Pradžia / Radikaliai
 

Guru Guru mąsto apie draugystę

Guru Guru neturėjo draugų. Jis buvo įsitikinęs, kad draugai – tai tik fikcija.

Algimantas Lyva ir Mindaugas Peleckis
2014 m. Spalio 25 d., 16:32
Skaityta: 45 k.
Be pavadinimo. Mindaugo Peleckio nuotr.
Be pavadinimo. Mindaugo Peleckio nuotr.

Guru Guru manė, kad gali būti tik tėvai (draugai, kurių pats nesirenki), bendraminčiai (tai labai geras dalykas), dvasios broliai (Guru Guru tokį turėjo), pažįstami (tai taip pat labai gerai), feisbuko „draugai“ (tai labai efemeriškas dalykas), tačiau kas iš tikrųjų yra draugas?

Ar žmogus, norintis kažko iš tavęs, yra draugas? Padėti žmonėms – geras dalykas, tačiau kur riba tarp pagalbos ir leidimosi išnaudojamam?

Guru Guru buvo apsisprendęs visą gyvenimą gyventi vienas, kol į jo gyvenimą atėjo Mylimoji. Ji – jo vienintelis Draugas (nekalbant apie Dievą, žinoma).

Draugystė – tai kova. Vaikystėje draugystę Guru Guru mėgino „nusipirkti“ kiemo „draugus“ kviesdamasis juos į namus ir dovanodamas jiems knygas, žaislus. Vėliau, studijų laikais, pataikavo neva dvasiškai gerokai patobulėjusiems, arogantiškiems tipams, manydamas, kad tokiu būdu jų „dvasinio tobulumo“ aura jį nušvies. Ne, tai irgi nebuvo draugystė. Guru Guru buvo pašalintas ir pats pasišalino iš visų „chebrų“. Vienatvė – idealiausia sielos būsena. Kol nebuvo sutikta Mylimoji.

Skausmingus išgyvenimus užkloti sapnų samanomis. Pasiųsti velniop netikrus draugus. Išnykti ar būti? Guru Guru pats buvo apsisprendęs dėl savo santykio su pasauliu, tačiau jis nebuvo aiškiaregis, nežinojo, kas slypi kitų žmonių galvose. Pasitikėti žmogumi – sunkiausias dalykas. Guru Guru žengė pavojingą žingsnį į pasitikėjimą. Jis žinojo, kad tik sunkiausias kelias atves į Tiesą. 

Komentarai