Pradžia / Radikaliai
 

Apie patirtį

Gyvenime yra akimirkos, kai žinai, tobulai žinai, kas kur ir kodėl. Ir yra kitos akimirkos. Akimirkos, kai lauki suvokimo, lauki prasmės. Lauki ženklo ar patarimo. Lauki paties laukimo. Lauki atstumo, kurį sukuria išlauktas laikas. Ir tas laukimas, tas noras atrasti tiesą, tiesą, kurios dar nepažįsti, bet žinai, kad ji egzistuoja, būtent tas laukimas yra pats sudėtingiausias, reikalaujantis daugiausiai jėgų, daugiausiai kantrybės ir ištvermės.

Evelina Kvartūnaitė
2012 m. Rugsėjo 25 d., 19:23
Skaityta: 175 k.
Knygos. Evelinos Kvartūnaitės nuotr.
Knygos. Evelinos Kvartūnaitės nuotr.
Žmonės sako, kad kuo ilgiau gyveni, tuo mažiau imi išmanyti gyvenimą. Ir net jei tie patys žmonės sako, kad aš dar jauna, kad viskas yra dar prieš akis, o ne po akimis...
 
Aš jau jaučiuosi, kad vis mažiau imu išmanyti, kas ir kaip. Nes būna rytų, kai nubundi visai ne ten, kur vakar žvanginai ginklais. Ir net ne ten, kur siuvinėjai kryželiu gaiviai pražystančias mėtas, nasturtas ar pipirus. Tada suprantu, kad prisiminimai - tai tik valkataujantys šunys. Jie prijaukinti, nupenėti ir žvilganciais kailiais. Bet tu dūsti jų vilnom ir jų degančiom seilėm. 
 
Ar verta kabintis į tai, kas primena lakųjį smėlį?
 
Kodėl tik apsunkusio riedėjimo posūkiai tampa kilnūs?  
 
O juk gyvenimas prasideda rudeniu. Ir baigiasi sraigėm.
 
Toliausiai vandens stebuklas būna per sausrą, todėl noriu tikėti, kad net naktimis mintys būna ilgumo sulig Italija, ne patirtim noriu grįsti savo ateitį. Noriu kasryt pasitikti saulę ir savo devintą gyvenimą taip, kaip juos pasitinka alyvos kiekvieną pavasarį – baltais žiedais išsprogusios.
Komentarai