Atsivėrimai
1.
Raivosi upių, upelių ir ežerų stingulys,
Atsiveria properšos – žaizdos žiemos,
Pavasariu alpėjančios stigmos alsuoja
Į saulę skausmą ir šaltį išgarina, gyja
Lyg angelo ranka, paglosčiusi prikeltų
Visa, kas dar šalčio grandinių suspausta,
Įkalinta mirtinai spengiančiai tylai.
Veriasi vandenys rūkais į padanges,
Pripildo platumas alsios gyvasties.
Suplaka į krantus putotas drumzles,
Atvertas saulei skausmingas žaizdas,
Aukštybių šviesa apšvitinti, užglaistyti,
Pavilioti gyvybei plazdėti, vilnyti
Ir gausti viltinga darna Visatos gelmėj.
Kokia galybė Jo gyvybingų rankų
Atverti, sugydyti ir sugrąžinti į laisvę
Kas sustingdyta, numarinta, apleista.
Nebuvo mirties, gyvybė kasmet sugrįžta
Į saulės dosnumo glėbį kvėpuoti, pleventi,
Mojuoti sparnais ir giesme nuaidėti
Per žemės laukus, pievas, miškus į darną
Vilties, šviesos ir skaidros begalinės.
2.
Atsiveria toliai į bekraštes platumas,
Dangaus skliautų paramstytas,
Miško įsuptas į geliančią žalumą,
Kaip vartai plačiai atsidaro.
Kviečia jaukiai pabūt su savim
Tarp gaivos, ramumos ir platybės,
Atsiverti iki sielos gelmių gilumos,
Išsiverkti prigludus prie žemės,
Pavasario atolaidžiu išsilieti,
Ištirpti, išvarvėti, išsilydyti.
Saulės šviesos jaukioje gelmėje
Išnykti balta vingria migla,
Drėgno rūko šešėliu vinguriuoti
Kloniais, šilais, pelkių krūmais,
Primirkusiais alsios drėgmės,
Pastovėti ir pažiūrėti į dangų,
Kur dangaus angelo balta ranka
Atveria baltas bekraštes platumas
Ir tu atsiveri joms tokia skaidri,
Tokia be galo aitri. Su žeme susilietus
Išnyktum staiga ir be skausmo,
Paliktum šešėlio ramybe, vėsa
Mėlstančio vakaro prieblandoj.
3.
Veriasi po nakties rūko šydas,
Saulėtekiui praskleidžia dieną,
Išgražintą švelnaus žydėjimo,
Vėrimosi į saulę kvapais, spalvomis
Ir vaivorykštės karolių mirgesiu
Prieš angelo ranka nuskaidrintą
Balzganą bundančio ryto dangų.
Veriasi lengvai žiedas, paliestas bitės
Sparnelių dūzgimo, į šviesą žiūri
Tarsi akimis bekraštės dievybės,
Svaigios dangaus mėlynės sulietas
Su būtimi ir vienatvės plazdėjimu.
Plevena drugelis, užburtas spalvų,
Kvapų ir įkaitintų tolių virpėjimo.
Sugaudžia darni šnarėjimo, čiulbesio,
Šlamėjimo ir švytėjimo muzika,
Nuvilnija skaidrus dienos atsivėrimas
Dangaus ir žemės harmonijai.
Ilgisi siela kvapų, šviesos ir ramybės,
Netrikdomos trenksmo grėsmingo
Iš dangaus debesies, persmelkto
Kalaviju griausmavaldžio rankos
Byrėti į žemę gaivioms debesų ašaroms,
Meilės švelnumui Žemę atvėrus paskleisti.
4.
Veriasi pumpuras lapų šilku,
Šiurena vėjyje sodrią gyvastį.
Saulės nugludintą šviesos palaimą
Atveria žemei švelni ranka,
Plazdenanti aukštybėse šilumą,
Lengvą minties plevenimą
Ir rūkuos paskendusį ilgesį
Atsiverti, atsidūsėti, išsilydyti
Baltoje šviesoje begalinių gelmių,
Jausmo gilybe ir minties derme
Išsiliejus į miglojančią erdvę.
