Pradžia / Radikaliai
 

Antanas A. Jonynas: „Dabar nė neaišku, kas kultūroje funkcionuoja, o kas ne. Geri dalykai yra kažkur pariby“

Pokalbis su poetu, Lietuvos rašytojų sąjungos vadovu Antanu A. Jonynu vyko 2016 m. birželio 21 d.

Mindaugas Peleckis
2016 m. Liepos 11 d., 16:16
Skaityta: 222 k.
Antanas A. Jonynas. Mindaugo Peleckio nuotr.
Antanas A. Jonynas. Mindaugo Peleckio nuotr.

Kokios Jūsų, kaip poeto, naujienos? Gal planuojate naują knygą?

Kažkiek eilėraščių esu parašęs, bet neforsuoju. Manau, kad jau pakankamai parašiau, antra vertus, darbas, kurį dirbu, poezijai ne itin ir įkvepia. Nesu tas, kuris kiekvieną dieną sėdi ir rašo. Nejaučiu ypatingai didelės motyvacijos. Kai pradedi rašyti, gali kasdien parašyti po eilėraštį, bet pasaulyje tiek tekstų parašyta... Jei pats rašydamas savęs nebestebini, nelabai nustebinsi ir kitus. Kartais reikia mokėti išlaukti pauzę.

Homeras gal irgi kuklinosi?

Gal nelabai čia ir kuklinimasis. Pasižiūrėkime į pasaulio literatūrą, geriausius poetus. Rodos, prirašė keliasdešimt tomų, o kiek tekstų išlieka kaip reikalingi, gyvi tekstai? Geriausi poetai parašė po 10–15 eilėraščių, kiti yra fonas. Kam tą foną didinti.

Tomas Venclova yra sakęs, kad pakanka maždaug trijų gerų eilėraščių, kad save galėtum laikyti poetu. Kiek savo eilėraščių Jūs atrinktumėte į superrinktinę?

Taip, sutinku.

O apie savo tekstus sunku pasakyti, nes žiūrėjimas į juos labai subjektyvus ir nuo nuotaikos priklausantis dalykas. Kartais atrodo, kad nemažai tų gerų tekstų yra, o kartais atrodo, kad nieko neparašiau.

O kokį eilėraštį įkvėpimo prasme lengviausia buvo parašyti?

Visus eilėraščius rašau lengvai. Jei tekstas pasirašo, tai pasirašo, jei to neįvyksta, kankinkis nesikankinęs. Bet ir visų mano atsakymų neverta priimti už gryną pinigą. Yra eilėraščių, prie kurių ir daugiau padirbėta, bet tikiuosi, kad to darbo prakaito ir prie jų nesijaučia.

Kai buvau dar vaikas, klausiausi grupės „Kardiofonas“ plokštelės „Kalėdų eglutė“ (1988), buvo labai smalsu, kas gi parašė tokį įstabų dainos „Kalėdų eglutė“ tekstą, kuriame „iš radijo antenos kalas pamažu kulka“. Kaip atsirado ši daina, kas yra dainoje minimas Arčibaldas Jums?

Šis tekstas nebuvo rašomas specialiai „Kardiofonui“. Tai dar studijų metais parašyto ciklo fragmentas. Pradėjau jį kaip lengvabūdišką žaidimą, juokaudamas, be jokios rimtos intencijos, pagavęs ritmą, kuris geras lengvam kalbėjimui, ir grynai atpalaiduodamas, išlaisvindamas fantaziją. Daviau jį perskaityti bičiuliui,prozininkui Sauliui Tomui Kondrotui. Jis pakraipė galvą, tada susivokiau, kad kūrinys nėra toks jau ir nerimtas. Kalbėjau apie pasaulį, kuriame gyvenu. Tai vienas socialiausių mano parašytų tekstų.

Arčibaldo vardas visai atsitiktinis, iš tikrųjų jis su niekuo nesisieja. Tiesiog gražus ir tinkamas pasirodė jo skambesys, jį išgirdau iš amerikiečių poeto Arčibaldo Maklišo (Archibald MacLeish, 1892–1982). Po daugel metų atsirado ir tikras Arčibaldas: ieškojom draugės mūsų kalytei, bokserytei Bruknei, ir pasirodė, kad gretimoj laiptinėj kaimynas turi bokserį, Kai susipažinom, pasirodė kad šuns vardas Arčibaldas.

O „Kardiofonas“ buvo skaitantys poeziją žmonės, be to, bendravę su Gintaru Patacku. Jie patys susirado ir mane.

