TOLIMAME ŽVAIGŽDYNE
astrologinė audra
ant žemės krenta akmenys
gandras gano skruzdėles
žolės metai
VĖJAS
esu šaltas rudens vėjas
sujaukęs geltonus lapus
svajonės miražai ir kančios
atidavė man ugninius sparnus
kasdienybė minčių nebedrasko
veržli laiko tėkmė
aš sklandau ties bedugne
arti būties krašto
nežinau gal pražuvau
o gal išgelbėtas esu
aplink mane tiek daug
laisvos erdvės
sukasi neatrasti miestai
praskrieja vandenynai
dykumos ir salos
man neliūdna
ir nevieniša visai
aš skrendu
aš grįžtu
į amžinybę
į pamirštus savo namus
PILIGRIMAS
geltoni batai ir pilkos mintys
į snaiges sukapoti debesys
blizga nevalgomas sniegas
tvorų šešėliai dažo mintis pilka spalva
galbūt šventyklų koridoriuose
liko paslėpta prasmė
gal šaltos sienos moko
kažko labai svarbaus
bet iš sakralinių freskų
išbluko dėmesingas mokytojo žvilgsnis
liūdna
nes tik vieną kartą galima pažvelgti į šviesą
sunku
pamiršti liūdesį ir kančią
nors akyse dangus
amžinai
DUOBĖJE
auga minkšti grybai
nuodingi musmirių tiltai
raudonos starto aikštelės
balti mirties taškai kelia rasotas burės
skrydžiui į debesis
ANT STOGO
rangosi auksinė neono gysla
mėnulis be rankų
sunku pakelti nukritusį skatiką
APEIGA
baltos durys
juodas stalas
akmens sakai
pievų kraujas
vyno galva
aštrus peilis
vilko akis
GAMTA
debesų sniegu
brenda juodos varnos
blizga laukinės žvaigždės
nedaug liko gamtos
neverta bėgti iš miško
RYTAS
galbūt temsta
šviesą ridena mėnulis
sudužo snaigės ir svajonės
it debesys kiaura širdis
PAVASARIS
stogdengiai
semia paskutinį sniegą
reikia skubėti
greitai pradės tirpti žmonės
GATVĖ
į tolimus prospektus bėga kreivos gatvės
į parką slenka seni troleibusai
vėsu ir šlapia
metaliniame kioskelyje surūdijęs alus
šalta vienatvė ir vakarykštės mintys
į nežinią keliauja pavargęs žvilgsnis
KELIONĖ
kreivas kelio kraštas
tiesus patvorys
lūžusi galva
akyse daug šlapio keraminio molio
jau peržengta sąlyginė proto riba
lipu aukštyn iki laiptų bedugnės
kvėpuoti baltais sniego dažais
rinkti bespalvių ledo gėlių
PRIEMIESTIS
už supuvusio medinio sandėlio
aiškios baltos durys
duobėtas asfaltas
purvina bala
šukės
tuščia
nėra žmonių
išjungtas minčių sietynas
į širdį sėlina uždraustas laikas
NAKTIS
sausa žolė
tirpi
bespalvė naktis
arbatos puodelyje daug laisvos vietos
automobiliai grobia gatvės
noksta bemiegė diena
į parką skuba pėsti troleibusai
PEIZAŽAS
pilki krantai
baltos žuvėdros
juoda eglė
vieniši medžiai
šakoti lapai
ta pati valanda
PIEVA
plaukia geltonos pienės
patvoryje kiaura valtis
sunku nuskęsti svetur
TUŠTUMA
tolsta debesys
lieka tik dangus
ORAS
pilnas vėlyvo rudens
į asfaltą atsitrenkė vėjas
ir virto juodu mėnuliu
PAKRANTĖJE
matinis rūkas
žuvėdros gano karves
į upę brenda ištroškusi žolė
SAULĖ
negali užpūsti žvakės
šviesu
NOSTALGIJA
pasiilgau aludės
ieškau pasprukusių dienų
senų draugų
naujų stebuklų
galva pilna sniego
ištirps vanduo
neliks nieko
TAMSA
į parduotuvę slenka naktis
neapsakomai tuščia
ir gatvėje
ir širdyje
nereikia stiklo
tvirta
lengva plastmasė
minkštas butelis
alaus pakaks
iki ryto
PATVORYS
prie mūrinės tvoros
sukrautos supuvusios lentos
agresyviai kyšo senos vinys
surūdijusi vaikystė
viela
patvoryje aštrios dilgėlės
šiukšlių pasala
mūrine siena bėga saulės zuikučiai
prie butelio limpa ištroškęs žvilgsnis
ŠVIESA
virš ežero sapno banga
gyva rasa
svaja ir vėjas
ilga samanų pievelė
mintys virto vėju
dangumi
ALUS
it peilis smogė tiesiai į širdį
matuoju juodus asfalto žingsnius
ieškau vaiduoklių
naktis lyg malkas kapoja gatves
į debesis kyla beverčiai namai
į plastmasę telpa plastmasė
polietileniniame krepšelyje slėnio kalnai
minkštas butelis
ir begarsis abejonių taškas
į girtą pražūtį plaukia
stabilūs stabų sapnai
tuščios dienos
AKTAS
rūdija senas švarkas
į nugarą įkalta girta vinis
iš nosies laša purvina degtinė
skaudžiai sulenkta diena
į galvą netelpa sušalęs alus
GAISRAS
prie sienos
rymo raudonas gesintuvas
dega mėnulis
lange
ŠVIESA
dieną dega dangus
sunku stebėti žvaigždes
BARJERAS
sapno riba
debesų tiltas
šalta snaigių kelionė
migla
REČITALIS
kūdroje mirksta varlių orkestras
didelė garbė griežti debesims
miškui ir pievai
GOTIKA
virš žolės
kabo pakaruokliai debesys
medžiai kala medinius karstus
į kitą pusę žiūri sudegęs tiltas
RAMYBĖ
šviečia pienės
šilas gieda varlių maldas
siauru meldų taku brenda valtis
VALKATA
pilki miesto namai
sapnuoja saulę
lėtai plaukia tiesūs
migloti debesys
blunka akys
oro pilį nupūtė likimo vėjas
žvaigždėtame danguje
nakvoja liūdnas mėnulis
sunku miegoti ant šlapios žolės
kai pučia šiaurys
ir smelkia smulkus lietus
LIŪDNA
gerti arbatą
kai nėra tyro
mėnulio vandens
auksinių rudens lapų
šalto
šakoto vėjo
šilkinių voratinklių
lietaus
AKMUO
dievina iškaltus žodžius
kitos vėjo mintys
UGNIAGESIAI
gaisravietėje kuria laužus
debesyse proto atrama
minčių vanduo
sėkmė
LAIKAS
išmušė supuvusios tvoros dantis
kieme ganosi alkanas vėjas
į debesis žvelgia pavargę langai
į akis krenta baltos silikatinės plytos
atviros sandėlio durys
paslydę laiptai
minčių griūtis
IDILĖ
šalia judraus kelio
ramūs namai
ošia liepos
plaukia lapai
dangumi
upe
tolsta gyvenimas
į praeitį
į nieką
SAUGU
ant stogo varna be skėčio
čerpės saugo namą
kaminai
lietų
TIKĖJIMAS
kuria gaivų vienatvės šaltį
į šiaurę keliauja minčių šešėliai
nuvalyk veidrodžio dulkes
išvysi ilgą koridorių
žaibo skrydį
nakties akis
sieną
KIEME
grėsmingos sienos
akina vinys ir kiauri laiptai
į saulėtus stačiakampius
sulankstyta metalinė tvora
trupa nublukusių strypų dažai
ant automobilio guli katė
snaudžia ratai
tyli guma
prie šaligatvio krašto šukė
kelias kažkur toli
ne čia
mieste tik aukštos
aklos gatvės
MEDITACIJA
į sieną žiūri dulkės
tuščias kambarys
nieko nėra
tik šviesa
SNAIGĖS
vėjo gėlės
baltų beržų dangus
vakaras spėjo jas išvysti
ir pamiršti
ŠVIESA
eglių kamienais teka aukšta srovė
dega kankorėžių žibintai
šviečia sniegas
ŽOLĖJE
užkastas vanduo
moliniame ąsotyje
alus ir upės
pusė
DRAUGYSTĖ
džiūgauja suodini kaminai
juodos varnos nebijo dūmų
RYTE
kiemsargiai
šluoja nakties atodūsius
kosėja juodi kaminai
verkia rudos plytos
sudegė gėles
ištirpo sniegas
liko vanduo ir smėlis
TYLA
kai einu ilgu koridoriumi
sienos kuria eiles
nereikia guosti mėnulio
tvora ilga kaip sapnas
PŪGA
siaučia lengva pūga
ant sniego tupia sunkios varnos
sparnus tausoja giedrai
RUDUO
į ežerą krenta klevų laužai
geltoni lapai virsta sniegu
