šansas aklai parašyti visą tekstą protingai mažėja tiek kartų, kiek vartosime klaviatūros raidžių. Rašant taisyklingai lietuviškai 32 kartus! Ne plius 32. Pvz., sakinio (minties) iš 8 – 12 žodžių (sakykime 46 raidžių) atsitiktinio gavimo tikimybė yra viena iš 32 pakeltu 46 laipsniu!
     Bet tai dar ne viskas, juk evoliucijos teorija „stovi ant dviejų kojų“: kintamumo ir atrankos. Todėl prie atsitiktinio susidėliojimo laiko dar reiktų pridėti ir pokyčių naudingumo išbandymo laiką.
     Šie protu nesuvokiami dydžiai akivaizdžiai byloja, jog mūsų Visata begalę kartų per jauna, kad atsitiktinumo dėka net amino rūgščių „sriuboje“ bent kartą susiformuotų vienas gyvas baltymas. Be DNR jis antrą kartą praktiškai niekada nesusidėlios. Bet vienas gyvas baltymas toli gražu ne ląstelė, kurioje gali būti keli tūkstančių skirtingų baltymų. O viena ląstelė tai ne daugialąstis organizmas, priklausantis N-tajai ekosistemai.


Gyvybės struktūra

     Ląstelėje baltymus sintetina ribosomos. Iš jų išeinantis aminorūgščių „traukinukas“ vadinamas baltymo pirmine struktūra. Tokio pavidalo baltymas dar nėra gyvas ir laikomas  denatūruotu. Tik susisukęs į tretinę arba ketvirtinę struktūrą jis galės atlikti savo gyvybines funkcijas. Eksperimentai parodė, kad iš pirminės struktūros tretinė per vieną dešimtąją ar vieną tūkstantąją (10-1 – 10-3) sekundės dalį gali susiformuoti savaime. „Jeigu baltymo molekulė savo tretinės struktūros formavimo metu pereitų visas galimas konformacijas (visus įmanomus erdvinės struktūros pokyčius aut. past.), tai polipeptidui, sudarytam iš 100 aminorūgščių, teisingai susisukti prireikėtų 10 pakeltam 87 laipsniu metų.“ (Citata iš struktūrinės biochemijos vadovėlio internetinės versijos).
     Kad baltymas teisingai susilankstytų pirmiausia turi būti ypatinga (dieviška) aminorūgščių seka. Pvz., jeigu minėto baltymo hemoglobino molekulėje viena glutamo rūgštis bus pakeista valinu žmogus susirgs pjautuvine anemija (siklemija). Kitaip susisukęs hemoglobinas įgauna S tipo struktūrą. Eritrocitai, nešantys S tipo hemoglobiną, yra pjautuvo formos todėl dažnai užkemša smulkias kraujagysles. Kraujotakos sutrikimai sukelia įvairias ligas, pvz., chronišką plaučių arba inkstų nepakankamumą.   
      Atkreipkite dėmesį, kad dėl vienų ar kitų priežasčių įsivėlusi geno (nukleotidų sekos) klaida žmogui davė ne evoliucinį šansą tobulėti, bet sunkią ligą. Atsitiktinės mutacijos - šiandieninės biologijos (ginančios ne Šventąjį Raštą, bet evoliucijos teoriją) pagrindas (Šventasis Gralis). Tačiau jeigu aš imčiau aklai kaitalioti šio teksto raides - tai jį irgi tik gadinčiau.
     Evoliucijos teorija nesudėtinga, liaudžiai „suprantama“, neigianti aukštesnio Proto įtaką mums ir pasauliui, sukurianti iliuziją, jog mes, o ne Dievai, Visatos viešpačiai (bamba).
     Gyvas baltymas gali būti sudarytas ir iš vienos polipeptidinės grandinės su tik jam būdinga tretine struktūra. Pvz., mioglobinas – raumens audinio baltymas, hidrolitiniai fermentai: lizocimas, pepsinas, tripsinas.
     Daug baltymų yra sudaryti iš kelių polipeptidinių grandinių, sujungtų nekovalentiniais ryšiais (kai atomų jungtys neturi bendrų elektronų porų). Tokie baltymai vadinami oligomeriniais ir apibūdinami kaip turintys ketvirtinę struktūrą. Įdomu tai, kad polipeptidai, įeinantys į oligomerinių baltymų sudėtį, nepraranda savo tretinės struktūros. Taisyklingam baltymų monomerų susijungimui į oligomerus padeda molekuliniai šaperonai, priklausantys dar vienai neseniai atrastai baltymų šeimai.
     Būtina pridurti, kad besiformuojantis baltymas pirmiausia susilanksto tik į jam būdingą antrinę struktūrą. Superantrinės struktūros pavyzdžiai vadinami motyvais. Yra motyvas identiškas senovės Graikijos ir Amerikos audinių bei keramikos raštui. (Kadangi mūsų civilizacija kartoja praeities  kartų pasiekimus panašūs sutapimai yra žmonijos tolimos praeities aidas. Autoriaus nuomonė.)  
     Kad nemanytumėte, jog tai vienintelis faktas pateiksiu kitą. Platonas žinojo, jog vandenį simbolizuoja ikosaedras? Dėka vandenilinių jungčių vandens molekulės jungiasi į įvairius darinius. Į kokius - priklauso nuo temperatūros, slėgio ir vandeny ištirpusių medžiagų. Natūraliomis sąlygomis - į ikosaedrus. Ikosaedras - erdvinė figūra artima rutuliui. Ji turi 20 sienų, sudarytų iš vienodų lygiakraščių trikampių. Tačiau ikosaedro, nors ir iš 280 vandens molekulių, skersmuo tėra milijoninės milimetro dalys! Jo plika akimi nepamatysi. Tikriausiai Platonas turėjo gerus mokytojus, išsaugojusius dalelę Procivilizacijos palikimo.

