Pradžia / Radikaliai
 

Neprasilenkti

Kaip toli turi bėgti, kad pabėgtum nuo savęs. Arba, kad save surastum, ten, kur kažkada senai ieškojai kažko. Kažko panašaus į save. Tarytum žaidimas šachmatais - čia žirgas, čia bokštas, ir šachas, ir matas. Matos dangus pro sunertus pirštus. Upė neliečia krantų, bet liečia kantrybę.

Evelina Kvartūnaitė
2012 m. Spalio 16 d., 16:40
Skaityta: 187 k.
Be pavadinimo. Ši ir kita - Evelinos Kvartūnaitės nuotr.
Be pavadinimo. Ši ir kita - Evelinos Kvartūnaitės nuotr.

Toks pažįstamas įprotis geisti saulės, karštesnės, nei prisimeni ją. Jos skonis toks įprastas. Vanduo garuoja greičiau, nei spėji kvėpuoti. Ir toks įprastas jausmas būti išėjus. Išnešiotas laukimas. Ištrupintas baltom gatvelėm, nugultom benamių šunų. O virš galvos – tik tuščiaviduriai debesys ir apsilupę laiptai į dangaus priebutį. Durininkas tik renka nuorūkas. Svarbu neprasilenkti.

Ir dabar sakau – esi tik lazdelė burtininko rankoj. Amžinas noras būti tuo, kuo dar nebuvai. Net jei vis grišti į pažįstamus uostus.  Rūkas pakyla ir matau, kaip dega dievo langas. Po truputį. Lėtai, bet nuodugniai. Jaučiu tas dulkes ant savo sparnų. Kuo toliau nubundi nuo namų, tuo labiau jauti, kaip lėtai teka laikas. Ir vis krantų neliečia. Svarbu neprasilenkti.
 
Juk nupiešta viskas, todėl ir negalima liestis. Negalima užsibūt per ilgai. Juk viskas prasideda ir viskas baigiasi oro uostais.
 
 
 
Komentarai