ŠUNS ŠIRDIS

Bet tu keliauninkė, savo  širdies ieškotoja, nes ta, kuri tyliai tvaksi - atrodo nėra  tavo - išimta, išmainyta, gauta senovės kermošiuje už  butelį degtinės, už čierkelę samanės.

Širdis pasiklydusio šuns, atradusio sau vietą dauboje seno kaimo - smėlėto, iš kurio ištrūkti gali tik nugalėjęs smėlio pūgas.

Tu ištrūkai  širdies pakylėta -  ištrūkai iš rūko lėtybių, iš lietaus monotoniškai gliaudančio vyšnias iki kauliukų švytėjimo gruodžio sniegu, iki visiško jų baltumo, beveik išnykimo, kai nebelieka spalvų ir tu jautiesi apsirengusi šermenų rūbais.

Tu vienatvė, klajoklė, užmiršusi savas šaknis, pasikinkiusi širdį benamę, kad vėliau ją iškeistum, išmainytum į naujumą kažko...

Čia šalta ir nejauku, daug miesto langų su išsekusiais veidais, bandančiais įveikti stingulius raumenų, kad išplėštų dantų baltumą, kad parodyt - jie a-m-i-g-o, o ne kitaip.

Miestas visko regėjęs: stebėjęs žlugimus, pakilimus, matęs valkatas, tampančius miesto valdovais, - ir tu čia bandysi  atsikratyti šuns širdies - iškeisi ją į miesto jaukumą, į patalų baltumą, į švelnias, jau šilkais bepatampančias blauzdas,  į kvapus užgožiančius ryto atolą ir vyšnių virpulį...

Tu vis dar  čia, vis dar  ieškai savo vilčių.
Bet kitaip  negalėtum - tu šuns širdis.

Niujorkas