Mūza. Novelė

*

Rašytojas graužė rūkytą „Medžiotojų“ sūrį ir lėtai siurbčiojo gyvą alų, nes jautėsi miręs. Nejučia Gaudentas prisiminė savo paskutinio romano „Mirtis Kaune“ pristatymą, į kurį neatėjo nė vienas žmogus. Laukdamas gerbėjų antplūdžio, rašytojas garsiai skaitė savo romaną ir iš nevilties maukė svečiams nupirktą viskį. Atvertęs 13–tą puslapį, Gaudentas prarado sąmonę. Rašytoją pažadino valytoja, atėjusi tvarkyti patalpų. Gaudentas jai padovanojo knygą su autografu ir apsiverkė.

*

Rašytojas neprisiminė, kaip grįžo namo. Pabudęs ryte jis pasibaisėjo, pamatęs sumuštą ir kruviną veidą. Ant prakirsto skruosto ir ant pliko, sužaloto viršugalvio, Gaudentas užklijavo kelis gydomuosius pleistrus. Kankinamas žiauraus pagirių pašalo, rašytojas skubiai išėjo į lauką ir nedvejodamas atvėrė aludės „Velnio kanopa“ duris.

*

Gaudentas pamėgo „Velnio kanopą“ ir čia sėdėjo kasdien nuo pietų iki vėlaus vakaro. Pasiekęs reikiamą kondiciją, t.y. pajutęs euforiją, jis svyruodamas grįždavo namo miegoti. Tokia buvo iškilaus rašytojo dienotvarkė.

*

Bet grįžkime į „Velnio kanopą“. Staiga Gaudentas pajuto kvepalų kvapą ir nuo stalo pakėlė akis. Priešais sėdėjo elegantiška dama ir šypsojosi.

- Atleiskite, panele, kuo galiu būti naudingas? – mandagiai pasiteiravo rašytojas.

- Noriu jus išgelbėti, - paaiškino mergina.

- Kas jūs? – sunerimo rašytojas.

- Aš Mūza, jūsų talento puoselėtoja ir globėja...

Pašiurpęs Gaudentas išgėrė bokalą iki dugno.

- Man nereikia jūsų pagalbos! Aš jau senas, sukriošęs... Keliaukite pas jaunus, perspektyvius beletristus.

- Mes greitai susitiksime, - nė kiek neįsižeidusi atsisveikino dama.

*

Nelauktas pokalbis rašytojui sugadino apetitą. Apkarto sūris ir alus. Metas keliauti namo. Barmenas nustebo, pamatęs, kad klientas pažeidė darbo grafiką.

- Skubu į svarbų susitikimą, - sumelavo Gaudentas.

- Nepamirškite ateiti rytoj, - išsigando barmenas, bijodamas prarasti nuolatinį lankytoją.

- Būkite ramus, aš niekada nevėluoju į darbą.

*

Grįžęs namo rašytojas blaškėsi, nerasdama vietos. Prakeikta Mūza jį išmušė iš vėžių, sujaukė tvarkingą dienotvarkę ir pagrobė girtą ramybę.

- Ką daryti? – duso Gaudentas, į sieną svaidydamas savo knygas.

Staiga rašytojas prisiminė pamirštą seną cigarų dėžutę ir puolė jos ieškoti. Surado numestą po spinta. Nuvalęs dulkes, jis atvėtė dangtelį. Valio! Dugne ilsėjosi vienišas cigaras.

- Štai ir tikras draugas atskubėjo į pagalbą!

Gaudentas užmetė kompaktinį diską, legendinę senieną: Led Zeppelin – Hauses Of The Holy ir beveik iki galo atsukęs garso rankenėlę, nubėgo į balkoną. Kadais, dar būdamas jaunas, rašytojas mėgo traukti cigaro dūmą tik gryname ore. Gaudentas iš balkono aukštumų pažvelgė į niekingą, jo kūrybą ignoruojantį, miestą ir nusikvatojo.

*

Nuo stipraus cigaro dūmo apsvaigo girta galva. Rašytojas persisvėrė per balkono turėklą, neteko pusiausviros ir iš trečio aukšto nukrito tiesiai ant minkštos žolės. Deja, Gaudentas, kaip ir visi žmonės, skraidyti neišmoko. Suriestas pragariško skausmo rašytojas kriokė, kaip senas suplėšytas akordeonas. Kaimynai iškvietė greitąją pagalbą.

- Kodėl neišasfaltavo viso kiemo, - vapėjo Gaudentas, - nenoriu gyventi, nenoriu rašyti...

Greitosios pagalbos universitetinėje ligoninėje traumatologai stebėjosi – visas kūnas sumuštas, bet nė vieno lūžio, nė menkiausio įskilimo.

- Sveikas, važiuok namo, - tarė budintis gydytojas, - mesk rūkyti ir gerk mažiau...

*

Kitą dieną, sutelkęs visas jėgas, Gaudentas atropojo į „Velnio kanopą“ ir užsisakė degtinės.

- Patyriau traumą, todėl šiandien negersiu alaus, bus sunku lakstyti į tualetą, - teisinosi rašytojas.

Nespėjo Gaudentas net įsipilti taurelės, kai prie stalo vėl, nežinia iš kur išdygusi, prisėdo Mūza.

- Ar patenkinta dabar? – pyktelėjo rašytojas.

- Ne, nepatenkinta, - atrėžė Mūza, - tuoj pat grįžkite namo ir daugiau negerkite!

- O kas, jei nepaklausysiu? – it vaikas spyriojosi Gaudentas.

Mūza ant stalo numetė pluoštą spalvotų ir itin kokybiškų nuotraukų. Rašytojas nesunkiai pažino save, nušautą prie pat aludės durų. Sumuštu kūnu prabėgo šiurpuliukas. Trumpam išblėso net šonkaulių skausmas.

- Ar šios nuotraukos tikros?

- Kaip matote nesuklastotos, - liūdnai patvirtino Mūza.

- O jei dabar pakilsiu nuo stalo, ar liksiu gyvas?

- Tai tik pirma mano sąlyga.

- O kokia antroji? – persigando Gaudentas.

- Rašyti ir nesustoti.

- Ar bus šlovė ir pripažinimas? – sukluso rašytojas.

- Jokio honoraro ir pripažinimo... Jokia leidykla neišleis nė vienos jūsų knygos, - paaiškino Mūza ir dingo, ant stalo palikusi pluoštas mirtinų nuotraukų.

*

Gaudentas kruopščiai įsidėjo nuotraukas į švarko kišenę ir, sumokėjęs už neišgertą degtinę, paliko aludę. Sugrįžęs namo, jis rado tvarkingą kambarį ir naują kompiuterį. Šalia gulėjo raštelis: „Tai mano dovana. Sėkmės kūryboje. Tavo Mūza.“

Rašytojas džiugiai įjungė kompiuterį. Protas buvo žvalus, o pirštai mikliai lakstė klavišais. Į naujo romano lankas bėgo greiti sakiniai.

Vilnius, 2012 m.