              
Bandymai sukurti gyvybę


     Tikslu įrodyti, kad gyvybė gali atsirasti atsitiktinai maždaug prieš 70 metų buvo pradėti daryti sekantys eksperimentai. Sterilioje kolboje imituodavo pirmykštę Žemės atmosferą. Į ją pripildavo amoniako, metano, vandenilio, vandens ir sandariai uždarydavo. Po savaitės nuolatinės elektros iškrovos apie du procentai metane buvusios anglies virsdavo aminorūgštimis.
     Bandymų rezultatai iš karto tapo pasauline sensacija, o vėliau biologijos vadovėlių klasika. Tačiau jeigu gyvą organizmą prilyginti unikaliam pastatui, tai darydami minėtą eksperimentą mokslininkai gavo tik dalį plytų. Pusė amino rūgščių gyvybei lipdyti netiko, nes buvo dešiniosios. Norint iš plytų pastatyti kažką didingo dar reikia gero architekto, projekto ir statybininko. Projektas be abejo yra DNR. Ja (ne joje) yra tiksliai užrašyta kur ir kokią plytą padėti. Statybininkas – ląstelė, o Architektas..? Šiandien daug išsimokslinusių žmonių apie Jį nenori nieko girdėti. Šiandien kūrinys neigia savo Kūrėją.
          Pasak Niujorko universiteto chemijos profesoriaus Roberto Shapiro, per ką tik minėtą eksperimentą aminorūgštys susidarė taip pat atsitiktinai, kaip susidarytų trumpi žodžiai chaotiškai spaudant rašomosios mašinėlės klavišus. Tačiau tai nereiškia, jog toliau susidėlios visas Hamleto tekstas. Šitaip gauti visą pjesę nėra jokios vilties. Net jei kiekvienas Žemės materijos atomas būtų rašomoji mašinėlė, berianti tekstą be paliovos pastaruosius keturis su puse milijardo metų.
     Tarp kitko, jeigu archainė Žemės atmosfera yra minėtų dujų mišinys, jeigu žaibas - elektros kibirkštis, o senovės jūra – inde esantis vanduo, tai kas yra mokslininkas padaręs Šv. Raštui prieštaraujančias išvadas?
     Ką apie atsitiktinį gyvybės atsiradimą gali pasakyti evoliucijos šalininkai? Pvz., knygoje „Paskutinės pasaulio paslaptys“ rašoma: „Kas paskatino negyvų organinių molekulių vystymąsi į ląsteles - elementariausius visų gyvų organizmų struktūrinius vienetus? Šiandien mokslininkai laikosi nuomonės, kad aminorūgštys, gal būt veikiamos karščio, pirmapradėje sriuboje susijungė į grandines. Šios grandinės savo ruožtu suformavo rutuliukus, apgaubtus plonos membranos, kuri greičiausiai priminė tai, ką dabar vadiname ląstelių membrana. Membranos gal būt galėjo reguliuoti medžiagų patekimą į vidų ir jų pašalinimą – kitaip tariant buvo atsakingos už metabolizmą. Galiausiai atsirado priemonių, kurių pagalba ankstyvosios gyvybės formos galėjo daugintis perduodamos savo biochemines savybes palikuonims.“ (V., 2009. P. 309.)
     Visų pirma: „tokių priemonių atsiradimas“ šiame kontekste įgauna stebuklo prasmę.
     Antra: ląstelė nėra nei elementarus, nei paprastas darinys. Ląstelė – ne organinių medžiagų mišinio lašelis. Plačiau apie tai rasite toliau.
     Trečia: atsitiktinė aminorūgščių grandinė nėra gyvas baltymas, kaip atsitiktinė raidžių rikiuotė nėra prasmingas tekstas.
     Ketvirta: nors ir teisinga amino rūgščių grandinė susidėliotų - tai vis vien nebūtų gyvas baltymas. Tik susisukęs į tretinę arba ketvirtinę struktūrą baltymas galėtų atlikti savo gyvybinę funkciją.  