Šis eilėraštis iš to laiko, kai vaizdo klipų nebuvo, bet jis labai vizualus, atrodo tartum vaizdo klipas.

Jame gal vizualumo ir per daug, klipo jau ir nebereikia. (Juokiasi.)

Muzikantai sakydavo, kad mano tekstai muzikalūs. Turbūt tiesa, muzikinis garsaraštis man irgi svarbu, bet vizualumas bent mano poezijos sampratoje yra esminis. Eilėraštis man turi būti vizualus.

Kažkada skaičiau eilėraščius prie laužo tokiai margai dailininkų kompanijai, jie ir sako: klausaisi tavo eilėraščių, ir jautiesi kaip kine, eina vaizdai. Man atrodo, kad tokia, vaizdais gyva poezija, patrauklesnė ir geriau įsimenanti. Abstrakcijų kalba – poezijoje – bent jau man mažiau įdomi. Per vaizdą gali pasakyti daugiau, ne taip nuvalkiotai ir banaliai.

Antanas A. Jonynas. Petro Rakštiko piešinys.

Kai kurie kompozitoriai natas ne tik girdi, bet ir mato. Ar Jūs regit eilėraštį?

Vaizdas sukuria daugiau prasmių nei abstrakčios formulės. „Medyje tupėjo paukštis“ ir „šermukšnyje tupėjo strazdas“ skiriasi: vaizdas gyvasties suteikia.

Lietuvių poezija – pasaulinio lygio, o proza – silpnesnė. Ar galima sakyti, kad lietuviai – poetų tauta?

Lietuvių poetų yra labai ryškių, tikrų, unikalių, išskirtinių, kurie ir pasaulinėje literatūroje išsiskirtų. Pradedant Kristijonu Donelaičiu. Savo didžiausiu mokytoju laikyčiau Henriką Radauską. Sigitas Geda – poezijos genijus, pasaulinės poezijos figūra.

Poetų tautomis save vadina dar kokios 98 tautos (juokiasi). Mes absoliučiai nežinom pasaulinės poezijos, ypač mažesnių tautų. Juoba kad poezija iš esmės yra neišverčiama.

Iš tikrųjų. Aš, pavyzdžiui, nežinau nė vieno slovakų poeto.

Aš žinau tik Janą Kolarą (Ján Kollár, 1793–1852). Tiesa, dar Miroslavas Valekas (Miroslav Válek, 1927–1991), kažkada jį vertė Almis Grybauskas.  

Mes nežinome daugybės tautų poetų. O poetų tautomis save laiko beveik kiekviena Rytų ir Vidurio Europos tauta.

Kokia lietuviškos dramaturgijos, prozos situacija?

Oi... (atsidūsta). Man atrodo, kad negalime nei susimenkinti, nei susireikšminti. Esame, kokie esame, ir kokie galime būti. Ne tik mes, latviai ir estai irgi neturi nė vieno nobelisto.

Ir vis dėlto, kodėl Lietuva vis dar neturi savo Nobelio literatūros premijos laureato?

Yra daugybė nobelistų, kurie neprilygsta Sigitui Gedai.

Tai tam tikrų sėkmių, ryšių, kitų faktorių dalykas ta Nobelio premija. Vienintelio islandų nobelisto Halturo Kiljano Laksneso (Halldór Kiljan Laxness, 1902–1998), gavusio apdovanojimą 1955 m., dabar niekas nežino. Vaikystėje aš žinojau, dabartinei kartai jis turbūt net negirdėtas.

Aišku, visi tie, kurie gavo Nobelio literatūros premiją, yra geri rašytojai. Bet daugiau yra neblogesnių negavusių.

Ką manote apie naujausią lietuvių literatūrą?

Nelabai norėčiau apibendrinti... Jos situacija šiandien galbūt truputį blogesnė nei galėtų būti, nors iš tikrųjų nėra bloga. Gal nedaug, bet turime labai gerų rašytojų. Antra vertus, tai priklauso ir nuo visuomenės būsenos, laikas ne pats palankiausias, kad būtų rašomi tekstai.

Kai ko gal paprasčiausiai ir nepastebime, nes yra rašytojai, kuriems reikia laiko perspektyvos. Bėda ir ta, kad per maža autoritetingos ir įžvalgios literatūros kritikos, reflektavimo, gelminės analizės, neiškeliame to, ką gal vertėtų iškelti ir pamatyti platesniam kontekste.