RAMYBĖ
šviesi siena
saulė
blizga parketas
tyli stalas
tuščia
visada galima sugrįžti prie lango
ir pažvelgti į mišką
KASDIEN
žiūriu į sniegą
į žolę
ir nieko nematau
akimirka garantuoja būvimą
daugiau nieko
kelias nėra paslėptas
širdyje aiški kryptis
grįžtu į šviesą
į tašką
kurio nėra
BUTELIS
pilnas dulkių
geriu stiklą
krištolinėje taurėje
šaltas vynuogių kalėjimas
už pelenus nupirkta diena
LAIMĖ
aukšti žaibai
greitai suranda
vienišas pušis
MIŠKE
gieda pienės
gėlės stato bitėms geltonus namus
medžiai moko paklydusius uogautojus
augti į dangų
KAI
žiūriu į sieną
ramu
ne man
bet langams
atvertiems į gatvę
SIENA
tolygi mirčiai
stoviu sušaudytas snaigių
langai geria lietaus vandenį
ir niekur neskrenda
TUŠTUMA
nuobodžiaujantys
veidrodžiai
pajuosta
VILTIS
džiūsta rudens lapai
degančių snaigių laukia lietus
saulėgrąža žiūri į dangų
kol nukrenta visos akys
TUŠTUMA
pojūtis dangaus
prie duobėto veido artėja saulė
lakus tikrovės karstas
ESU
dangus ir debesys
pabundu akmeniu
sutrupėjusiu į dulkes
virš kiauro stogo blizga tolimas melas
žvaigždės piešia zodiako ženklus
ir juokiasi iš ateities
VEIDRODŽIAI
nesuvokia
stiklinės tuštumos
ir grėsmingai gundo
iliuzines akimirkas
AUDRA
tik vienas vėjo žodis
išgirstas per pūgą
LIETUS
ant lango stiklo
suskaičiuok lašus
ir dieną išvysi žvaigždes
KAPAS
prie krivio kapo budi lauko gėlė
saulė slepia užkastas dangaus akis
geltonu pienių žingsniu
į jūrą brenda lietus
PRIE MARIŲ
tvoros klavišais groja vėjas
žuvėdros mina dviračių sparnus
molo turėklus
akmenis
DYKUMOJE
stoviu ant plausto
ir tyliai plaukiu į dangų
NAKTIS
pusė mėnulio
pusė akies
apsnigtos pušys
pusė nakties
NAKTIS
šaltą naktį
krenta baltos snaigės
nežinia
žiema ar vasara
dabar
DANGUS
ant nedidelio stalelio
stovi du buteliai alaus
nėra prarajos
tarp žemės
ir dangaus
TOLUMOJE
riogsojo miškas
per purų sniegą
brido profanas
1996
apsnigta pašto dėžutė
visą naktį laukė laiško
iš Nepalo
VARLĖS
migla pametė tiltą
rūkas palietė saulę
tirpsta senas lieptas
į gelmę neria vikrios varlės
po vandeniu nėra dangaus
tik amžina šviesa
KOLBA
alchemiko ryžtas
švinu peršauta galva
auksas toliau nei dangus
paslėptas už stiklo sienos
DRAVENIO KELIAS
spengianti tyla
ilgas piliakalnių gausmas
pulsuoja baltos debesų griūtys
liepsnoja migloti saulės namai
naktis užklojo žolės taką
kruvina rasa
tiesiai į šarvuotą raitelio veidą
auga nukirsta pušis
atkakliai
kaip medį pašventintą ryte
suvyniok vakarą į aštrų padangių laužą
atverki medines sapno duris
skriski į mėnulį grybauti
kol dega geltona rudens žolė
paslėptos dvasios koordinatės
nėra tikslios debesų krypties
rūko ratų
besisukančių virš laiko užpustytos
kuršių pilies
skubu į uždelstą rudenį
atvirą širdies skausmą
suplėšytus vaikystės dienoraščio lapus
atsainiai pučia vėjas
neieškodamas jokios krypties
sunkiomis mintimis plaukiančioms į niekur
palikau smalsių žvilgsnių slenkstį
namų duris
prie kurių manęs laukia pavargęs vėjas
nesu piligrimas
nekeliauju ieškoti tiesos
esu labai toli
nuo bet kurio taško pažymėto žemėlapyje
žaismingai plazda smilgų lapai
linguoja sausi stiebai
kiaura žolės tvora pavirsta plaustu
ar galiu nuplaukti į kitą marių krantą
į save
nėra debesų burių
dangus švarus ir tuščias
aptemo akys
pavargo saulė
be dugno šuolis į kitą gyvenimą
mėnulis krenta ant žemės
ir dūžta į deimantines dulkes
žėrinčius krištolo akmenukus
virsta tįsiu šešėlių auksu
blyškiu laimės lynu
tolimais horizonto vartais
neapčiuopiamas dvasios pulsas
statūs galios laiptai juda naktin
į žemiškų siekių tamsą
į atvirą sieną
klaidūs vėjo takai
blizga smilčių lobiai
į dangų veržiasi sapnai
Dravenio pėdomis
skrenda margi drugiai
negrįžta ateitis
į pilką marių stiklą
beldžia užpustyti kuršių langai
į Agilos kopą plaukia debesys
saulė amžina viešnia
žėri smilčių pienės
tolima marių vienatvė
miražo sklidina širdis
palvė
sausa smilčių banga
be jūros ir miško
kopiu į vėjo išartą bedugnę
gaudau debesis
danguje
samanų pieva
erelis
kopose neliko vietos
siaurai žuvėdros pėdai
vejuosi smėlį
sprunku iš minčių kalėjimo
legendos tiesia vėtrai kelius
linksta smilgų pirštai
šuolyje
užmarštyje
į Agilos kopą
kopia smėlėti Dravenio batai
nusilenkti vėjui
saulei ir jūrai
maldauti debesų tvirtybės
pabusti anapus marių
nugalėti save
MIGLOS NAMAI
upėje skęsta kiauras mėnuo
nejuda miškas
tuščia
paklydusi vilko pėda
ieško senų miglos namų
svyruoja valtys
į patvinusią pievą brenda atbulas tiltas
lyja
vysta vėjo žolė
apsiklojau supuvusia tvora
nubaustas prisiminimų grimztu į molį
šakotu debesiu pradūriau čerpių stogą
alsuoju mėlynais toliais
vaivorykščių sapnais
pavargau kurti pernykščių lapų laužus
patvoriuose medžioti tuščius butelius
snaigėms rišti raganų šluotas
niekas nesiūlo skristi kažkur į kosmosą
į tolimas žvaigždes
nuo seno švarko nukračiau duonos trupinius
žuvies skeletą aprengiau saugiu skafandru
geriu alų
laužau duoną
draugauju su varnomis
LIETUS
išseko upė
medžiai išgėrė vandenį
senus malūno ratus suka lietus
LUNATIKAS
katė kala kampuotas stiklines
vorai šluoja lėkštes
musės bombarduoja lubas
sudužo stalinė lempa
pabudo baltas pianinas
nutilo svirpliai
užuolaidos paslėpė išsigandusį mėnulį
į laisvę veržiasi prislėgtos sienos
ilgi koridoriai skaičiuoja nakties žingsnius
geriu arbatą
nežinau ar pabusiu ryte
BANGOS
bloškia liūdesį į šalį
mariose dūksta lietus
šoka žvaigždžių purslai
plaukia pušys
KAZINO
dega kazino
radijo bangos isteriškai kartoja žuvėdrų vardus
iš miško vorai veža šaltinių vandenį
liepsnoja varlių pralošti laiptai
į pinigų kapines vėluoja seni banknotai
gedi ilga vandens žarna
pikta akis į tvorą suka surūdijusį varžtą
kopėčios kabina modernų gelbėtojo portretą
ugniagesiai ant skardinio stogo
kepa bulvinius blynus
lyja suodžiais
anglimis
dūsta žiopliai
minia pamiršo smalkių kodą
daugybos lentelę
mėtinius ledinukus
MENO AUKA
lietumi
rytas spalvina kiaurus šaligatvius
skęsta lengvas alus
girtą etiketės raštą spalvina vanduo
šlubuoja
gitaros stygomis suvarstyti batai
šoka mintys
lūžta pavargę akordai
patvoriuose buteliai žvejoja varles
garsiai skamba tuščios skardinės
griovyje nėra aukso
lobstu sąskaita dangaus
moku aukotis menui
ties klevo posūkiu kreivu
išeinu pakeltomis rankomis
kviečiu varnas mane nušauti
TUŠTUMA
atviri vėjo rėmai
ką piešti
SVAJONĖS
pienėmis apsnigtose pievose
verda medinė žolė
geležinės karvės atrajoja smėlį