Plevena vėjyje svaigi žaluma,
Kol apsineša plėnimis, dulkėmis:
Sensta, vysta, raitosi, gelsta,
Nyksta ir grublėtomis rankomis
Glosto žemės vagotą veidą,
Kad atgytų, atšiltų, atlėgtų
Užslėpta tamsa amžinam rate,
Gelmėse užsiskleidus šokteltų
Su šviesa aukštyn, kad pumpuras
Skiltų pusiau ir nušvistų Žemės
Veidas jaunatim, kasmet kartotųsi
Nepakartojamai naujai, vėl ir vėl
Vertųsi gyvastim į pasaulio gaudimą.
5.
Skiriasi gelmės, plyšta pluta –
Daigelis praveria dirvos vartus,
Į saulę stiebtis, džiaugtis erdve.
Kvėpteli gaivos ir šviesios ramybės,
Keliasi žemės skreite aukštyn
Ir aukštyn. Saulei kasdien šypso
Platesne ir šviesesne skaidruma,
Tarsi vaikas glaudžias prie motinos
Žemynėlės kas vakarą, nutįstantį šešėliais,
Tarsi sielom, išsiilgusiom dangaus.
Veriasi aukščio platybės mažam ir jaunam
Užaugti žydėti, svajomis tarsi lieptu
Nueiti tolyn į gyvenimą: nutolti žydėjimu,
Branda, prasme ar esme atsiskleisti.
Svyra kekės alyvų ir ievų ūksmingoj palaukėj,
Svyra taip varpos rugių, rugiagėlių mėlin
Įbridusios svaigti šnarančio lauko platybėj,
Svyra nuo vaisių ar uogų šakos, šakelės
Kaip rankų pakylėjimas vakaro maldai,
Kaip ilgesys nardyti šviesia jaukuma,
Kai atsiveria mintys į begalinį švytėjimą
Erdvių ir toliausių platybių sielos gelmėj.
6.
Atsiveria durys ir užkamšyti langai:
Šoka iš džiaugsmo užuolaidos,
Gaivą pajutusios plasnoja vėjo glėby.
Krūpteli žemė nuo dangaus atsivėrimo:
Griaustinio grumenimas judina jos gelmes
Prabusti šlamant šilku vilnijančiai gaivai.
Kelkit galvas aukštyn, žolelės, žydėkit
Ir stipriai įsispyrę linguokit stiebais
Gyvybės jūros darnoj ir augimo palaimoj.
Žydėkit, žavėkit akis, kutenkit kvapais.
Jus pradžiugins švelniai vilnijanti muzika,
Atsivėrimo gelmė, ūžtelėjus vėjo šuorui,
Sučirenus, suvirpėjus paukščių paukštelių
Trimitams, grojantiems gyvybės simfoniją.
Ir angelų viltinga giesmė aidės iš tolumų
Į darnos ir palaimos išsiilgusią Žemę.
Veriasi sielos gelmės dieviškam garsui:
Klausytis, kaip virpa tyla po audringos dienos,
Kaip klojas ramybės patalus pavargus vienatvė,
Kaip liejas tamsa su šviesa į pilkąją būtį.
Atsiveria siela meilei ir džiaugsmui
Vakaro gelmėj gieda angelų choras
Atsivėrimo choralą, Kūrėjo palaimintą
Iš dieviškos dangaus gelmių dermės.
7.
Perregima angelo ranka praskiria debesis,
Atveria dangaus skliautų apniūkusį langą:
Beria sijoja į Žemę vilnijančiai gydomą gaivą,
Lietaus lašais nuskaidrina pilkšvą pašiurpusią,
Iš stingulio nyrančią pavasario dirvos nugarą.
Žalsvėja kasdien pilkuma, kildama į erdves
Su giesmėmis: darnia švilpavimo, čirenimo,
Ciksėjimo, klegenimo ir kukavimo muzika.
Lakštingala šaukia paplakti, kinkyti ir skrieti
Į pūgą žiedų sodo melsvėjančioj prieblandoj.
