Lietuvos Kariuomenės fotografė Ieva Budzeikaitė – šilto reportažo meistrė

Papasakokite apie savo kelią į fotografiją. Kaip viskas prasidėjo, kad Jūsų pavardė tapo vis žinomesnė, nors esate dar jauna mergina?

Mano istorija niekuo neypatinga. Mano giminėj fotografuojančių nebuvo, turėjom fotoaparatą Polaroid, pamenu. Turim jį ir dabar. Dešimtojo gimtadienio proga gavau ir kasetę jam, kurią pati ir išnaudojau. Brangus malonumas tas momentinis fotoaparatas, tačiau namuose neturiu nė vieno fotoaparato, kuriuo kadais naudojosi mano seneliai, o juk tokio pobūdžio istorijų tarp fotografų pasitaiko gan dažnai, bet ne man.

Kai man buvo 15, tėtis parvežė sisteminį fotoaparatą „Fujifilm“, kurio baterijos laikydavo vos 20 minučių, pradėjau juo fotografuoti, galiausiai nusipirkau kitą fotoaparatą, vis labiau gilinausi į fotografiją. Nors rimčiausiai tai daryti pradėjau, kai įstojau studijuoti į Vilniaus dizaino kolegiją, ten jau pirmaisiais studijų metais pradėjau praktiką dienraštyje „Lietuvos rytas“, pas Vidmantą Balkūną, su kuriuo ir dabar esam kolegos bei puikūs draugai. Su šia patirtim pradėjo augti ir fotografijų kokybė. Tais pačiais metais mano pirmoji fotoistorija apie daugiavaikę šeimą jau buvo nominuota Lietuvos spaudos fotografijos konkurse, reportažo kategorijoje. Nuo to viskas ir prasidėjo.

Nesu savo pačios darbų gerbėja, tačiau nelikau nepastebėta, kas yra smagu.

Teko skaityti, kad iki tapdama Lietuvos Kariuomenės (LK) fotografe, fotografavote religines bendruomenes. Palyginkite šias dvi sritis, kuo skiriasi jų fotografavimas, kuo panašus, ką davė ir duoda kasdien?

Prieš pradėdama dirbti Krašto apsaugos ministerijoje (KAM), dirbau spaudos nuotraukų agentūroje Fotodiena.lt, o religinės bendruomenės buvo mano asmeninė iniciatyva po to, kai stebėjau krišnaitus gatvėje ir nusprendžiau apie juos pasidaryti fotoreportažą, šia tematika nusprendžiau susieti ir savo baigiamąjį diplominį darbą.

Kiekvienas fotografavimas duoda kažką naujo, kažkokios naujos patirties. Net jei ir fotografuoji, rodos, tą patį. Visada ieškai naujų kampų, žiūri, ką galėtum padaryti kitaip. Yra temų, kurias norėčiau pakartoti, nes žinau, kad daryčiau visiškai kitaip.

Panašumas yra, kad tai reportažas, nerežisuoji ir rodai taip, kaip yra, o ne taip, kaip būtų galima sumanipuliuoti vaizdu. Pvz., krišnaitus daugelis laiko „sektantais“, jei jie tokie būtų – aš ir rodyčiau, kad jie yra fanatikai, tačiau jie visiškai kitokia bendruomenė, nei aplinkiniai apie juos galvoja, todėl ir gavosi „šiltas“ reportažas, ten žmonės iš tikrųjų tokie, bent jau mano akimis.

Esate minėjusi, kad geriau fotografuoti ne mašinas, bet žmones. Vis dėlto teko matyti Jūsų darytų LK fotografijų, kuriose karinė technika atrodo kone mistiškai. Gal į mašinas bandote žvelgti tartum į žmones?

Žinau, apie kurią fotografiją kalbama... Bet ir ten galima įžvelgti karių siluetus. Būti reikiamoj vietoj ir reikiamu laiku. Na, dar ir sėkmė, pajautimas, juk dažnai ir pratybose nežinai viso scenarijaus. Nors nieko nenorėdama įžeisti pripažinsiu, kad man techniką fotografuoti iš tiesų ganėtinai nuobodu, bet nesakau, kad neįdomu.

Kokių oficialių ir neoficialių nuopelnų, apdovanojimų esate gavusi?

