Skaitymas. 5.

Po kelių tokių aiškią fiziologinę nuorodą turinčių sapnų ėmiau galvoti, kad ir šiame sapne, kurį šiuo metu vadiname realybe, darome veiksmus, kurie niekur neveda, o yra tik nuoroda į kažką kitą, ko čia nėra. Toks veiksmas, kurį aš nuolat kartoju, matyt, bus skaitymas. Tai tarsi bandymas pasikasyti, sumažinti kažkokį transcendentinį, kylantį iš anapus, niežulį. Ir tam kasymuisi nėra galo, nes imanentinis veiksmas negali panaikinti kažkur anapus glūdinčios priežasties. Čia yra knygos, tačiau nė viena jų nesuteikia pilno būties vaizdo, kiekviena jų yra tik pažadas. Dabar tuo jau beveik įsitikinęs, bet inercija daro savo, tad vis dar skaitau.

Yra tekstai, patvirtinantys tai, ką jau žinau. Tai maloniai skaitomi, širdį kutenantys tekstai. Jų žodžiai patogiai slysta jau esamais sielos grioveliais, kur nekur nuvalydami gyvenimo paliktą apnašą. Tai periodiškai sučiulpiami tekstai-saldainiai. Visi skaitantys tokių turi, tokių dar ir dar prašo Kalėdoms dovanų. Vieniems tai Murakamis, kitiems – Sabaliauskaitė, kiekvienam pagal sielos raštą. Man šiuo metu Algio Uždavinio tekstai – dar, berods, pora knygų neskaitytų liko, taupau. Atgaiva sielai, ir tiek.

Bet yra tekstai, kurie sudaryti iš pažįstamų žodžių, tačiau taip paprastai jų suprasti negaliu. Tikiuosi, kad kol kas. Tai tekstai, padedantys atrasti naujas sielos teritorijas. Taip atsitiko su Emmanuelio Levino knyga „Laikas ir kitas“, knyga, kurios užsiprašiau šioms Kalėdoms. Skaitau, kažkas vyksta, didžioji teksto dalis neatitinka man gerai žinomų sielos vingių, žodžiai niekaip nenori jais tekėti, slysta kažkur kitur, tačiau viena kita pastraipa tarsi fejerverkas blyksteli, nušviesdama peizažą, kurio dar nesu matęs ir pažinęs. Kažkoks pažadas sklinda iš šio teksto, o gal tik vilionė ir gundymas, kad štai pasirodys kažkas iš už kampo ir viskas pasidarys nuostabiai aišku. Kaip ten bebūtų, skaitau ir kasausi nauju tekstu.

Tačiau būna tekstai, kurie, nors ir nesuprantami, tačiau ne tik neatneša palengvėjimo, bet sukelia dar didesnį niežulį. Pamenu, taip buvo su instrukcijomis, mokančiomis rašyti projektus finansavimui gauti. Taip pat žinomi žodžiai, tačiau skaitau ir sakinio nesuprantu. Ne tik niežti, bet dar ir pykina. Kažkas panašaus buvo mokantis universitete mokslinį komunizmą. Oi kaip panašiai skamba šiuolaikiniai biurokratiniai tekstai! Nežinau, gal veltui juos keikiu, gal prisiversdamas skaityti ir juos ką nors gera gaučiau, bet jaučia širdis, kad ne.

O man vis negana, vis ieškau tokio, kuris suteiktų pilną būties vaizdą, tokio, nuo kurio išryškėtų visas sielos vaizdas, sielos, į kurią šioje žemėje pažvelgti neduota, nors ir kaip to norėtųsi. Va šitai ir niežti, ir iš čia tas noras kasytis visais įmanomais tekstais.