Siūbteli vėjas šiltą pavasario bangą į saują,
Skaidra ir jaukumu vilnijančią gyvasčio bangą,
Įsisiautęs į tylą ranką tiesia angelas kviesdamas
Šokti erdvėj gaivinamai svaigų žiedų menuetą:
Suvertą iš žiedlapių melzgano dvelksmo
Sodo ramybėj ir vėjo vienatvėj, krentantį
Tarsi perlais ant prietemoj rymančio stogo.
Žydėkit, žydėkit, šiurenkit kvapus, kol jaunos
Obelys, kriaušės ir slyvos, alyvomis apkaišytos.
Sodo ūksmės pakraščiuos, linguokit liemenis
Darniomis eilėmis prieš miegui apklostantį vakarą.
Pakilkit iš ryto dar jaunos ir gaivios rūkuos,
Neieškančios raukšlių jaunatviškos moterys,
Veidrodžiuos dangaus žiedlapius berkit pavėjui.
Atsivėrimai. Žydėjimas
Žibutės
Tokią mažą gėlelę vežei man į kumštį
Suspaustą ir jaukią iš melsvųjų šilų
Nuo Šventosios nuskintą prie tilto.
Tokią mažą nešei man akių žydrumu
Apkabintą ir nuo rankų dar šiltą.
Šiandien ištiesei man kaip atnešęs
Prieš daugelį metų buvai savo mamai.
Ji pavasarį skleidė liūdnam kambary
Melsvumu suplazdenusi dangų pro langą.
Vos pražydęs, mažutis ir lyg ko nusiminęs,
Jausmus, jau pradėjusius sutemon blėsti,
Staiga atgaivino žiedelis apvytęs, sugležęs.
Pamerkus į vazą kasdien į stebuklą žiūrėjau.
Melsvu akių žydrumu jis mane tyrinėjo
Ir skaitė jausmus, kol rytą netyčia ranka
Užkliudyta vaza sujudėjo: žiedlapėliai melsvi
Ant stalo tavųjų akių atmintim nubyrėjo,
Bet liko širdy vis žydėti svaigiai mėlynai mėlynai.
Amžinai amžinai...
Atsivėrimai. Žydėjimas
Tulpės
Raudoni, geltoni, rausvi, balti sijonėliai
Tulpių linguoja pievoje į vėjo taktą,
Šoka saulei siautulingą žydėjimo šokį.
Nakčiai suskleidžia plačias klosteles,
Tyliai ilsėsis prieš rytdienos viziją:
Taupys saulei įvairiaspalvę grožybę
Jaunatvės dar vienai dienai, dar vienai…
Šokiui žadina rasos lašas, nubudinęs
Žiedlapį prasiskleidus žavėti
Bites, paukščius, katinus, žmones…
Skraido bitės aplinkui jaukiai spalvingą
Sijonėlių paradą. Katinas vingiuoja
Žolelių kandžioti, uostyti – tulpių neliečia.
Šoka dar šoka tulpelės, kraiposi sijonėliai
Vėjyje linguodami, lengvai krisdami
Į žolių patalus, rimstant žydėjimo šventei.
Vysta viltingai šmėžuojantis tulpių šokio
Kūno ir kraujo paradas. Iš Dega paveikslo
Šokėjų vizija pievoje blėsta, liejas su vasara.
Atsivėrimai. Žydėjimas
Alyvos
Nusirengiančio vakaro tolumas siausto
Į žemę svyrančių kekių violetinis šydas.
Šalnos gūždamos kenčia iš juodo pavydo,
Į prieblandą skleisdamos geidulingai salsvą
Ore plevenantį, mirgantį kvapą prie tako,
Kur alyvos tyliai nedrąsiai pražydo.
O jaunystės aidai tylumoj pasiklydo,
Ieškodami laimės žiedelių, kurių neužteko,
Kad nubustų aistra ir liepsnodama degtų
Įsižiebusi meilė, kaip pirmoji pražydusi kekė.
Violeto šviesa tolumoj į sutemą gerias
Ir kaip katinas juodas vyniojas šilta bangele
Apie kojas. Lakštingalos aidas miške sudejuoja,
Suklinka apuokas senam sode pasislėpęs,
Nutvilkytas kvapo svaigaus violeto ir iš lėto
Plasnoja sparnais kaip vaiduoklis atklydęs
Iš anapus pradėjusio keisti spalvas horizonto.