gilaus gyvenimo trokšta lietus
varles šnekina kiauri stogai
žvarbu pietauti sode
LAUKIMAS
smogia ryški tapetų žievė
atšlyju nuo sienų
jaučiu lubas
kambaryje sninga
už lango baltas asfaltas
stoviu prie aukšto lifto
ir laukiu irklų
ŠLOVĖ
nuo stogo nuvirto šalta saulė
vėl tamsu
šlovei pakanka šviesos
krentančios iš aukšto žibinto
SNIEGAS
kitą dieną snigo
krito snaigių gniutulai
mieste patvino baltos upės
suokia užkasti automobiliai
KAPINĖSE
sninga
paniuro saulėta diena
snaigės negali prikelti medžių
mirtinai užšalęs dangus
ŽAIBAS
reali
oro pilies ataka
KELIONĖ
nesugebėjau būti mišku
neišmokau saugiai augti dangų
kuprinėje nešu sniegą
keliauju
NAKTIS
guodžia šaltą vėją
rūko laukia balta sala
pilnatis žmonių ir dvasių
paskutinė seno dangaus akimirka
paveldėjau tėvo sapnus
svetimus koridorius
tamsą
SVAJONĖ
minčių būsena
kai dykuma laukia lietaus
PAKRANTĖJE
daug sniego
į salą plaukia varnos žiemoti
ežere kasu duobę
kad neįkristų debesys
į paskendusius snaigių namus
KELIONĖ
kieta sienų sutema
svaiginuosi užkaltu dangumi
kur būsiu užrakintas
kai nugrius veidas
SMĖLIS
aitri troškimų rūgštis
skyla pamaldūs delnai
liepsnoja sielos griuvėsiai
klaidžioju mėnulio tamsoje
naktyje ieškau kelio
šviesos
AKIMIRKA
nuskynė snaigių ramybę
drugelio skrydį į liepsną
sniege rauda mediniai žmonės
sapnuoja stiklinės varlės
gėles gano žirgai
MEILĖ
aštri
jauna žolė
skyla senas asfaltas
meilė tik lietus
ir sapnas
ANAPUS
nėra žvaigždžių
per miegantį veidą
žingsniuoja padangių sapnai
naktis ilgesnė nei gyvenimas
tamsesnė nei šviesa
tik debesys
balti
teisingi
MIRAŽAS
lubose ganydamas slibino akis
panirau į mėnulio porcelianą
geriu arbatą
karčią pelėdų miglą
kambaryje alpsta dulkės
ramu
iki sienos tik žingsnis
juoda šešėlio nugara bėga musė
sustoju
nežinau ko laukti
už lango akla siena
išgėriau stiklą
nepasiekiau vandens
degančių šukių pilna širdis
POSŪKIO TAŠKAS
į tinko spalvą
į sudžiūvusius dažus
skverbiasi betikslis žvilgsnis
nelūžta akys pripratę prie tamsos
stebiu šaltas šerkšno gėles
nupieštas ant lango stiklo
ignoruoju sienų kontūrus
nesaugias
į plytų bedugnę krentančias mintis
įkvepiu smėlį
ilgą kapo sekundę
posūkio taškas
kitoje sapno pusėje
SNIEGAS
užkalė akis
atšalo vėjo pėdos
tuščioje gatvėje atkemšu skardinę alaus
kiauri stogai veža sultingus debesis
medžiai geria sausą horizontą
į dangų kyla stikliniai langai
į galvą smogia vanduo
bedvasė šiaurė
AUŠTANT
malonu stebėti
kaip anksti ryte
užgęsta gatvės žibintas
grįžta diena
be laiko žingsnių
PUŠYS
aštri slėnio banga
saulė pažėrė žalius žaibus
džiaugiuosi
tik nežinau kuo
LANGAI
siurbia akis
sapnuoju miškus
ruduo verda klevo lapus
groja nukirstas grybo veidas
stebiu varles
nevalgoma gamta
po valtimis
pasislėpė žuvys
į mišką plaukia žolė
stiklinė pilna ryškios arbatos
nudažiau varnas balta sniego spalva
DULKSNA
pilka debesų drobė
mišką piešia lietus
pavargau nuo šalto vėjo
renku laukines uogas
mediniame krepšelyje
verda avietės
VEIDRODIS
nemato stiklo
sunku pastebėti debesio šešėlį
užmūryta smalsi akis
į sieną sminga kartoninė kaukė
lūžta tinkas
grindys renka kritusias spalvas
RIBA
balta debesų kulka
jau peržengta galimybių riba
į priešingą pusę sukasi Grįžulo ratai
valios sutemose skęsta išgąsdinti varnai
tolstu iki žvaigždžių
niekas neatims iš manęs klaidų ir abejonių
kaupiu turtą kurio netrokšta niekas
PILNATIS
šypsosi čerpės
svetimuose languose
klaidus mėnulis ieško savo namų
SKARDA
sulenkė mėnulį per pusę
pagavo surūdijusį vamzdžio cilindrą
įkalė tuščią lietaus lašą į veidą
vaikštau stogais
saugau lietų
už kamino dar vienas
tuščias laiptelis
DULKĖS
blunka dažai
balta siena slepia laiko raukšles
ore plevena aklos dulkės
trokštu spalvų
randu stalą
liūdną alaus bokalą
negaliu išlipti iš duobės
slysta mintys
smaugia atviri langai
užkasu save kasdien
RADIJAS
sudegino stalą
ant sienos pakorė raudantį mėnulį
iš akių krenta sagos
smaugia marškiniai
arbatos stiklinėje skęsta naktis
po metų užrašysiu mintis
kurias pamiršau dabar
DEBESYS
atviri šuoliui
akis įrėmino langai
slepiuosi už sienos
į kiaurą veidą pučia vėjas
snaigių upę plukdo naktis
keliauju į baltą dykumą
į šaltą tamsą
į save
TUŠTUMA
pučia vėjas iš lubų
nežinau ar gyvas esu
tuščiame koridoriuje
aidi mano žingsniai
AUDRA
iš vėjo apsiausto ištrūko saga
skilo burlaivio stiebas
PATVORYJE
džiūsta žali batai
danguje paukščiai
blaško vienodas dienas
tyli varnų lizdai
miega stogų valdovai
VARTAI
viksvų paunksnėje
skruzdžių liūtas
pasikinkęs laumės žirgą
skrenda pro kopos vartus
skeldėja molinės mintys
į akmenį auga smėlis
laukiu vėjo gūsio
jūros atodūsio svaigaus
PĖDOS
šventą ugnį užgesino
vario varpai
atklydę iš pietų
ieškau krivio pėdų
ištirpusių kopų smėlyje
RASOS
mėnulio minčių nevarsto žmonės
rasos ratas paskutinė taurė
geriu žolės šviesą
piliakalnio prieblandą
dviem žingsniais trumpesnę naktį
SNAIGĖS
žingsniuoju eilės gale
pavargau laukti stebuklo
lėtai artėju prie snaigių
bijau nustumti kitus
einančius priekyje
debesys stato baltą sieną
kad galėčiau sustoti
nurimti
palaukti kol sutems miestas
užges stiklinės langų akys
ATODRĖKIS
lietaus lašai
snaigių kapai
debesų purvas
ARBATA
atsargus minties šešėlis
arbatoje tirpsta protingi žodžiai
kambaryje pagavau saulės šypseną
žvilgsnio spindulį
tuščią sieną
SNAIGĖS
bedugnės sauja
gurkšnis šalto sniego
plati dangaus riekė
tiltas į kitą veido pusę
akys greitesnės už vėją
vejuosi baltą smėlį
ORAS
pilnas šviesos
tirpsta švari saulė
batai neša baltą sniegą
į sieną dūžta snaigės
MAIŠTAS
piktas dangus
drąsiai atsukau nugarą
aštriam lietaus dūriui į seną švarką
vėtra slepia kuklų lobį
pabiras kaštonų saujas
obuolius rudens
svyruoja stogas
už kamino užkliuvo varna
netikiu turėklais
metaline tvora
aitri neono šviesa
pakirto žingsnius
blyškus reklamos šešėlis
užtemdė tuščias sienas
nušlavė žvilgsnio trupinius
nuo stiklo
JŪRA
tiesi jūra
atviras vanduo
debesys lopo skylėtą dangų
aukštomis bangomis rieda akys
šniokščia apkurtę akmenukai
ŽOLĖ
sugriovė vėjo namus
mediniai kopų laiptai
pavirto stačiu šlaitu
į mėnulio slėnį
keliauja debesys
svajoti
NEVILTIS
žali eglių spygliai
prabadė žvaigždes
geltoni klevo lapai
graužia juodą dangų
apie audrą šneka medžiai
negaliu pavyti rudens
bėgančio tiesiai į mane
ARBATA
įkaito miškas
miestas
upė
dega ruduo
radijo imtuvai
negaudo arbatos stočių
atšipo dantys