     „Unikali erdvinė baltymo struktūra būtina specifinėms jo funkcijoms pasireikšti. Pažeidus tretinę struktūrą pasikeičia baltymo savybės, jis netenka biologinio aktyvumo. Net labai maži konformacijos pasikeitimai gali sukelti baltymo funkcijos pokyčius.“ (Citata iš struktūrinės biochemijos vadovėlio internetinės versijos).
     Baltymų erdvinės struktūros nulemtos didelio skaičiaus silpnųjų sąveikų. Šios sąveikos labai jautrios aplinkos veiksniams: pH, joninės jėgos ar temperatūros svyravimams. Net vieno vandenilinio ryšio, elektrostatinės ar hidrofobinės sąveikos suardymas gali būti biologinio aktyvumo praradimo priežastimi.
     Šioje vietoje iškyla mažų vaikų klausymas: kas atsirado pirmiau: ląstelė ar baltymas (višta ar kiaušinis)? Nes gyvas baltymas negalėjo nei susiformuoti, nei išlikti bet kur. Jeigu aplinkos sąlygos jo atžvilgiu agresyvios jis turi būti patikimai apsaugotas, kaip ekstremofilų ląstelėse.
     Taip piešiama Žemė prieš 4 mlrd. metų. Ugnikalnių išsiveržimų gausa. Nėra apsauginio ozono sluoksnio. Ultravioletiniai saulės spinduliai ardo vandenilį turinčias molekules. Atmosferą nuodija amoniakas ir metanas. Krinta rūgščių lietus, formuojantis beveik verdančius vandenynus...
          „Skepticizmas dėl mokslo plinta, ir visuomenės nuomonės vis dažniau aiškiai išsiskiria. Kodėl protaujantys žmonės abejoja racionaliais argumentais?“ (National Geographic / Netikėjimo amžius. 2015. Nr. 3 P. 33.) „Šiuolaikinė biologija nesuvokiama be evoliucijos sąvokos, bet JAV religiniai aktyvistai ir toliau reikalauja, kad per biologijos pamokas kreacionizmas būtų pristatomas kaip alternatyvus aiškinimas.“ (Ten pat. P. 37.)
     Tai kas ką skriaudžia? „2008 m. JAV daugybėje kino teatrų buvo rodomas Beno Steino filmas „Ištremtieji. Mąstyti draudžiama.“ Jame pasakojama, apie tris mokslininkus, išdrįsusius abejoti, kad visa Žemės gyvybė kilo iš vienaląsčio organizmo. Jų atrasti įrodymai liudija protingą sumanymą. Už tokias erezijas mokslininkai buvo atleisti iš darbo ir pateko į juodąjį sąrašą. Beje, jie atskirai tyrė evoliucijos teorijos neatitikimus ir tai darė ne dėl savo religinių įsitikinimų, o tik natūralaus smalsumo vedini.
     Akademinės aukštuomenės nenorą girdėti diskusijų, prieštaraujančių evoliucijos teorijai, filmo kūrėjai palygino su apsitvėrimu Berlyno siena. Reklamuojama akademinė laisvė anapus sienos negalioja. Mokslininkai abejojantys evoliucine dogma (patylomis vadinamu bendruoju susitarimu) rizikuoja atsidurti kitoje barikadų pusėje. Ten jie praras teisę publikuotis ir negaus savo tyrimams pinigų. Tai nepastebimos, tačiau labai veiksmingos priemonės nepageidautinam požiūriui slopinti.
     Kas pasikeistų jeigu mokslas pripažintų, kad yra Kūrėjas? Dabar mokslas tiria, kaip viskas susikūrė. Tuomet mokslas aiškintų, kaip viskas buvo sukurta. Sunkiausia būtų susitaikyti su mintimi, jog lyginant su Juo (ar Jais) mes labai mažai žinome, suprantame ir mokame. Šiandien, kai Dievo buvimas oficialiai paneigtas, mes kuriame savo elgesio normas, taisykles ir įstatymus. Mažai kas reikalauja laikytis Jo patarimų, nurodymų, paliepimų. Nors už tai mums pažadėtas amžinas gyvenimas Jo karalystėje. Tuo pažadu irgi nedaug kas betiki.
     Jeigu egzistuoja pasaulinis PROTAS, kuris viską tvarko, reiškia pasaulis yra saugus ir tikslingas. Manau, jog niekas nenori, kad Pasaulis būtų neprognozuojamas.

Komentarai