Toks svaigus aromatas alyvų į vakaro sutemas
Smelkias violeto gaiva ir vienatve, atminty
Jaunystės svaja jausmingai pražydęs.
Atsivėrimai. Žydėjimas
Pienės
Geltonos vaikų galvelės žaidžia
Pievoje saulę: šviečia rūškaną dieną
Stebuklinga šviesa, kuri akina gelsvai
Ir gaivina atvėsusį orą plevenančia šiluma.
Geltonos negimusių vaikų vėlės braido
Šviesdamos žvakelėmis į pievos širdį,
Prašydamos: buskite, kelkitės, su mumis
Atgykite, skubėkite į žydėjimo šventę.
Netruks ateiti ruduo: pienių vyno ir kraujo
Metas, apsvaigęs iš ilgesio laukų tyloje.
Pienių galvelės šypsosi per visą pievą
Saulės šypsniu, nubėgančiu vilnimi šilta
Per pavargusią širdį. Gaivina, kelia į Saulę
Viltį atgyti dvasiai, sužydėti sielai…
Ak, geltonos galvelės, kai Saulė neglosto,
Žiūrit žemyn ir liūdit, kad laiku nepakilot.
Nulinkstat ir baigias žydėjimo šventė:
Skraido baltos vilnos avinėlio auka
Ar plaukai baltapūkio pienių berniuko,
Užgimusio giedrą naktį Mėnulio pievoje
Žydėjimo šviesos šypsniu pakerėti dievybei.
Atsivėrimai. Žydėjimas
Ievos
Permatoma, miglos išglostyta tyra nekaltybe
Žvelgia pabalusios kekės surizgusiuos krūmuos.
Švelnumu pakerėję, apgaulingą baltumą skleidžia
Į rūkus nuvilioti paklydusią, pasimetusią sielą,
Apakinus beprotiškai slogia kvapnumo aitra.
Baltai vilnijančios svaigumu dirgina kekės,
Susiliejančios su rūkais, slepiančiais nuodėmę
Moters, sugundytos žalčio pažinimo vaisiumi:
Ieva, Ieva, amžinai nuolat gundoma moterie,
Kokia esi žavi apakinta, patyrusi svaigulį,
Kaip vakaro migla, perregimai viliojanti,
Lyg užuolaida Žemės, dengianti paslaptį.
Svyrančios kekės kaip Ievos krūtys gundo,
Žalčio vilionei paklūsta, kad gyvybė vešėtų,
Kad tarptų aistringas noras baltumu sužydėti.
Kokios panašios… į grįžtančią iš medžioklės Dianą,
Kuri su stirnena ant peties žengia į pakraštį iš tankynės,
Tokia pat nežemiškai slaptinga ir moteriškai žavi:
Iš medžioklės, iš amžinosios aistringos medžioklės.
Abi kaip ievų krūmai amžina žydėjimo šviesa kerinčios.
Atsivėrimai. Žydėjimas
Bijūnai
Raudoni, rausvi ir balti pinavijai skleidžias.
Garbanotos galvos raudonskruosčių vaikinų
Viena prie kitos, viena prie kitos linguoja,
Jaunyste dvelkia ir gaivumu darželyje prie namų,
Šnabždasi žvelgdami į lelijas baltaskruostes.
Mena senovę žiedai, tokie sodrūs, tvirti
Žirgo galvai papuošti ar Bijūnėlį... užtraukti aukšta
Gaida, pakylėta dangun. Sodriai bijūnas prabyla,
Įsipina į vainikus tas kvapnumas ir žiedo grožybė.
Kabo virš durų orūs vardinių žiedai, slapčia pakabinti.
Nuvytę pasklinda lapeliais, barstomais Dievui po kojom
Liaunų rankų mergaičių per paskutinį mišparą.
Bijūnėlis ryškiais žiedais išpuoštas Visagalio rankos
Vasaros kvapnumu ir tyrumu gaivios šviesos
Po gonkų langais tarsi Saulė, iškaišyta žolynais.