Kai kurios knygos iš tikrųjų labai geros, jas specialistai pastebi, jas šimtas skaitytojų su susižavėjimu ir džiaugsmu perskaito, bet jos nefunkcionuoja kultūroje. Dabar nė neaišku, kas kultūroje funkcionuoja, o kas ne. Geri dalykai yra kažkur pariby.

Yra keletas labai gerų poetų ir prozininkų. Ar būtinai jie turėtų sudominti pasaulį, nežinau, bet kai kurie tekstai galbūt galėtų sudominti kai kurias pasaulio dalis. Alvydo Šlepiko „Marytė“ pamatyta Vokietijoje, kažkas Sigito Parulskio, Ričardo Gavelio, Jurgos Ivanauskaitės; Kristina Sabaliauskaitė lenkams, latviams labai patinka. Toks rašytojas kaip Andrius Jakučiūnas kur nors Norvegijoje ar kituose skandinavų kraštuose turėtų būti suprantamas. Bet nelabai mokam ir įstengiam parodyti.

Vienas pažįstamas literatūros gurmanas siūlė Andriaus Jakučiūno „Tėvynę“ (2007) nominuoti Nobelio literatūros premijai.

Jo visos knygos labai skirtingos, bet literatūriškai tai labai stiprūs kūriniai. Bet šiandieninėje mūsų bendroje kultūros apyvartoje jo proza kažkur dingsta.

Mes neturime valstybės politikos, kaip skleisti lietuvių literatūrą. Pinigų tam skiriama per mažai, bet ne vien piniguose čia reikalai. Tuo niekas iš esmės nesirūpina.

Dėl ko vienu metu Lietuvoje skandinavų literatūra tapo tokia populiari? Skandinavai skyrė milžiniškus pinigus, kad jų literatūra kryptingai būtų verčiama.

Ar mes galime būti įdomūs kitiems savo literatūra? Kuo?

Esu praradęs iliuzijas, kad galima prancūzus, britus, vokiečius iš esmės sudominti lietuvių literatūra, nes jų nedomina net rumunų, serbų ar persų literatūra. Jie per daug visko turi savo.

Mes galime būti tik atsitiktiniai, nišiniai reiškinėliai, mumis gali domėtis tik siauras ratelis.

Lietuva – labai neegzotiška šalis.

Ir mūsų raštija labai vėlyva. Tiesą pasakius, lietuvių literatūrai, jei neminėsim K. Donelaičio, yra 100 metų. Tai, kas rašyta 1916 metais, buvo tik pradžių pradžia, išskyrus vieną Maironį.

Vadinasi, kylame?

Net ir XX a. pradžios poezija Lietuvoje buvo gana negrabūs rašinėliai. Literatūrinės lietuvių kalbos tuomet dar nebuvo susiformavusios. Pakankamai iškultivuota tampa pirmosios Nepriklausomybės kalba – Vinco Krėvės, Vinco Mykolaičio-Putino, Balio Sruogos. Paskui jau – Salomėja Nėris ar Henrikas Radauskas, kuriems kalba jau buvo natūrali stichija.  Sovietmečiu visų niekinamų kalbininkų pastangų dėka lietuvių kalba išliko, tapo labiau iškultivuota, švaresnė. Dar mano vaikystėje ūkio reikmenys buvo įvardinami lenkiškais barbarizmais, kasdienėje vartosenoje buvo bliūdai, petelnės ir kačergos. Kalbos norminimas nebuvo kvailas ir beprasmis darbas, nuveiktas per šimtą metų.

Ar grojote roką jaunystėje?

Pats negrojau, dėl to truputį liūdna, bet ką padarysi. Mano absoliučią klausą turinti mama neleisdavo man dainuoti (nusijuokia). Roko muzika domėjausi, nors didelis fanatikas nebuvau. Įsirašinėdavau į juostas, kaip būdavo madinga – tai, kas klausyta: „The Beatles“ ir „The Rolling Stones“, „Led Zeppelin“ ir Janis Joplin. Tada bitlai patikdavo labiau, dabar – rolingai. Buvau net davęs įžadą Vilniuje neiti į jokį koncertą, kol neatvažiuos „The Rolling Stones“. Bet įžadą sulaužiau su „Jethro Tull“. Paskui perėjau prie džiazo, dabar – labiau prie klasikinės muzikos. Tik kartais sugaunu save, kad kai kada šiuolaikinis rokas yra ne mažiau sudėtinga ir įdomi muzika nei  „rimtoji“ klasika.

Ačiū.

Komentarai