Pradžia / Radikaliai
 

Meistro sapnas. Antrasis Dravenio laiškas. Baltas humoras

Sapne sunku įsikurti, nes viskas per daug greitai keičiasi. Už sapno ribų greitis mažas, vos juntamas ir todėl patiki gyvenimo realumu. Sapnas išsklaido visas iliuzijas ir pagaliau pradedi suprasti, kad tavo gyvenimas tarsi sulėtintas filmas, ir visi įvykiai neišvengiamai pasikeis, dings iš tavo akiračio, ir beliks tik viltis, kad šis kaleidoskopas yra amžinas ir nenustos suktis.

Algimantas Lyva ir Mindaugas Peleckis
2014 m. Spalio 29 d., 09:50
Skaityta: 65 k.
Be pavadinimo. Mindaugo Peleckio nuotr.
Be pavadinimo. Mindaugo Peleckio nuotr.

Guru Guru, supratau, kad Sapnų meistras turi tobulą humoro jausmą ir kartais krečia (ne)kaltus pokštus. Jaučiu, kad kiti sapnuose regi košmarus, nes trokšta siaubo, nes jie per daug suaugo, sumedėjo, ir nustojo būti vaikais. Jų širdys užgeso. O aš degu, kaip senas kelmas, vidine, nematoma liepsna, kol miške pakyla gaisras, bet sapne medžiai nedega, ir ugniagesiai drąsiai kūrena laužus, žinodami, kad atskris raudonos varnos lesti karštų žarijų.

Intelektualūs blogiukai bando užvaldyti astralinį planą. Jie labai nusivils patyrę, kad visos jų ambicijos pavirs grotesku. Astraliniai napoleonai vadovaus skruzdėlių armijai ir užpuls lapų krūvas, po kuriomis kvaksės riebios rupūžės. Be jokio efekto sprogs atominiai grybai. Nuostolių nebus, pelno – taip pat.

Guru Guru, kai man pabodo klaidžioti nepažįstamo miesto gatvėmis, aš nutariau surasti savo namus ir kioske nusipirkau žemėlapį, kurį man pardavė senyva voverė. Aš sumokėjau riešutais, kuriuos nuskyniau nuo violetinio beržo šakų. Geroji kioskininkė padavė vaikišką kaleidoskopą, kurį kadais gimtadienio proga padovanojo tėvelis.

Stikliniame ekrane linksmai sukėsi gatvės, namai, tiltai. Staiga, aikštelėje, šalia dangoraižio aš pamačiau savo Chrysler. Nudžiugau ir nubėgau ieškoti savo mašinytės. Kojos buvo lengvos, nejutau svorio, skridau virš asfalto, linksmai nuspyriau šiukšlių urną, iš kurios išbiro auksinės monetos. Sapne viskas žaibiškai keičiasi, todėl nesustojau, nes bijojau pražiopsoti savo automobilį. Pagaliau pribėgau ir atidariau Chrysler dureles.

Viduje sėdėjo trys rožiniai kiškiai ir žalia laputė. Paprašiau nekviestus svečius palikti mano mašiną. Kiškiai burbėdami išlipo, liko tik laputė.

- O jūs ko laukiate, panele?

- Draveni, nejaugi tu manęs nepažįsti – aš Giedrė, tavo mergina...

Iš nuostabos pavirtau pilku vilku, vyliausi, kad neilgam.

- Gerai, jau gerai... Važiuokime namo!

Staiga aš pardėjau šnekėti kažkokia nežinoma kalba. Nesupratau nė žodžio, bet laputei patiko mano šneka ir ji juokėsi, kol iš akių it uogos pradėjo byrėti raudonos ašaros. Susigraudinau ir aš. Supratau – metas nešdintis. Chrysler nepanoro užsivesti. Pažadėjau šokoladinėje degalinėje pripilti pilną baką benzino, limonado... Bet ko! Džiugiai suburzgė variklis. Įtikinau... Ar ilgam? Laputė pareikalavo važiuoti į zoologijos sodą, ji norėjo pamatyti žmones, kurie laikomi saugiuose narvuose ir sočiai šeriami GMO produktais. Kad neišprotėtų, kad nebūtų dvasingi.

Zoologijos sodas mane nuvylė. Tikėjausi pamatyti generolus, verslininkus ir politikus. Narve sėdėjo apšepęs hipis ir rūkė kanapių suktinę.

- Gal dūmelio?

Laputė noriai užtraukė... ir pavirto mergina, visa laimė, ne Giedre. Atslinko du prižiūrėtojai – juodi, didžiuliai šernai ir įmetė merginą į narvą. Likau vienas. Gal iš nevilties, o gal iš džiaugsmo sustaugiau. Šernai pasipiktino ir pagrasino pakviesti krokodilų patrulį. Pažadėjau netriukšmauti ir neatsigręždamas nukiūtinau iki savo Chrysler. Žinojau, kad visa tai tik sapnas. Ačiū Sapnų meistrui, kad jis dar nevirto košmaru.

 

Vilnius, 2014 m. 

Komentarai