Tik nebešiugžda jau žirgų pavadėliai sodyboj,
Apipinti rūtom ir pinavijais kaišyti netilindžiuoja
Varpeliais. Praeities dainose tas virpėjimas gaudžia.
Atsivėrimai. Žydėjimas
Jazminai
Baltas svaigus kvapas sklinda iš tankaus jazmino krūmo:
Žiedeliai meilės pažinimo šokyje apsvaigę pavasariu
Lyg daug mažų kinų rusvomis akimis baltais kimono
Ant kiemo pievelėje rengtųs arbatos ceremonijai.
Karpo lietuvišką erdvę, stato baltučius puodelius čia pat,
Ant žemės po krūmu, lenkiasi paslaptingam arbatos ritualui:
Gers pievos gėlių aromatą kartu su jazminų baltumu, tyla
Ir ta jaukia vasaros pradžios ramybe, kai dūzgia dulkėtos bitės,
Saugančios vasaros žydėjimą ir aitriai švelnų jazminų kvapą.
Dengiasi vakaro brėkšma balti kimono, krinta žiedai
Į įmantriai raižytą tamsų žolės porcelianą, tarsi balandžio snape
Žydėtų keistai netikėta vasaros nakties šypsena Mėnulio veide.
O vakaras šoka mėnesienos šešėliuos po jazminų arka baltai
Nusiteikęs, vipteli menuetu į krūmą dvelktelėjus vėsai.
Jazminai, jazminai – žaismingai svyruoja šakelės pasisupus zylei,
Ir tuoj atsispyrus ir nuskridus ieškoti vabaliukų gaivioj žalumoj.
Žydėjimas blėsta arbatos ceremonijos ruoša visai vasarai.
Atsivėrimai. Žydėjimas
Ramunės
Baltos pievų mandalos aplink Saulės skritulį gelsvą
Šypsosi dangaus aukštybei meilės švytėjimu, lūpų
Išburtu: myli-nemyli, myli-nemyli peša žiedlapius
Pirštai mergaitės. Nemyli, nemyli – meta apskritimą
Be žiedyno ir atsuka vėjui nugarą: nemylėk – nereikia.
Išburia meilės ryšį – akys švelnėja, traukias plyšeliai
Į džiaugsmingą jaudulį, siautulinga šviesa suliepsnoja.
Kokie žavūs jaunystės svajonių ir burtų viltingi kerai,
Pasislėpę už baltos, nuraškytos žiedyno miglos,
Išsipildymo galios dar laukiantys svajų gelmėse.
Baltos pievų mandalos, vilčių švytėjimo apakintos,
Atrakinkit meilę išburtą, įleiskit šviesos ir skaidrumo
Į širdis, švelnų dvelkimą pajutusias laiko vienatvėj.
Žydėkit ramunių baltumu mintyse, sieloje, erdvėse.
Ligi pat dangaus platumų žiedlapių baltu takeliu
Veskit svajonę trapią, kad nesusmilktų, pleventų
Skaidri, viltinga, šviesi ir palaiminta dieviško gesto.
Atsivėrimai. Žydėjimas
Našlaitės
Gailestingai, tiriamai, su nerimu, bet ryžtingai
Žiūri liūdni veideliai į kiekvieną praeivį,
Tarsi tikisi atsako paprašę pagalbos. Skvarbios,
Liūdnai išraiškingos akelės vis laukia ir laukia.
Bedalės, kurioms likimo skirta nuolat liūdėti.
Linguojat, supatės į vėjo šuoro ritmingą taktą.
Kapų gėlės, mylinčios ir liūdinčios artimųjų,
Į Anapus išėjusių ir niekad negrįšiančių,
Mėlynos kaip vakaro šaltas dangus ar baltos
Kaip moterų kasdienės perkelinės skarelės.
Dar ir gelsvos su kančios išraiška sename veide
Ir vaškiniu žvilgsniu, palydinčiu kiekvieną jauną
Lyg pavydo angis slėptųs už nejaukaus nužiūrėjimo.
O melsvos lyg būtų bekraujės, pamėlusiais veideliais.
Tik aksomiškai rudos primena dvaro ponišką kiltį,
Kaip minkštos sofutės, pagalvėlėmis apkaišytos.