atriekti nuo vakarykščio vyšnių pyrago
sekli ceremonija
stiklinės pusiaukelėje laisvės dugnas
pilnas kartaus dumblo
GALIA
aukštai virš debesų
auga baltas miškas
nuo apsnigto tako
krivis pakėlė ąžuolo gilę
lengvą
apčiuopiamą galią
TINKLAI
arti
prie slenksčio sunkūs irklai
dulksnoja kopų lietus
patvoryje noksta sodri žolė
šypsosi aštrūs dilgėlių veidai
blizga riebi alaus šukė
sakais kvepia vaivorykštė
geltonu pienių taku skrieja pavargę tinklai
MEDITACIJA
aukšta minčių įtampa
nenugalima ilgu žvilgsniu į sieną
aklavietėje vėjas pamiršta ramybę
ir tampa dangumi
SAKMĖ
minčių slenkstis
migloti slėnio ežerai
nuožmus plieno dvelksmas
ant piliakalnio lyja kruvinas lietus
PRIE MARIŲ
įskilo molinė lietaus nosis
ant čerpių stogo tupi kiaura tamsa
kopose slapstosi vėjas
dirvonuoja žuvėdrų išartas dangus
nutilo aukšti debesų žingsniai
užgeso burės
PARKE
slidi žolė
saulėtas vanduo
šlapiais stogais čiuožia debesys
snaudžia į langus atremtos sienos
aukšti namai tiesia kiauras gatves
akina blanki minia
nepastebiu žmonių žiūrinčių į debesis
LAISVAS KRITIMAS
į sieną
į aštrų koridoriaus kampą
į vorų pagrobtas lubas
į lietaus pragertą parketą
į dulkių pasalą
krentu
prarijęs purvo dozę
nesugebėjau pakilti
virš balos
neturiu sparnų
besidairančių į dykumas
galiu skristi tik lietingą naktį
kai šlapių žvaigždžių nemato miestas
PIKNIKAS
aukšta
stogo atodanga
greita veiksmo dabartis
po velėna guli atšipę dantys
skanu pietauti sode
nulaužti uogienės pyragą
ties viduriu
ŠALIA KAPINIŲ
saldi žemuogių pievelė
užtemusi vaizduotė
piešia šviesų gamtovaizdį
sunku pakilti
skaudžiai lūžta batai
įsmigę į nugarą
mėnulis geras tik varnoms
žolei tenka augti visur
NAKTIS
senomis virvėmis
lopo suplyšusį žvilgsnį
grobia atokiai snaudžiančias bures
aušta baltas rytas
užbaigsiu nakties darbą
danguje paslėpsiu žvaigždes
LYJA
smėlio lietus
ant basų kojų auga užpustyti namai
skęsta paklydusios skruzdėlės
debesyse nėra vandens
žuvėdros lesa glotnius akmenukus
lengvas maistas sparnams
ilgam audros skrydžiui
į kopas
BANGOS
drožia sunkų irklą
valtis kvepia žuvimi
lyja
šlapia žolė ridena lietų
teliūškuoja tolimi laukai
plaukia bedugniai kankorėžiai
tolsta išbaigti pušų kamienai
sninga
už miško marios pasibaigia
laukiu debesų tako
snaigių pagalvės
sapno atramos
KOPA
smilgos veidas
ankstyva debesų spalva
sausa žolė sapnuoja mišką
už žilo saulės rato
vėjas pusto smėlio bangas
karšta
po medžių lapais
slepiasi varnos
SIENOJE
iškirstas langas
tamsa regi mano veidą
sprogsta uždelsto veikimo žodžiai
sunku rašyti raides
saulė prie stalo prikalė rankas
OBELŲ ŽIEDAI
saugo paklydusias snaiges
kambaryje alpsta dulkės
ramu
KELIONĖ
svaigi snaigių siena
kiaura gatvių audra
iki debesų tik žingsnis
netirpstu minioje
klaidžioju prisiminimuose
vejuosi praeitį
miražą
STIKLAS
miško ošimą nukirto vėjas
nutilo žali žolės žaibai
geltonu pienių gausmu
patvino pieva
sparčiai auga bergždžios mintys
vysta laisvas žvilgsnis
į langą pamerkiau
įskilusias akis
VĖJAS
balta smėlio kepurė
apvalus žolės apsiaustas
pamokslauja vėjas
praeityje nėra gyvenimo prasmės
KLEVO
lapuose ištirpo saulė
pasvirę beržai įrėmino langus
į tolimas sutemas
plaukia audringas mėnuo
ORO UOSTAI
balose skaidrus vanduo
plyšta pirštinės
iš rankų slysta pušys
dirvonuoja varnų išarti pakilimo takai
skrydžiui reikia laužų
lakūnai degina medines tvoras
į debesis kyla dūmai
SVAJONĖ
aiški šviesa
deganti be saulės
ŠTILIS
delsia burės
už borto bangos
supa mėnulio atšvaitus
žvejoja rūkus
nutysusius link girgždančių irklų
užmigo jūra
atšipo seklūs laivų stiebai
virvėmis sulopyti tinklai
gaudo skenduolių sapnus
ŠAUKSMAS
gaudžia vėjas
blunka vėtros spalva
pabudau tik akimirkai
kai aštrūs pilnaties kalavijai pašaukė žaibus
ir šalia piliakalnio pražydo ruduo
ilgesnis už žvaigždžių alsavimą
PILNATVĖ
danguje
dūžta debesys
krenta apsunkęs lietus
slėnyje miega stikliniai žaibai
KIRNIS
šventi miškai saugo Kirnio veidą
sudužusį tamsioje marių tėkmėje
ant baltos kopos sienos
Aitvaras sausa pušies šakele rašo eiles
o Vėjas biriame smėlyje piešia žmones
švarus laikas nuspalvina akimirkų smilteles
nenuspėjama likimo spalva
o akinantis žaibas kuria dabartį iš naujo
vėl skleidžiasi pageltę lapai
ir jūra virsta mėlyna žuvim
VIZIJA
virš tylių kaimo kapinių varnų lizdai
aukštas triukšmo menas
kartoju pamirštus vėjo žodžius
jau metas išrėkti liūdnas mintis
ir be pėdsako nuskristi
VAIVORYKŠTĖ
į krantą plaukia baltas marių rūkas
gęsta gėlėti smilčių laužai
iš debesų krenta žuvėdros
nušvito vaivorykštė
neliks be pastogės lietus
ALKA
dangus pušų akvatorija
į kopą lipa pilki žuvėdrų debesys
negaliu uždegti apeiginės ugnies
trim žingsniais laiką lenkia smėlio laužai
į dykumas keliauja pėsčia žolė
akmuo
akiduobės tiltas
išsaugotas smilčių dvelksme
aukuras dabar ne čia
svetimi negali užgesinti akių
amžina ugnis liepsnoja švariame laike
balzganą rūką veja marių banga
vėjas kartoja krivio juoką
liūdnas mintis aplenkia basa žuvėdra
praeitis daug arčiau nei pušys
dievų take
už laiko ribos
prie atmestos savasties
prie nuplėšto veido
prie bedugnės krašto
apleista kuršių alka
širdy keistai ramu
tik jūra pikta
AUŠRA
laužai į debesis plukdo alkanas pušis
sidabrinę riekę riekia ryto rasa
aušra skina nakties gėles
mėnulio dalgis pjauna žolę
laša saldžios žvaigždės
bunda akių spalva
amžinybės palaima
pagirdęs svajonių aidą
linkiu vėjui nemirt
ŽVEJOJU DEBESIS
mėnuo
vėjo inkaras
banguoja meldai
į krantą brenda bangų sugraužta valtis
dega vėjas
veidą ryja ugnis
senu batu semiu vandenį
kojų pirštais skaičiuoju varles
žvejoju debesis
sunkiais žingsniais matuoju kopų juoką
PLAUKIU NAMO
detonuoja pavargęs dangus
į miglą vėjas plukdo apsnigtas bures
sprogsta stiebas
skyla irklai
skęsta tinklai
žuvys graužia batus
prinokau bangų pjūčiai
MĖNULIS
juokiasi iš bejėgių sienų
šešėliu dažo lubas
įkvepiu žvakės liepsną
gaivią vandens akimirką
žolės ugnį
šviesu
pilnos akys dangaus
gera naktį be saulės
LIETUS
iš miglų pažadino piliakalnį
atrišo debesų rankas
renku lauko akmenis
saulės sapnui
VĖJAS
nėra atokvėpio vėjui
skrendančiam virš bangų
neskęsta žuvėdros
smėliu virsta vanduo
varnų pėdos sparnais
virš įdubusių pušų
plaukia baltos burės
VARNŲ DANGUS
debesys geria girių rūką
tvenkinyje raibsta varlės
skrenda uodai kaip gervės
skrieja meldų strėles
į varnų dangų
LŪŠIES AKIS
vanduo upės matmuo
