Lemtinga telepato klaida

Šią neįtikėtiną istoriją man papasakojo katinas Juvencijus, su kuriuo susipažinau prie metalinio šiukšlių konteinerio. Neslėpsiu, buvau valkata ir nors baigiau Vilniaus universitetą ir įgijau ekonomisto kvalifikaciją, slampinėjau miesto gatvėmis be darbo ir pastogės. Mano karjerą sugriovė alkoholis. Gerdamas kritau žemyn kol praradau viską.

Jei būčiau solidus verslininkas ar klerkas, tikrai niekada nebūčiau sulaikęs Juvencijaus dėmesio. Anksti ryte, kai atsigaivinęs žvalinančiu koka kolos ir langų ploviklio kokteiliu, palaimingai rūkiau kvapią cigaretės nuorūką, pro prabangaus kotedžo tvoros plyšį išlindo katinas.

- Sveikas bičiuli, pasveikinau likimo draugą.

- Sveikas valkata, - atkirto katinas.

- Aš ne valkata, aš diplomuotas ekonomistas Norbertas Tautkantas.

- O aš Juvencijus, - nusijuokė katinas.

Jau norėjau piktai nusikeikti, bet iš nuostabos vos nenuvirtau ant dailiai nukirptos vejos. 

- Juvencijau, tu moki kalbėti?

- Aš ne tik kalbu, bet ir skaitau žmonių mintis.

- Esi telepatas? – dar kartą nustebau.

- Įspėjai, - pakėlė uodegą katinas, - eime į parką ir aš tau papasakosiu savo gyvenimo istoriją. Jei būsi dėmesingas ir nepertrauksi manęs, įteiksiu brangią dovanėlę.

Paskatintas prizo, kukliai it pirmokėlis nusekiau Juvencijui iš paskos. Pagaliau mes po sena, žydinčia liepa suradome saugią aikštelę.

- Gulkis į aukštą žolę, tik neužmik, - draugiškai patarė katinas.

Išsekintas svaigaus kokteilio, nuvirtau į aukštą žolę. Man ant krūtinės užsiropštė Juvencijus ir pradėjo pasakoti.

Nuo pat gimimo buvau telepatas, skaičiau žmonių mintis ir skyniau pergales mokykloje, universitete, darbe. Padariau karjerą, praturtėjau, bet niekaip negalėjau rasti sau tinkamos merginos. Skenuodamas savo draugių mintis, aš greitai atvėsdavau ir nenorėdavau bendrauti... Atrodė, kad buvau pasmerktas vienatvei. Bet likimas man paruošė džiugią staigmeną.

Kartą eidamas Gedimino prospektu pastebėjau jauną ir gražią merginą, kurios minčių aš nesugebėjau perskaityti. Mergina, pajutusi, kad aš ją skenuoju, šelmiškai šyptelėjo:

- Esu ragana, manęs neveikia tavo triukai.

- Manau, mes esame sukurti vienas kitam, - kvailai leptelėjau, apsalęs iš laimės.

- Vadink mane Matilda, nors mano tikras vardas ne toks.

Atrodė, kad mūsų meilei nebus jokių kliūčių, bet aš pavargau nuo perdėto Matildos dėmesio ir valdingumo. Ji buvo raganaitė ir aš turėjau jai besąlygiškai paklusti. Matilda menkino mano telepatines galias. Jaučiausi nuskriaustas ir pažemintas, bet kentėjau, nenorėdamas prarasti savo vienintelės meilės.

Bet kartą nusprūdau... Šaltą žiemos vakarą, susikibę už rankučių, ėjome Gedimino prospektu. Iš tuščio dangaus krito baltos, aksominės snaigės. Pasijutau patekęs į rojų, į žiemos pasaką, bet Matilda suraukė nosytę ir aš, patyręs telepatas, nežinojau kodėl. Stiprėjo vėjas, artėjo pūga.

- Juvencijau, eikime į kavinę. Pūga gali užblokuoti tavo minčių takus. Liksi bejėgis, pažeidžiamas... Katinėli, būk gerutis, eikime sušilti ir išgerti kavos.