Su liūdesiu saugo jos rimtį išėjusių į erdves
Ar tai būtų turtingi, jauni ar seni, ar pragėrę šią būtį.
Amžina atmintis jiems našlaitėlių akių liūdnumo.
Atsivėrimai. Žydėjimas
Rugiagėlės
Krūpčioja varpų jūroje mėlyni drugeliai
Kaip dangaus lopinėliai bangos atspindy.
Iškaišė juos angelo ranka lauko platybėj,
Skraidina tarsi tampytų už siūlų plevenimą
Melsvą erdvių rugių vilnijančiam alpuly,
Kaitrai suspaudus delne lauko platybę,
Akimis neaprėpiamą karščio mirgėjimą.
Meilės mėlynos akys manyje atsispindi
Rugiagėlių žiedlapiais. Stoviu kalnelyje
Melsvumos apžavėta ir geriu kartu su tyla
Tą vaiskų rugiagėlių mėlį, į savo sielą įleidžiu
Laukų platumos ir ramybės plazdenimą.
Trokštu nuskristi kartu su anuo baltagalviu
Debesėliu į tą bekraštę dangaus ramybę,
Kad atsigautų sielą, grumdoma aršaus miesto
Bruzdesio, trenksmo ir beprotiškos muzikos,
Kuri užmuša tai, kas dar gyva plasnoja ir tarpsta
Mumyse su bangų ošimu ar spalvingu plazdėjimu.
Mintyse tik beprotiškas noras prisigert tylumos
Ir joje pasilikti skaidriai ir nurimusiai amžiams.
Atsivėrimai. Žydėjimas
Rožės
Tarsi šilkverpio kokonas, jaukiai įsuptas
Į ryškią matadoro mantiją, persunktą
Aksomo alsaus ir sodraus raudonumo,
Parklupdyto dūstančio gyvulio kraujo.
Karmen, rudaakė čigonė, tiesia koją,
Šokiui sustingsta ir lankstosi kūnas
Kaip rožės lapelių čežėjimas karaliaus
Rožyne, kur tarpsta rasota grožybė,
Pasišiaušus dygliais. Smeigias į rankas
Rožės skausmingas dūris mylimajai
Lyg į širdį smigtų peiliu žodis skaudus.
Atsivynioja šilkverpio kokonas, skleidžias –
Žiūri mirtis iš Karmen stingstančių vyzdžių.
Gražuolė rožė, palaistyta meilės krauju,
Prisisunkia skausmo ir keršto spalvos,
Aksomo sunkiu sustingsta špagoj jos vardas,
Garsios giminės herbe puikuojasi žiedas
Raudonas – atmintis tų nuskendusių amžių
Iš Rožės didikų laikų ant atlapo spindi rasa.
Atsivėrimai. Žydėjimas
Nasturtos
Bitelės bučiuoja žiedų pravertas lūpas –
Medaus tąsumas geltonuoja ant kiemo:
Nulaužia vaikai žiedelio indą ir geria
Tiesiai iš žydinčios taurės palaimos
Saldybę lyg žaistų medaus kopinėjimo
Šventę per vasaros kaitrą medžių pavėsy.
Nasturtų girliandos apsiveja pievos žalumą
Kaip gintaro vėrinys baltą kaklą mergaitės
Nuo jūros, kur Žilvino laukė atplaukiančio
Pieno puta. Nasturtų žavus vėrinys sudžiūva
Su žiedais ir sėklomis – arbata nuo šaltkrėčio
Ar kitokių karščio negalių gaivina ir gydo.
Nasturtų – Nastutės gelsvų gėlelių, prikaišioti
Visi pakraščiai sode ir kieme tarsi lempelių,
Plevenančių vakaro prieblandoj žvakių liepsna.
Dūzgia nasturtų taurės medaus vilionėmis:
Vasara midų brandina – taurų prabočių gėrimą.
Svaigsta žiedų dūzgesys gelsvoj midaus saldybėj.
Atsivėrimai. Žydėjimas
Piliarožės
Aukštaūgės rožės nerožės, gal rožių draugės,
Susukusios akmensvaidžių tūteles sergsti menę.
Žiūrėjo į jus pro mažą langą žemyn karalienė.
