Gyvenimo spalvos. II dalis

Pasiutusi pustonių polka ir vis ramesnis kasmet ir ramybės pilnesnis violetų valsas – miestai, kuriuos vadinu namais, tampa vis labiau atpažįstami bet tuo pačiu vis labiau nepatikimi. Viskas turi prasmę ir viskas tave labiausiai nudžiugina, kai prasmė yra mažiausiai tave jaudinantis dalykas...

Bet kai nusileidžia saulė, kai supranti, kad nesvarbu, kuris miestas, oro uostas ar kuri sofa.. Supranti – tikrovė visada šalia, visada kvepianti truputį nutrintais džinsais, nudėvėtais paso viršeliais ir atmintinai išmoktais oro uostų koridorių vingiais.

Tikrovė nėra lengvai suprantamas vienetas. Ar dvejetas. Tikrovė – kova dėl patikimiausio apibūdinimo, tikriausio ir patikimiausio būdo išreikšti savo paieškas kažkur, kur niekas dar net nebuvo.. to, kas dar net nėra sugalvota... Aš pakeliu akis į dangų. Po mano kojom – tvarkingai sudėlioti kilimėliai, žiūrintys į Meką. Viskas su tiek daug ramybės chaoso fone. Pamirštu, kad grįšti namo vis dar galima. Pasimetęs katinas perbėga gatvę, gatvės perėją ir be sąmonės dulkėm padengtą veją. Jaučiu, kaip beprotiškai mieliau būčiau tuo katinu – visas miestas tavo – ir tu ne jo.

Bet spalvos yra šalia. Ir aš esu.