Sapnas. Paranoja

Kai užgesdavo (išsijungdavo automatiškai) stalo lempa, referento miegamąjį užliedavo tamsa. Galigantas užmigdavo vienas, nes buvusi žmona, negalėdama pakęsti smurto (referentas ją mušdavo, plūsdavo ir užgauliojo), paliko, metė patį galingąjį kultūros biurokratą. Nepaliko nė savo nuotraukos, kurią su pasimėgavimu suplėšytų buvęs sutuoktinis. Galigantą dažnokai lankydavo laisvosios profesijos atstovės, todėl jis nejautė nei vienatvės, nei pilnatvės ir visiškai paklusdavo tik papilvės instinktams, kurie buvo stiprūs ir nepasotinami.

Kai tik užsimerkė akys, atkeliavo košmarai, kurie beveik kiekvieną naktį kamavo referentą. Galigantas sapnuodavo meškas ir vilkus, kurie jį persekiojo tuščiuose ministerijos koridoriuose, bet referentui visada pavykdavo pabėgti. Maža paguoda, nes pabusdavo piktas, nepailsėjęs, sudirgęs, nervingas. Stipri kava, dar stipresnis viskio gurkšnis, ir nuotaika kildavo aukštyn, tariamais karjeros laiptais iki pat ministro kėdės. Vidinė nuojauta sufleravo, kad košmarai pasibaigs, kai jis taps Kultūros ministru. Ministrai nesapnuoja košmarų – tik rožinius laimės sapnus. O kokie yra tie saldūs aukščiausių pareigūnų sapnai? Paklausti nedrįso – įžūlu, pakenks karjerai, o gal ir pražudys. Reikia palaukti minkštos kėdės, tada ir paaiškės.

Šį rytą kažkas itin įžūliai pabeldė į Galiganto duris. Referentas, kaip paprastai, krioktelėjo:

– Lauk!

Nebijodamos kriokimo, durys atsivėrė. Į kabinetą įslinko Meška ir Vilkas. Išsipildė sapnai. Tikrovė virto košmaru. Galigantas rėkė tol, kol į jo kabinetą atbėgo apsaugos vyrukai.

– Gelbėkite! Nušaukite Mešką ir Vilką!

Gelbėtojai truktelėjo pečiais – kabinete nebuvo laukinių žvėrių, bet referentas nesiliovė rėkęs. Galigantas užlipo ant stalo ir pradėjo spardyti tariamus žvėris. Kiek padvejojęs, ministras iškvietė greitosios pagalbos medikus. Referentas bliovė tol, kol jam nesuleido arkliškos migdomųjų dozės.

Kai Galigantas pabudo, jis pažvelgė pro langą ir pamatė kabančią trispalvę.

– Lietuva! Nenoriu Vyties, Gedimino stulpų... Bijau liaudies dainų, polkų su ragučiais, o sutartinių labiausiai... 

Nesustabdomai tvenkėsi neprognozuojamas siaubas. Šalin lietuvių kalbą! Referentas norėjo prabilti bet kuria pasaulio kalba, bet prisiminė tik „tarptautinį“ matą ir imperialistinius anglų keiksmus. Aprengtas paradiniais, išeiginiais tramdomaisiais marškiniais referentas sėdėjo Dainų šventės tribūnoje ir rėkė tol, kol negavo papildomos raminančių dozės.

Vilnius, Dainų šventės tribūna, tiesiogiai iš įvykio vietos, 2014 m.