samanų laiptai į pilkapio krantą
akmuo sapno piemuo
gilė gananti gandrą
mėnuo laumės juosmuo
lūšies akis serginti gardą
KRANTAS
atsigręžiau nuo jūros
ir pastebėjau seklų krantą
pabodusį kontinentą
tobulai įstiklintą dangų
valtis įsirėžė į krantą
į debesis atsitrenkė mėnulis
apkarto saulė
dairausi žuvėdrų
gaudau atvirkščias bangas
atvėso burės
šakotos pušys aria purviną smėlį
jūra soti nuo žuvų
DANGUS
metu akmenį
atmetu tylą
atšaukiu piliakalnio aidą
skaičiuoju žolės žingsnius
didžiojo debesylo šešėlyje snaudžia vilko pėda
laukiu kada ant basų kojų nukris dvilypis riešutas
riekdama auksinį smėlį dyla mėnulio geležtė
dieną ieškau žvaigždėto dangaus
SOS
šaltas meldų rytas
vešli žolės brasta
prieš srovę brenda tiltas
dumble skęsta valtis
į lietų tįsta krantai
esu be ryšio
kasdien prarandu debesis
sos kalena gandrai
PUŠIS
nuseko paparčiai
sustingo molėti takai
pakirto kojas ozono lietus
negaliu žengti nė žingsnelio
į piliakalnį kopia vieniša pušis
nežinau ką pasakyti medžiams
stoviu miške be rankų
ŽENKLAI
rūdija naktis
stogastulpiuose snaudžia žaibai
aštrūs debesų kalavijai
delsia pabusti dangus
virš pamirštų akmenų
tvenkiasi nepalaužiama žolė
atsigręžiau į tamsą
savo vardą išgirdau
LOBIŲ SALA
ežero saloje gieda pienės
į dangų stiebiasi auksinės maldos
lobių ieško margi drugiai
audrą žada vanagai
sukdami ratus virš miško
šoka dangus
ištroškęs nakties ir snaigių
PRIEŠAUŠRY
stingsta žarijų lietus
bunda svirpliai
gaudžia žalvarinis mėnulis
plevena korėtos žvaigždės
liepsnos šešėlis atvėrė dangų
nutiesė krivių pramintus takus
SNAIGĖS
baltas lietus piešia minkštus stogus
švyti sniegas
amžina vasara
baltas medus atveriu langus
kviečiu snaiges į liepsną
RAMYBĖ
pakvipo debesys žole
atsitiesė dangus
žaibo sulenktas per pusę
sugrįžo žvaigždės
išmuštos iš paukščių tako vėžių
PUOTA
dangų apsėmė lietus
piliakalnį paslėpė migla
neliko vietos net vilko pėdai
kaukia lauko akmuo
atviri žolės vartai
dievai geria rasą
visa erdvė priklauso vėjui
SLĖNIS
platus ąžuolo šešėlis
siauras piliakalnio takas
užkimo vėjas
iš rūko pažadinęs suklupusį beržą
iki debesų krašto tik vienas žolės žingsnis
spėriai gelsta pušų spygliai
teka gintarinė sakų saulė
liepsnoja saldžios pienės
už akmens medaus upė
skrenda bitės skint dobilų
sakalo sparnai galanda atšipusį dangų
ieškau mėnulio salų
medinės stogastulpio saulės
kadagiais pražydusio slėnio
APEIGA
šlama lapai
nemiega vilkai
alpsta pavargęs vėjas
laužo atšvaituose
voratinklio drobėje
gęsta žemės vanduo
saloje vis dar rūksta Alka
žūklės tinklu užtiesiu žolę
pastatysiu midaus ąsotį
grąžinsiu debesims lietų
AKMUO
sėlina piliakalnio akmuo
sužeistos lūšies šešėlis
tirpsta iš svetimų dykumų
atklydęs sniegas
MIGLA
banguoja smaluota valtis
už borto balta žuvėdrų žiema
linksta burė
neišgalėdama pakelti rūko
migloje gaudau vėją
geriu vandenį iš upės
VEJA
žalia driežo valtimi plaukia mėnulis
rasoja tvorų šešėliai
neišgaląstais dirvonais rieda vėjas
pjaudamas pavėpusią žolę
toliau nei paukščiai
nutolo žvilgsnis
nebematau savęs
LAIDA
pamečiau irklą
vėtrungės sparną
bangos išmetė saulę į krantą
liepsnoja debesys
sunku kopose užkasti šviesą
smėlyje palaidoti savo šešėlį
galiu apgauti tik kapinių sienas
paskęsti šaltame mėnulio ekrane
ROMUVA
rūdija aisčių naktis
verkia aštrūs kalavijai
romuvą saugo beginkliai svirpliai
stogastulpiuose užsnūdo samanoti žaibai
ant aukšto akmens vysta šventa žolė
miega paparčių miškas ir nepakrikštytas mėnulis
miglų kalne ramu
alkani dievai pietauja svetur
iš mėnulio taurės geriu salsvą rasos plieną
laukiu geliančio angies aiškumo
švintu
TUŠTUMA
danguje nė vieno debesėlio
į sausą šulinį šovė lietus
iškrito slibino dantys
rieškučiomis pasėmiau gintarą
gėlėtą smėlio auksą
pagirdęs kopų žolę vėju
skinu čiobrelių debesis arbatai
LAUKYMĖ
klykia žuvėdros
lauko akmenys verda rūke
į griovius virsta ašarotos pievos
siaura angies akis taiko į dangų
į apvalų debesų ąsotį
dugną slibino taurės
pelėdos riksmas šipina smilgas
iš rasos vario nukalti žaibai
medžioja alkaną lietų
nepalūžęs piliakalnis saugo laukymę
varnalėšos geria pilkus debesis
žemesnius nei prarastas aisčių dangus
VEIDRODŽIAI
raibuliuoja stogai
varlės iškūlė tvenkinio langus
SNIEGO EŽERAS
mėnuo apdairiai metęs šešėlį
užklojo plaštakę gaubtu
naktis negali pagauti drugelio
sugrąžinti praeities
pagaulias pasakas seka tamsa
brendu prieš žodžių srovę
už debesų horizonto
regiu sniego ežerą
pilną šviesos
SKAMBA
žaibų stygos
plienu virsta dangus
gaudžia piliakalnis
išaustas iš debesų mėlio
lauže gesta akys dievų
anksti ryte neliks net prisiminimų
tik saulės pėdos nuodėgulių žaizdre
jau neverta keisti praeities
naktis ilgesnė už legendų tylą
PASKUTINĖ PILIS
dunkso laisvoje girioje
toli nuo kelių
takų
akmeniniai bokštai
rymo prie bedugnės krašto
ir tirpsta užburtoje migloje
tyla gaubia senus aukurų akmenis
palaimintus stogastulpius
šventus ąžuolus
medinius dievų veidus
ūkanotame milžinkapių slėnyje
sidabriniame žalčių ežere
nakvoja jaunas svajingas mėnulis
anksti ryte pateka dangiška upė
į amžiną kovą plaukia gyvi ir mirę
staugia nepalūžęs vėjas
žaibuoja debesų vėliavos
lietus laidoja bailias mintis
Vinkšnynės piliakalnyje aštrus dangus
midumi girdo žalvarinius akmenis
pakalnėje veša laisva žolė
ošia atšipę pušų spygliai
nepastebimai gęsta
Švaistiko pilies šešėliai
nepakeliama lemtis
be kelio atgalios
ANKSTI RYTE
kai bundančiu slėniu atplauks gaivi tyla
atsisveikink su blėstančiomis žvaigždėmis
brėkštančiu dangumi
aušra rūku nuspalvins mėnulio žvilgsnį
pašauks piliakalnio akmenis kelionei
LAUMŽIRGIAI
gena gaivų paparčių vėją
eglių viršūnėmis plaukia spygliuota diena
į dangų nusitaikė aštrūs spygliai
be baimės stebiu seną pušį
ATGAILA
prasikalto dangus
atgailauja lietus
putoja debesų ežerai
nešdami pievoms rasą
vėjas gena krušą
sunkias padangių karves
lediniai dantys kerta saldžią žolę
ALKA
ąžuolų nėra
tik skaudi akimirka
mirtinas kirvio gurkšnis
žalsvas geležtės kraujas
skiedromis verkia sužeistas dangus
mišku ošia kelmai
brendu kankorėžių iškirstu taku
pageltusius eglių spyglius glosto kiauros akys
pamiršto piliakalnio aikštelėje būriuojasi varnos
rūdija apvalus aukuro skausmas
pasvirę stogastulpiai remia įstrižą lietų
nepaliauju kartoti alka auga debesų rūke
užkimau nuo užgesusių žarijų gausmo
pušų sakais ašaroja rankos
vėjas nuplėšė smaluotą kaukę
