Bertas 10

- NEZ Meistras įdomu... Čia kažkokia stalkeriška zona NEZ? Neegzistavimo-Egzistavimo Zona?

- Labai taikliai pastebėta. Bertai, tu moki rasti naujas prasmes, - garsiu kranksėjimu pagyrė varnos.

Pagaliau Bertas nuo akių nukrapštė akustinį dumblą ir pamatė prie PC stovintį girtą, klasiokų, nepanašių dvynių Igno ir Tado tėvelį. O gal jis buvo ne tėvelis, o vaiduoklis? Ar būna girti vaiduokliai? O gal jie NEZ zonoje, yra "naiznanku" išversti ZEN Meistrai?

- Negerkite... – reikalavo varnos.

- Bertai, o ir išsikapsčius iš gėrimo - gyvenimas vis viena neturi prasmės... NEZ yra naujas lygis, tik niekam geriau apie jį nepasakoti. Po sunkių išgyvenimų ir gėrimo suvokiamos tiesos, kurių visą gyvenimą buvę blaivininkais niekada nesuvoks. Pagirių kančia yra šventa, apvalo, priartina prie ().

- Tu ne Igno ir Tado tėvėlis...

- Įspėjai... Aš ypatingas debesėlis. Apvalus, savitas, portalas į kitą laiką ir erdvę...

Bertas ėjo per lavonų krūvas, ir dar vos gyvi žmonės tiesė rankas - maldavo pagalbos, bet ss dalinių kareiviai pistoletų šūviais pribaigdavo nelaiminguosius, o sadistas gestapininkas grojo akordeonu ir dainavo... Baisu, deja, Bertas buvo iš kito laiko ir nieko negalėjo padėti, bet įvyko stebuklas - jis išgelbėjo mažą mergaitę, ir nusinešė ją į savo laiką, kuriame taip pat uoliai yra žudomi žmonės... Deja, deja... Pasaulis nepagerėjo!

Ir kodėl Bertas pateko į kitą laiką? Didysis hadronų kolaideris iškreipė erdvę ir laiką, ir prieš nukeliaudamas į praeitį, Bertas pamatė didžiulį apvalų debesį ir taip pat išgirdo trūkčiojantį gaudesį... Daugiau neprisiminė nieko...

Bertas atsitokėjo namie: jis gulėjo ant grindų, o šalia stovėjo išgelbėta mergaitė.

- Koks tavo vardas?

- Sara...

Kai į kambarį įėjo Berto motina, jis tikėjosi klausimų: iš kur atsirado mergaitė, kas ji tokia? Bet klausimų nebuvo, ir kodėl?

Tai bent! Vadinasi, galima pakeisti pasaulį, pakeisti save, bet matrica tylėjo, nes ji nekalba, tik formuoja tikrovę, kurią mes matome, arba - ne.

- Kiek klausimų... O atsakymas tik vienas, - paaiškino Sara.

- KOKS?

- Kuoks? Ne kuoks, medis, - nusijuokė Sara.

- Būk mano sesute, - maldavo Bertas.

- Ačiū, kad paprašei: dabar aš pasiliksiu čia ir negrįšiu į prakeiktą laiką.

Vilnius, 2016 m.