Konkurse „Lietuvos spaudos fotografija (LSF) 2012“ buvau nominuota reportažo kategorijoje, LSF'13 nominuota diplomatijos kategorijoje bei kolegos prizui, Lietuvos kariuomenės konkurse gavau rėmėjo prizą už kadrą „Kario kasdienybė“, bei nacionaliniuose lygybės ir įvairovės apdovanojimuose už religinių bendruomenių viešinimą gavau apdovanojimą už „Metų fotografiją“, padėką iš Krašto apsaugos ministro Juozo Oleko už asmeninę iniciatyvą, kūrybišką požiūrį, atsakingą pareigų atlikimą, stiprinant kariuomenės įvaizdį ir Krašto apsaugos sistemos (KAS) viešuosius ryšius.

LSF'14 į kariuomenės kategoriją patekau net su šešiomis fotografijomis, dvi iš jų buvo nominuotos auksiniam kadrui, tačiau ir šiais metais nelaimėjau, čia jau „varžiausi“ su savo mokytoju ir kolega V. Balkūnu, apie kurį jau minėjau anksčiau. Taip pat šiais metais Lietuvos kariuomenės surengtame Tado Dambrausko konkurse buvau apdovanota specialiuoju kariuomenės vado gen. mjr. Arvydo Pociaus prizu, taip pat pelniau profesionaliausio kadro apdovanojimą. Dėl savo darbo susilaukiu daug teigiamų atsiliepimų iš įvairių žmonių, ir ne tik KAS, net tų, kurių nepažįstu, todėl man ir tai yra labai didelis nuopelnas bei motyvacija.

Ar kariškės kelias Jums – pasirinktas visam gyvenimui, ar manote, kad tai galbūt tik tarpinė stotelė?
 

Net neabejoju, kad ilgai čia neužsibūsiu. Ne dėl to, kad man čia nepatinka, o dėl to, kad yra būtina eiti toliau, kažką kito išbandyti, kad neužsibūtum vienoj vietoj, tokių „pavyzdžių“ daug, ir nenorėčiau tokia tapti pati.

Savo darbą aš tikrai mėgstu, nors žinau, kad yra žmonių, kurie norėtų mane matyti kitur, bet kariuomenėj mane supa puikūs žmonės, su kuriais tikrai gera dirbti. Turim nemažai planų ir po truputį einam link to, tad kol taip bus, kol užteks motyvacijos ir energijos tai daryti – tol dar čia ir būsiu.

Ką reiškia būti LK fotografe? Kokia Jūsų diena, dienotvarkė?

Visi to klausia, ir aš vis nežinau ką atsakyti, nes pati nesuprantu, kaip diena taip greitai prabėga.

Dabar mano dienotvarkė labai išbarstyta. Mažai būnu biure, daugiau laiko praleidžiu su kariais, pati susirandu sau darbo ar mane susiranda kiti.

Beveik visą mėnesį buvau su žvalgais, tada iškart dviem savaitėms išvykau į Pabradėje vykusias NATO tarptautines pratybas „Iron Sword“. Jau kitą savaitę po pratybų vėl važiavau į Pabradę, joje tris dienas filmavom Lietuvos Karo Akademijos kariūnų pratybas. Būtų tikrai liūdna, jei pats sau darbo neieškotum.

Kur teko pabuvoti kaip LK fotografei? Berods, neseniai lankėtės Ukrainoje. Kokie įspūdžiai? Kas ten iš tikro vyksta – karas, pilietinis karas...? Žmonės turi įvairių nuomonių.

Su LK teko būti Afganistane, tai, matyt, buvo įsimintiniausia kelionė. Ukrainoje buvau su kitais žmonėmis, turėjome, sakykim, pažintinę kelionę, teko susipažinti ir su kariais. Fronte nebuvau, tad kas ten vyksta iš tiesų kalbėti tikrai ne man. Kijeve ramu. Apie Maidano įvykius ten mena išdužę stiklai, ne visur spėtos sudėti trinkelės miesto centre, apdegę, iš po plakatų kyšantys pastatų kampai, memorialai, kryžiai, kovojusių ir protestų metu žuvusių žmonių asmeniniai daiktai, šalmai, Molotovo kokteilių likučiai ir t.t.

Kokias savo fotografijas laikote geriausiomis? Gal pasidalintumėte jomis su Radikaliai.lt skaitytojais?

Nesu pati sau dievas, bet keletą fotografijų-favoričių turiu. Ypač nepažįstamojo portretas traukinyje – šią nuotrauką archyvuose radau po gero pusmečio.