atgręžė į rytus riedančią saulę
dar nenutrūko melsvos sutartinių gijos
skamba aukštos smilgų kanklės
vėjas siuva laumėms dulkių kepures
gėlių juostas audžia grioviai
paparčių salos dengia miglotus slėnio stalus
krenta išalkusios žvaigždės
galiu pramušti prievarta įsiūlytą dangų
su švento laužo dūmais
augu į atminties bedugnę
skaistėju
BALETAS
griežia liūdnas mėnulis
lūkuriuoja kaliausė
ištiesiau ranką
vėlyvam šokiui baloje
ŠVIESA
kankorėžiai kasa duobes
meldžiasi nuodingos uogos
saulė spigina medžiams į akis
apakau nuo dangiškų grybų
brendu žole
kol pasiekiu debesis
LAISVĖ
miško aikštelės nenugriovė
nes romuva gamta
neužgeso paskutinė aukuro žarija
rasos lašelyje pasislėpė tolimos žvaigždės
vėjas sėja piliakalnio tylą
ramybė tiesi it debesų banga
sidabru spindi dangus
namo sugrįžta žaibai
PĖDOS
gėles gano smilgų žirgai
rauda mediniai žmonės
šventą ugnį užgesino
vario varpai atklydę iš pietų
APEIGA
apkarto dangaus tyla
be atvangos ietimi
beldžiu į sausą ąžuolo stulpą
šaukiu žaibus
ardau debesų skeletą
likimo dėlionę
ieškau vėtros šokio ribos
ESU
esu ne namie
iš varnų paveldėjau kiaurą stogą
čerpių batus
dangus neriboja alkano žvilgsnio
aklavietėje regiu baltus debesis
AUKSAS
noksta bitės spalva
saldūs obelų šešėliai
medis persunktas medumi
KRIVIO KAPAS
budi lauko gėlės
atmerkusios žvaigždžių akis
geltonu pienių žingsniu
į upę brenda lieptas
drauge su žuvėdrom
medžiai suka ratus virš miško
kopiu į piliakalnį
nebijodamas suklupti ties bedugne
žaibu alsuoja sena pušis
į dangų nusitaikė aštrūs spygliai
debesyse ugnies kapai
ant žemės nuvirto sužeistas mėnulis
SAPNAS
praradęs snaiges
ginu varnas šalin
pamatęs kaminkrėtį bedantį
vėl atvirsiu žmogumi
namo parnešiu sapną
seną apsiustą nakties
VARNAS
po sunkiu akmeniu užsimerkė slibino akis
žolėje nutilo žaibų audra
einu aplink laužą ratu
virš rusenančių žarijų gęsta šiaurės pašvaistė
iš pelenų auga sparnai
jau greitai atvirsiu varnu
pakilsiu nuo žemės
už kasdienybės ribos palikęs nakties krantą
brinksta mėnulio sagtis
baigiasi neįvykęs gyvenimas
į rytus tįsta liūdesio šešėliai
MĖNESIENA
atvėriau langą
į kambarį įkrito mėnulis
ar tikrai gyvas dangus
lūžta pirštai įsitvėrę debesų
negaliu apčiuopti laimės miražo
sunkią tamsą velka žvakė
atplėšusi tik pusę stalo krašto
TAMSA
krenta sniegas
kiauri batai ryja purvą
lopšinę gieda surūdiję kaminai
be varlių choro dūsta bala
varnos daužo samanotas čerpes
duobėtus debesis lopo stogai
tuščią dieną užvertė supuvusi tvora
praradau kvalifikaciją gyventi
pabudęs tamsioje gatvėje
negaliu atsitiesti nuo sapno
pažadinti nakties
MEDITACIJA
prailgo saugi belangė
patogi radiatorių šiluma
ant sienos vorai piešia langus
tuščiame kambaryje lūžta kojos
įkvepiu rūgštų dulkių lietų
į tinką merkiu nuvytusias akis
tolstu nuo proto griuvėsių
MIESTO AIKŠTĖJE
maskatuoja madingi skarmalai
ryškūs skėčiai gąsdina balas
šaligatviai trypia kritusius lapus
bejėgis klevų maištas
VAKARAS
aplenkdami prarastą dieną
į parką šliaužia atšipę troleibusai
balos ryja asfalto duobes
ganosi palaidi automobiliai
įstiklinti dantys graužia debesis
šaligatviu rieda šukė
aštri vėjo akis
lyja šviežiais dažais
blunka nakčiai
paskolintas veidas
TIKROVĖ
romuva
tolimas akių šešėlis
be sapno tiesa
DAINA
tyras dangus
gerklė pilna purvo
blizga gitaros stygos
gatvėje dainuoja aklas draugas
akytu asfaltu rieda nepažįstamos monetos
kurčioje gatvėje renku naujus akordus
kvėpuoju skylėta praeitim
tolstu prie savo dainos
NAMO
skersoje tarpuvartėje
svyruoja šaligatvio plytelės
mirksi pamušta žibinto akis
ant aludės stogo šoka nuogos čerpės
neonu švyti senamiesčio dangus
šlapias mėnulis spardo debesis
šaltą lietų geria girta bala
baugus vakaras išdūrė skėtį
vežu šlubuojantį batą namo
ŽAIBAI
slibino nagai smogia į atvirą dangų
debesų lange kerta aketę žaibams
šešėliais tvarstau kruvinus mėnulio dantis
kviečiu vilkus į puotą
KELIAI
visada
lieka tušti
aplenkti paukščių
GALERIJA
cigaretė dvokia krematoriumo dūmais
įkvepiu paskutinius plaučius
į alaus bokalą atsitrenkė plaštakė
ant grindų nukrito iškulti langai
šiukšlinoje drobėje užgeso ugnis
išbluko nupieštos spalvos
kvatoja juoda galerija
pražūtis kabo ant sienų
namai ne čia
kitur
PASIMATYMAS
sparčiai
stogo pakraščiu rieda pavargusi saulė
kaminų šešėliai matuoja gęstančią skardą
girgždanti vėtrungė ieško laisvos krypties
vėjas kedena retus
atžagariai styrančius žolės stiebus
pusto sniegą
prie upės
po tiltu
naktį pasitikau
MIESTAS
nebegrįš migloti slėniai
platūs pievų sapnai
tirpsta paklydusios snaigės
raitosi juoda asfalto gyvatė
artėja miestas
į priešingą pusę bėga laikas
virstu šešėliu
ankštame danguje laidoju debesis
DAŽAI
baloje dreifuoja supuvusi tvora
svyruoja kavinių durys
į miglą nutyso aukšti žibintai
alksta sienos
su vaiduokliais geriu saldų vyną
piešiu žvairus debesis
šaligatvių langus varnų ausis
pavargo languotais marškiniais
surištos rankos
atšipo dažai ir pirštai
palšas rūkas lopo žlibą rudens spalvą
ariu šaligatvių dirvonus
gaudau pirmąsias snaiges
RADIJAS
naktį vėjas įjungė seną radijo imtuvą
užgeso žvakė
tuščios sienos neišgirdo mano dainos
į tuščią arbatinuką pilu smėlį
tyliu
pilkos dienos pagrobė akis
baltą debesų skolą sugražins tik snaigės
PASENUSI DABARTIS
prie centrinio knygyno
vis dar stovi pažįstami namai
gatvė laukia griuvėsių
prospekte jau nėra
gazuoto vandens automatų
baltos sniego dietos
tik žiemos spalva
po trijų valandų
anksti ryte sukauks troleibusai
užges cigaretė
duobėtoje peleninėje paslys tuščia stiklinė
lūš šlapi degtukai
apsvaigęs nuo dūmų įbrisiu į tuščią kambarį
piešti langų be grotų
GALERIJOJE
langą ryja siena
palei stiklą slysta musė
plazda ruduo
senka vanduo
pasemtas iš bet kur
aukso rėmams meldžiasi teptukai
kviečiau varnas suniokoti paveikslus
SPALVOS
gelsta debesų dantys
ugnies kvapą geria žolė
šukės pakrantėje žvejoja šalną
į vėjo pusę linksta tuščios šakos
tenka pabusti iš karto
ruduo randa ir praranda spalvas
ŠEŠĖLIS
apkarto rūkas
paskubom prarijęs kaimo kapines
senka žalsvos pušys
drėksta akys
nematau sparnų dygstančių karste
išsižiojusioje duobėje skęsta rankų šešėlis
NAKVYNĖS NAMAI
karčius dūmus traukia kaminai
džiūsta neatriektas dangus
mėnulis kviečia varnas į puotą
nedaug beliko sapnų
tik gyva duobė
palangės gėlės
ir sudrėkęs šaligatvio sausainis
siūbuoja kiauros lėkštės
dūžta arbata
be metalo ruduo