Gal Barbora, gal Kotryna, o gal kokia padienė
Kaimo mergaitė, pakviesta patarnauti didžiūnei...
Neliko jūsų darželiuose prie namų, iškeliavot,
Išnykot... Svečios šalies reikia paikam sijonėliui:
Mačiau žydinčias frankuose prie Eifelio kojų.
Iš kur ta puikybė ir noras netverti gimtinėj –
Svečioje šalyje ieškoti prieglaudos savo daliai.
Nustebtų Eifelis pamatęs jus prie savo tvarinio,
Kai plazdate tarp tagečių ir katryčių, išbėgusių
Kartu su jumis, glostyti svetimšalių akį pūstais
Sijonėliais ir puikiom galvom. Linksmai žydėkite
Iš palangių pabėgę į svetimą erdvę, jei noris žavėti
Svetimas akis baltomis, rausvomis miglomis.
Pilies jūs roželės, kur jūsų pilys: sugriautos,
Sulygintos su žeme, kad nė aido nelikę praeities,
Nes jos nemokėjote saugoti ir tausoti ką turit.
Ilgastiebės rožės ne rožės atminties gėlyne
Virpat praradę savastį ir praeities atminimą.
Atsivėrimai. Žydėjimas.
Jurginai
Suokia naktimis jurgut jurgut – sodinimo metas:
Žemė prasiveria ir slepia į bulves panašias šaknis.
Laukia pavasaris sprogstant sausų belapių stiebų:
Mezgas gumbeliai, laukia eilės, savo meto žydėti.
Margaspalvės galvos žiūri pro tvoros plyšius
Į keliu vaikštinėjančius didelius ir mažus.
Žiedai nulydi karvių bandas ir avelių pulką.
Pavydu stingsta širdys ir subręsta lenktynės:
Kieno darželyje priaugs daugiau puikesnių
Įvairiaspalvių galvų – bulviakasį šauks, ant vagų
Susodins moteris su margaspalvėm skarelėm.
Susilieja jurginai su skarelių spalvom – neatskirsi,
Kurie marguoja lauko pakrašty ar daržely kvėpteli
Atilsio susėdę ant suolų po darbo alsaus atsileisti.
Gražios purios jurginų galvos pasklis gausa.
Nulyja skalsiai, lašai svarina žemyn atgijusią sodrą,
Tarsi Saulės krištolo šypsnys margaspalvėj galvoj.
Užgęsta šalnoj paskutinė žydėjimo gyvastis:
Pabyra lapelių maži kaspinėliai iš vasaros kasų:
Slepiasi sunkios šaknys nuo rūstybės žiemos.
Nyksta tie vaizdiniai iš mūsų spalvingo peizažo.
Atsivėrimai. Žydėjimas
Naktinukai
Vakaro akivarus violetinė migla atveria:
Tolumoj paskendusio varpo gaudesio
Aidą svarina savy išsiskleidus kvapu.
Darželio tyloj svaigsta atsivėrę žiedai
Skleisdami jaukią prietėmio prieblandą.
Naktinėja spalvom ir kvapais naktinukai
Kaimo darželyje prie tylinčio vakaro kelio.
Nuslenka prieblanda, liejasi į juodą rašalą
Nakties, plazda pernakt kvapu naktinukų
Svaigus violetas. Šnabždasi su lelijų žiedais,
Paskleidę vasaros dvelksmą iš sustingusio
Laiko gelmių į dar kiek gyvybingą kaimą.
Atplauks balzgana migla ir paryčiais užmerks
Akeles naktinukų, kad skaudėjimo nematytų
Dienos veiduos ir pritvinkusio melo aruoduos.
Gaiva naktinėjusi miega naktinukų žieduos.
Kada nubus naktinukai svariam žydėjimui?
Niekada jiems nelemta skleisti svaigulį dieną.
Atsivėrimai. Žydėjimas
Lelijos
Karūnos ant skitų–sarmatų galvų,
Karalių karūnos iš tolimo Tarpupio –
Trapūs tarytum ledas lelijų žiedai.
Baltų lelijų – karalienių trapumas
Su angelo šviesa žydi daržely.