- Nebijok! Man paranki grėsminga audros akustika. Padvigubėja minčių greitis. Snaigių šokis patikslina trečios akies ryškumą ir atveria tolimų minčių duris.

- Nustok malti niekus, man šalta!

- Mieloji, gal eikime į kitą kavinę. Jaučiu blogas mintis. Prie inkrustuotų stalų, saugomi kvadratinių parankinių, sėdi du mafijos bosai. Aštriose taurėse mirksta falsifikuoti gėrimai, liepsnoja sintetinė kava, - bandžiau apsaugoti mylimą merginą.

- Man šaltą! Man nusispjauti į mafiją ir į blogas mintis! Esu ragana ir nieko nebijau!

- Matilda, meldžiu...

Mano skruostu nuriedėjo ašara, gal nuo šalčio, nežinau, bet Matilda buvo nepermaldaujama:

- Marš į kavinę! Nebūk bailys!

- Nejaugi tau sunku nueiti iki kitos kavinės?

- Jei neisi į ŠIĄ kavinę - pasigailėsi, aš tave paversiu laukiniu katinu...

- Kaip aš išsigandau. Jei mane paversi katinu, pati tapsi varna ir į kavinę tavęs niekas neįleis. 

- Tu dar nežinai raganos pykčio! – sušuko Matilda.

Juvencijus sunkiai atsiduso. Matilda prarado savikontrolę, todėl aš pirmą ir paskutinį kartą galėjau perskaityti jos mintis. Įsikarščiavusi raganaitė prakeikė ne tik mane, bet ir save, mintyse pasivadinusi varna. Žinok, Telepato nuskenuotos mintys smogia dviguba jėga. Nesupratau, kas įvyko. Mano akyse blizgėjo tamsa, drąsi nežinomybė. Pajutau beribę laisvę. Šalia tupėjo didžiulė varna. Negalėdamas atsispirti instinktui, puoliau Matildą, bet ji greitai pakilo į orą ir garsiai rėkdama nuskrido. Likau gatvėje vienas.

Juvencijus nutilo. Aš paglosčiau katino nugarą ir paklausiau:

- Ar galiu tau kuo padėti?

- Gali! Išlaisvink Matildą, tada ir aš atvirsiu žmogumi, nors katinu būti irgi neblogai... - susigraudino Juvencijus, - tupėdamas ant tavo krūtinės, aš tau perdaviau ekstrasenso galias. Tai mano žadėta dovanėlė. Surask Matildą ir pašaukti ją vardu. Štai ir viskas.

Atgijo mano laki vaizduotė. Pasijutau įveikęs debesų barjerą. Juvencijus sukūrė kitą tikrovę. Kitu žvilgsniu pažvelgiau į medžių šakas. Galvoje siautė gili minčių audra. Jau neįmanoma grįžti atgal.

Neapsakomai tapo tuščia ir gatvėje ir širdyje. Šalia tupėjo katinas, žvilgsniu ragindamas paskubėti, nedelsti.

Man nejauktai nušvito aukštuomenės dangus. Svajonė – tai ne tikslo pabaiga, o pradžia. Vėjas išvalė liūdnas mintis. Kartu su Juvencijumi užlipome ant stogo. Mus pasitiko liūdna varna.

- Labas Matilda, Juvencijus ilgisi tavęs, - ištariau didžios vilties žodžius.

Į nežinią keliavo žmonės ir namai. Mūrine siena bėgo saulės zuikučiai. Šalia manęs stovėjo Matilda ir Juvencijus. Jie buvo laimingi. Netaręs nė žodžio, net neatsisveikinęs aš pabėgau. Nuo burtų, nuo pasakų, nuo valkatos vargų.

Tik tapęs ekstrasensu supratau, kad burtai nėra mąstymo tikslas. Niekada nedemonstravau savo galių, nesiekiau šlovės. Tapau įžymiu ir įtakingu žmogumi tik tam, kad padėčiau kitiems. Prabėgo daug metų. Kabinete ir dabar kabo, mano paties nutapytas, katino Juvencijaus portretas.

Vilnius, 2012 m.