gerklėje dygsta alaus kamšteliai
kalasi vilko iltys
KAZINO
pralošiau žiemą
paglostytas greito likimo
trokštu aukšto pakelės stulpo
skruostu rieda sūrūs lašai
pragertą savimeilę glosto stilingas kaklaraištis
plaštakių letenos tiesina kaklo raukšles
smaugia pakaruoklio virvė
geriu ledinį sidrą
atrajoju sliekus
pilkas bejėgis dangus
vėjas sijoja debesų išnaras
auksinius vertelgų dantis
išeiviai iš smuklių ieško žvaigždėto dangaus
iškilūs dangoraižiai pjauna purviną tamsą
pelėdų mieste lyja liūdnas lietus
AKIVARAS
sulinko baltas voro šešėlis
užsidegė lubų kreida
nušvito taboro sienos juodai
čigonė masažuoja melo išvargintus smegenis
bliuzą griežia plati būrėjos skrybėlė
delne regiu auksinius dantis
ašarų akivarus
LAISVĖ
lietus daužo pušis
šėlsta slibinų kanopom užgaląsti žaibai
pageltusius klevus griauna žolė
stimpa supuvusi tvora
putoja alus
geriu debesis
medum spalvinu taurę
piešiu saulę
gyvenu be sienų
be spalvotų naktų
SNIEGAS
pražilo kreivi stogai
pėsčias sniegas nepaveja snaigių
verta stebėti dangų kai sninga
gerti debesis ištirpusius arbatoje
DUOBĖ
debesų skvernuose blaškosi įstrigusi žuvėdra
alkanais balandžiais springsta šiukšlina bala
varva stogas
troškulį malšina čerpės
sprogsta užminuota varnos galva
iš proto varo juodas riksmas
velniškai trūksta tikėjimo saule
be troleibusų palaiminimo riogso pridusęs miestas
slenku nežinia kur
vėjas nuo veido nupūtė lapą
klevo kaukę
minčių odą
liko tik žvilgsnis
atviras nakties plyšys
AUGU Į DANGŲ
griežia lubų tinkas
žiūriu pro iškultą langą
už durų šoka laiptų šešėliai
mėnulis tiesia sienoms kelius
į nakties bedugnę
į užkimusią tylą
girgžda balandžių palesinti klevai
tirpsta sniegas
mauroja varnos
kalasi sliekai
asfaltu plaukia minia
plūduriuoju balų abejonėse
ištroškęs snaigių
laku baltą vyną
pigų sapną rudens
išklydęs iš vilko išmintų pėdų
nusispjoviau ant plačios musmirės kepurės
paspyriau tuščią skardinę
išgėriau butelį alaus
sudygo į šiukšlyną išmestos švarko sagos
lietus žolėje iškirto kelią
prie piktžolių griovio galiu lig valiai plūstis
myliu tik varnas
apipelijusius debesis
laukines kates
laukiu likimo malonės
augu į dangų
vilkėdamas vėjo apsiaustą
MEKSIKOS RADIJAS
užpustė gatvę
mėnulio tiltu bėga vėjas
akys žarsto snaigių sidabrą
baltą rūką
audringą debesų šviesą
gyvenu gatvėje
prišnerkštoje laiptinėje
melioruoju kaukolinį pilstuką
skystą tekilos asfaltą
kraunu spragėsius
sprogsta kukurūzo galva
svyruoja girta palangė
spindi šukės
su žiurkėmis šoku tvistą
šlifuoju batus nakvynei griovyje
šėlsta naktis siesta be palmių
žaizdota auklė globojanti džiazą
gyvenimas labai gražus
garsiai skamba radijas
Meksikos radijas
RIBA
praūžė lietus
nuplaukė prisiminimai
ant stiklo liko tik keli lašai
vis dar žiūriu pro langą
nepaleidžiu praeities
kelrodžius debesis išbaidė vėjas
pamečiau lakią apžavų ribą
palėpėje atgailauja pašto balandžiai
pametę vaikystės laiškus
NAKTIS
lubos labai arti
ir jos juodos
kai užsimerks sienos
išnirs prisiminimų spalvos
regėsiu vorų išaustas drobes
skurdų gyvenimo peizažą
tyla
vienintelė akimirkos realybė
be ženklo
ar pėdsako nakties
ant stalo snaudžia dulkės
užverčiu knygas
skubu pabusti
jau stiebiasi aušros šešėliai
norėdami perskaityti
mano baltą sapną
MIRAŽAS
išbluko saulėti toliai
atbuko į jūrą įsmeigtas žvilgsnis
nėra dviejų vėjo akimirkų
nereikia liesti dangaus
stumdyt debesų
akių dugne smėlio veidrodis
miražas
SNAIGĖS
naktį vėjas atvėrė dangaus vartus
ir išleido debesis į laisvę
baltos snaigės užpustė langą
iš tamsos išnirau silpnas
bet švarus
MEDITACIJA
į atviras akis beldžia dulkės
skverbiasi šviesa
tuštėja salė
saugau laisvės ritmą
alsuoju atvirais langais
galiu švytėti tamsoje
pagauti mėnulio žvilgsnį
pagerbti tylą
skambančią tik kartą
PUSĖ MIESTO
varnos pakaustė čerpes
ant šlapio stogo paslydo lietus
baigėsi naktis
liko tik pusė miesto
mėnulis nesukūrė savito pasaulio
kitos minčių erdvės
LAISVĖ
tuščias ir siauras laisvės tiltas
aukštai nėra jokios krypties
ant debesų auga laukinės gėlės
žiūriu į kapines
negalvoju apie mirtį
brendu į kitą pusę
nepažinęs dangaus
VAIKYSTĖ
medinė tvora sijoja spalvotus debesis
sninga
svajoja langai
ant stiklo vėtra audžia snaigių raštą
TUŠTUMA
neliko vietos žaibams
pilkas dangaus riboja laisvą žvilgsnį
lietaus pakrantėje skęsta miestas
buriuoja čerpių stogai
verkia pastumdėliai debesys
beglobiai mėnulio vaikai
PALĖPĖ
įstrižai sienos
šoka aitvarų sapnai
dejuoja tinkas
virpa debesų skarda
laiptais slysta mėnulio dantys
pusę nakties užtemdė knygos
iškulti akinių stiklai tarnauja šviesai
į šukes sutelkiau mintis
poezijai neliko vietos
ant stalo vien tik dulkės
VIZITAS
taškuotas
taukuotas ruduo
varnos šluoja šaligatvius
be ratų rieda sunkus butelis
gaila savęs atriekto per pusę
siekiu dangaus
nuoskaudomis lopau debesis
neišvengsiu smūgio į tuščią galvą
skausmo nepridengs alaus puta
lengvas cigaretės dūmas
ledas užvirino kanalizacijos šulinius
varvekliais gieda stogai
gatvėje saugu
skuba karalienė žiema
KOVA
kai pailstu šokti su snaigėm
vynioju besmegeniui galvą
grumiuosi su savimi
šąla pirštai
linksta kojos
visuomet laimi dangus
giedras
laimingas
AŠ
nesu spalva
tik bespalvis atspalvis lietaus
saugau seną raktą
pamestą vaikystę
duris užtrenktas laiko
rymau prie lango
laukiu vaiduoklių
debesyse ieškau užkastų žaibų
ŠOKIS
danguje daug vietos palikta žvaigždėms
ant stogo dreifuoja prinokęs mėnulis
gatvėmis blaškosi benamis vėjas
šoku šlapioje asfalto aikštelėje
trypiu stiklo šukes
dūsta neišvėdinta galva
gaivus lietaus gurkšnis atvėrė akis
pagirdė užgesusį balą
pabudau anksti
pažadinau miegančias varnas
AUŠRA
aštrūs stogai prabadė miglą
blizga vinys
šaltos žvaigždžių akys
pro medinius pirštus
į afišos melą žiūri tvora
blunka suodina lemtis
ramybė arčiau nei žvaigždės
pašto dėžutėje spalvoti debesys
tolimi dangaus laiškai
pasibaigė naktis
vėlu tarnauti šviesai
BEDUGNĖ
judri bespalvė gatvė
šalti lietaus batai
basi klevai
ruduo drožia šaltą žvilgsnio liniuotę
sujungiu du nesėkmių taškus
asfaltą ir pirmąją snaigę
PIEVA
šniokščia balti debesys
skrenda bitė
gelia vakaro tyla
TAMSA
trumpas vakaras
beribė svajonė
sapne paklydo mintys
ant stiklo šoka lietaus lašai
verkia bejėgis dangus
spintoje kabo nuogi rūbai
negaliu skristi dieną
geriu šaltą langų vandenį
velniškai paprasta ir aišku
GASTROLĖS
lyja žaibais
aštriais ledokšnių batais