Nekarūnuoti karaliai iš tolumų,
Atklydę Europon ir kūręsi būti
Prie Nemuno ir plačios Dauguvos.
Palikę Skitapolį, polius pilims
Kalė, o moterys jųjų sodino gėles.
Linguoja grakščios darželio nifos:
Baltais sieteliais saulę samsto,
Rudais piltuvėliais medų pilsto.
Skimbčioja tarsi arfos saulėje
Į vasaros pabaigą – vilioja rudenį.
Bitės nelanko stangrių piltuvėlių:
Bijosi slidžios gelmės. Dažai lieka
Ant nosies galo, sugalvojus kvėpinti –
Įkvėpti baltai karūnuotų karalių didybės,
Matuotis skitų karūnas tarp sarmatų kardų.
Atsivėrimai. Žydėjimas
Astros
Sukasi, vejasi į kasas nuo vėsos
Baltos ir rausvos astrų galvelės.
Skardena gailų rudenį ligi šalnų.
Prieš paskutinį spindulį šildosi
Veidelius, laukiančius kandaus
Šalnos nubalinto mirtino bučinio.
Piemenėliai pasklido į miestus
Ar peržengė sienas be sienų.
Ieškosi įrudusių baltaplaukių
Tarsi iš pieno plaukusių astrų,
Atklydusių iš erdvios platybės
Laukų, kur vėjas sušoka rudenį.
Lietus prausia baltgarbanes astras,
Po šalnos pasišovęs atgaivinti
Stingstančius veidelius, Saule
Sušildyti, išvaduoti iš šalnos glėbio
Jų gausingą žydėjimą. Rudenio
Auksui paspalvinti žiedų grožybė,
Susisukus į užsisklendimo garbanas:
Pavasariu alks avinėlių kailiuos.
Branda
Merkiasi žydėjimo šventės spindinčios akys,
Rimsta iškilmingas kvapų jūros bangavimas.
Bitelių muzikos vilnys ritasi į avilių šilumą.
Svyra varpos, pailsusios nuo subrendimo
Svarios naštos. Vasaros nuokalnėj laukia
Dalgio, kuris patikrintų jų brandos turinį.
Bumbsi sunokę obuoliai į žemės kuprą.
Tęžta viskas, kas nespėjo patekti į žvilgsnį,
Kuris vietą surastų naudai supilti aruoduos.
Stingulys apima subrendusį vaisių ar javą:
Siūbuojamas vėjo, jis drovisi savo brandos –
Byra nespėtas nukulti, pats sėjasi iš naujo.
Gyvybės ratas sukasi nepaliaudamas stoti.
Svyra galva lietingą vasaros pavakarį –
Laimina Jis vasaros gėrybių pilnus aruodus
Dosnia ranka džiaugsmingai palydėdamas
Brandumo pilnatvę į jaukius tarpelius,
Kurie slepia žvilgsnių skvarbą ir smalsą
Pajusti juose visą pasaulio brandos esmę...
Liovėsi švytėti žydėjimo šventės akys.
Užsivėrimai
Nuslenka lengvo rūko banga, užklosto,
Susupa į šalnos kailinius Žemės kūną.
Sulenda po lapais kas gyvas, užmiega
Žiemos miegu iki pavasario gaivumos.
Susuka vėjas lapus į spalvotą audeklą,
Tarsi šaliką apsisuka aplink kaklą šalna.
Sapnuoja žiemos šėlą apmirusi gyvastis:
Vėjo simfoniją, vingrius pūgos šokius.
Užsiveria Visatos girgždančios durys:
Apsisiaučia, apsiklosto kas kuo turi.
Mirksi tiktai žvaigždelės vilties akimis:
Iškęsit, ištversit – laikykitės ir nugalėsit,
Sulauksite meto, kai kregždės vėl badys
Strėlėmis debesių maišus lietui prapliupti.
O dabar tuoj pat patalą klosis žiema
Ilgam ir skalsiam gyvybės sąstingiui.
Poilsio prašo Žemės senstantis kūnas:
Kaupia jėgas begaliniam žydėjimui,
Užsivėręs savyje ilsisi prieš nušvitimą.
2005–2010