stingsta išgaląstas šaligatvių šokis
skausmu plūsta subintuoti debesys
audra drasko bukas koncertų afišas
lūžta tvoros
užmiestyje gastroliuoja vėjas
be smūgio į galvą dūžta paklydusi snaigė
plyšta auksinis klevo švarkas
be aido aidi svetima kalba
jaučiu ant nugaros užrašytą keiksmažodį
ateitį buria nuodai
kliuksi kontrabandinė degtinė
laime skiedžiu smegenis
iki skeleto graužiu saldų obuolį
burlaivio kompasą iškeitęs į butelį alaus
LUNATIKAS
teka naktis
kvatoja kaminai
šoka skarda
saldymedžio kvapu patvinsta gatvės
skyla seni šaligatviai
atsiveria dangus
į laisvę stiebiasi žolė
vėlu išjungti elektros lemputes
seife užrakinti pusryčius
sunki mėnulio našta slegia pečius
pavargau skaičiuoti žvaigždes
į duobę lipu debesų laiptais
neišgalėdamas pakelti varpinės bokšto
ištiesinti stogų
SNAIGĖS
naktį vėjas atvėrė dangaus vartus
ir išleido debesis į laisvę
baltos snaigės užpustė langą
iš tamsos išnirau silpnas
bet švarus
TUŠTUMA
tvoros kuria aitrius paguodos laužus
į debesis neria sunkios varnos
į baltą sniegą įbrido akys
kišenės pilnos ledo dulkių
iš kojų verčia sausi klevai
negaliu sutaupyti nė vieno cento
vėjas skaičiuoja pragertas dienas
RUDUO
šalti akmenys
šlapia žolė
žėri mėnulio skeveldra
dangus it sapnas
už debesų nieko nėra
tik baltas purus sniegas
RAMYBĖ
lieknos pušys šukuoja žilus debesis
noksta svaigūs vyšnių sakai
geltoni lapai kelia taures
ir geria vieškelio dulkes
rieda vėjas kelmais
gaudžia pienės
šoka bitės
skamba spalva
upe plaukia dangus
dūmoja apsnūdusios varnos
po tiltu skęsta stogai
DANGUS
dūmams reikia tuščio dangaus
ant stogo lipa kaminai
suodini čerpių alpinistai
lietus nuplovė nuo rankų žvaigždes
saujoje neliko stebuklingų dulkių
nesugebėjau būti mišku
neišmokau saugiai augti į dangų
vėjas sudaužė akis
žiūrinčias į apsnigtą sieną
LAUKIMAS
žvaigždėmis užrakinti stogai
šviečia atviras sniegas
saugiai slėpdamas pajuodusį miestą
sunkūs debesys gabena šaltį
nekantriai laukiu varnų
sužvarbusio riksmo
sparnų
BUVIMAS
atkampūs lapai
į rūką įklimpę miškai
už matinio žingsnio duobė
kiaura bedugnės plokštuma
neįmanoma pabėgti nuo savęs
pamiršti
kad esi jau gimęs
PUSĖ MIESTO
varnos pakaustė čerpes
ant šlapio stogo paslydo lietus
baigėsi naktis
liko tik pusė miesto
mėnulis nesukūrė savito pasaulio
kitos minčių erdvės
LOBIŲ SALA
ežero saloje gieda pienės
į dangų stiebiasi auksinės maldos
lobių ieško margi drugiai
užmigau pakrantėje
pavirtęs žalčiu
SVAJONĖ
blyškus svajonės veidas
gilus akių veidrodis
žvilgsnis it dangus
regiu debesis
beribę minčių padangę
šviesa čia pat
visai arti
ranka pasiekiama
lengvai suvokiama
AKYS
it žvaigždės nušvito akys
tyliai sprogo naktis
į kalnus
į lietų
iš debesų
į debesis keliauja
amžinai alkanas dangus
VIENATVĖ
patvory debesų duobė
delsia smogti supuvę basliai
tirštame rūke atsitrenkiau į save
veidu bėga baltos snaigės
baisu gyventi žemėje
pamėlusios rankos
negali pasiekti dangaus
pagauti krentančių langų
į akis byra melsvi dažai
apnuogindami naują lentų sluoksnį
draugus pagrobė namai
tuščiame mieste geriu alų
į debesis rieda kiauras žvilgsnis
niekur neinu
gęstu
it šaltas smilkalų kvapas
dangumi slysta pilnatis
negaliu atgal pasukti
smėlio laikrodžio rodyklių
ilgiau gyventi tikrai neteks
užteks nakties ir trumpo sapno
LAUŽAI
aiškūs šilti
pavasario laužai
į debesis kyla šlapi dūmai
dega pernykščiai obuoliai
akmenys geria vakaro rūką
šaltų snaigių ilgisi lietus
PRIEŠ AUDRĄ
žaibai drasko debesis
plėšo vėjo apsiaustą
pliekia šaltas lietus
negaliu užlopyti
kiauro dangaus
prigesusiam lauže
skęsta pušų adatos
RUDUO
liepsnoja saulėti stogai
nuo medžių byra čerpės
danguje
baltas debesų karstas
seni žibintai laukia nakties
nebūtina svajoti
NAKTIS
virš stogo bekraštis dangus
ežeru plaukia mėnulis
ir ilgisi žvaigždžių
artėja šviesi susikaupimo valanda
kai užkariaujama erdvė
ir patiriama tai
ko nėra
LIETUS
žolės stiebu
matuoja dangaus aukštį
nerandu mirties
nepalieku svajonių pasaulio
ŠUKĖS
griovyje
dilgėlių akys
skaičiuoja žvaigždes
bijau nusigręžti nuo tvoros
subyrėti į greitas stiklo šukes
SCENA
anglėja užuolaidų aksomas
kvatoja tuščia salė
šampano kamščiais užsikemšu ausis
atsisveikinu su scena
lenkiuosi vaiduokliams
ARBATA
brinksta juoda žolė
garuoja arbata
mėnulis
visada
turi tikrą draugą
SINGULIARINIS TAŠKAS
be trofėjų
sugrįžę iš kosminių kelionių
raugintais agurkais
bombarduojame juodąsias skyles
iš dangaus
krenta genetiškai modifikuota mana
anomaliuose golfo laukuose
tvenkiasi uždraustas sidabras
stingstančio betono vonelėse
mirksta pavargusios pėdos
iš šampano kibirėlių
krenta ledinė laimės kruša
bugi vugi šoka lieknos taurės
žvaigždžių dulkėmis rasoja akys
pastalėje rieda tatuiruota laimės tabletė
iš tramdomų marškinių pasprukę
į lyrinę gelmę neria nuogi skeletai
ploja banknotais sulopytos rankos
nebūties stikle dūsta svajonių inkliuzai
NAKTIS IR KLEVAI
kai oras pilnas vėlyvo rudens
šlapi batai virsta akmenimis
o ryškios vitrinos tuščia duobe
verčiu klevo lapus
skaitau išminties žodžius
parašytus pamiršta medžių kalba
nešu namo ilgą lietaus sapną
svaigią čerpių sulą
auksinę klevų arbatą
girgžda asfaltas
švilpia variniai troleibusų laidai
gęsta elektros lemputės
skubu į nežinią
pravėręs svajonių duris
NIRVANA
akyse smėlis
dykuma
debesų svoriu slegia aštrios lubos
balta sienų tyla kerta žvakes
griūna šešėliai
džiūsta užverstos knygos
į langus beldžia debesys
rieškučiomis semiu vakarą
nelaukiu ryto
nežadinu nakties
nedaug liko laiko
apmąstymams apie aklą dangų
į šviesą atgręžtas šventyklas
vaško žvakės piešia veidrodžius
tamsius akių langus
paklydau tarp laikrodžio dūžių
svyruoju tarp valandų
nutysusių link sienų baltų
ieškau atsakymo
kurio nėra
lūžta žvilgsnis paniręs
į matinius sienų kontūrus
minčių labirintuose klaidžioja viltis
nežinau kas esu
ar galiu sunaikinti save
bedugnė
tikroji vertybė
švelniai žudo skambi tamsa
žengiu į tuščią akimirką
į vėjo šešėlį
tylos dvelksmą
metrą juodo asfalto
loja sienos
negaliu pabusti
sapnas ėda smegenis
dūstu
bijau iškirsti kaukolėje langą
toliau nei paukščiai
į nežinią nutolo žvilgsnis
nebematau savęs
klaidi voratinklių vienatvė
gęsta pavieniai atsiskyrėlių laužai
šalti žaltvykslių atšvaistai
kursto šaltą grybų ugnį
gesina pilkas asiūklių žvakės
nurimau akimirkos šuoliui
naujam minčių žaismui
nebūties iliuzijai
PABAIGA
Vilnius, 1995 – 2012 m.
