Pradžia / Knygos
 

Septyni tiltai pasaulio centre

Miniatiūros ir (ne)supratimai.

Mindaugas Peleckis
2012 m. Vasario 18 d., 03:49
Skaityta: 380 k.
Rėja ir Titanas. NASA nuotr.
Rėja ir Titanas. NASA nuotr.

**

Septyni tiltai pasaulio centre
Jais einu į Tave
Bet tiltai rūke
Ir klaidžioju vis...

My Chili Girl

Jis kartais jos neįvertindavo. Nežinia, kodėl. Turbūt tiesiog nesuprato.

Prireikė pusantrų metų ir dviejų išsiskyrimų, kad suprastų, jog moteris anaiptol nėra nesuprantama, kaip kai kas teigia.

Pamatęs jos nuotrauką su nachos, pagardintu chili (atsiųstą iš Meksikos), jis tartum nušvito. Prisiminė kitas jos nuotraukas, kuriose ji būdavo arba nelaiminga, arba prislėgtumą slėpė.

Tačiau jos veidas tartum veidrodis.

Dabar jis supranta. Kas yra Meilė. Tai – Laukimas. Kiekvienos sekundės, kurią galėtų praleisti su ja. Juk dar Seneka išmintingasai sakė – didžiausia blogybė yra prarasti laiką.

Jis nebepraras savo laiko ir savo Meilės.

Jis nebepraras Jos. Savo chili mergaitės.

Krištolas

Ji nuo pirmos akimirkos buvo jo Krištolas. Laiminga. Kartais ne.

Mylima. Visada. Mylinti.

Jo.

Trapi ir stipri.

Jis visada ją dievino.

Kodėl aš nekenčiu viešbučių?

Nes jie atspindi vienišumą. Nesumeluotą.

Nepamirštu niekaip Taves Mūsų viešbučiuose. To nesumeluoto švelnumo.

„Jei myli žmogų, duok jam laisvę. Juk tas žmogus grįš, jei myli“, – čia iš serialo.

Tiesa. Dabartinė. Mano. Lygi lyg duona.

Norėčiau parašyt Tau ką nors švelnesnio.

Ir kas iš tos meilės...

Kaip dainavo vienas žymus dainininkas... kas iš to, jei verki tyliai? Jei niekas negirdi.

Jei vadinamoji meilė tampa vien skaudiniais ir pūliniais.

Nekenčiu „normalaus“ gyvenimo, bet noriu jį gyvent. Tik kaip?

Ar tiki Dievu?

Paklausė manęs artimiausias žmogus
Tikiu
Atsakiau
Bet mano Dievas vaikšto laisvas po pasaulį
Ir neužsuka į bažnyčias
Nes mano Dievui nereikia žmonių
Jam reikia Žmogaus

Sutapimai

Sutapimais niekada netikėjau. O būdavo visokių. Štai kad ir 1995-ųjų vasara. Karštis, nuobodulys, Vilnius, Lukiškių aikštė. Skambina pažįstamas. Draugo draugas. Ar norėtumei tranzuoti, t.y. keliauti autostopu, nelabai susivokiančiam man sako jis. Taip, nesusimąstydamas tariu, nors suprantu, jog esu pakaitalas – vykstu vietoje prieš savaitę nuskendusio jo bičiulio. Ir mes iškeliaujame. Penkiese. Tiesa, iš pradžių skirtingais maršrutais, bet susitinkame ant amžinojo tilto – Karlův Most. Praha, alus ir karštis, bet nuobodulio nebėra. Vienoje šveikiškų alubarių gimsta idée fixe – keliaujam į Graikiją. Ok, keliaujam, tai keliaujam, po penkto bokalo niekas nebesiginčija, nebent dėl detalių. O detalės paprastos – vykstam dviem grupėm, aš ir draugas dviese, o kita kompanija - trise. Susitariame susitikti Budapešte. Mobiliakų tuo metu dar neturėjome, taigi pasikliovėme kompasais, saulėmis ir mėnuliais. Budapešte mudu su draugu laukėme anų trijų tris paras. Vakarais marširuodavome palei Parlamento pastatą, atkreipdami prostitučių ir mentų dėmesį. Neatvyko. Mūsų kelionė tęsėsi iki Rumunijos, tada grįžome pro Jogailos rūmus, t.y. Wawelį. Grįžus – žinia: anie papuolė į avariją, – susitranzavę serbą, ką tik pirkusį naują automobilį Nyderlanduose, pakliuvo į avariją, o mane kvietęs žmogus žuvo.

Vardinčiau daug dar sutapimų. Tačiau esmė ne kiekybėje. Mane šokiravo tai, ką sužinojau vakar. Šokiravo gerąja prasme.

Mano žmogutis, artimiausia siela, netikėtai pasakė, jog prieš trejus metus klausė vieną albumą – Malcolmo McLareno „Paris“. Šią kompaktinę plokštelę buvau paskolinęs vienam bendradarbiui, ji dingo iš mano akiračio gal pusmečiui. Vakar paaiškėjo, kad ji visą tą laiką buvo Jos namuose. Susipažinau vos prieš pusantro mėnesio. Tačiau žinau, kad pažinojau Ją visą gyvenimą.

Kas skirta, teišsipildo.

When we have each other, we have everything...

Sniego švelnumas, nestingdantis rankų

Ir Tavo akių šviesi šiluma
Dieve kaip gera kai sielą aplanko
Kantriai laukta jaukuma
O aš norėčiau paliest Tavo veidą
Ir pasakyt jam tyliausius žodžius
Žaibas ne tas kuris trankos
Bet tyliai apšviečia pečius

Noriu sulyti iki siūlelio...

Ji visada mėgo lietų. Jam jis priminė rudenį. Lapkritišką, tamsų.

Ir tik šiandien išėjęs į lauką, tikėdamasis kaitros, jis pateko į švelnų gaivų vasaros lietutį.

Ji sakydavo – „noriu sulyti iki siūlelio“.

Šiandien jis tai suprato, kai grįžo visas permirkęs.

Taisyklingom snaigėm

Myliu Tavo veidą
Nes esu taikus
Pajautos dangus

Keista

Bet tikra kalėdinė meilė
Tu aš
Niekas
Keistuma
Sniegas tirpsta
Ledas nebebijo
Traumatologo
Tavo skausmas
Mano skausmas
Aš tikrai
Tave myliu
Bet kur ta
Giria
Kur paklydom
Sniegas visur...

Pas mane viskas plyšta, skyla, yra...

Bet mano siela nelūžta
Nes žinau, kad esam Mes
Ir niekas niekada to neišmes

Tik kodėl kartais man taip šalta šiam pasauly?

Gerk kai Tu ištroškus...

Mylėk kai myli
Nes Tu esi
Gėlė tyli

Pirmoji diena

Tavo sausainukai
Imbieriniai
Vos susipažinus
Su įspaustomis varnų pėdutėmis
Runa elhaz
Pokalėdinė komunija

Ji

Sulūžo kranas
Virtuvėje sugedo lempa
Rūkau tamsoje
Penktą ryto
Vakar mane išmetė iš darbo
Ir štai vakare – šviesa
Grįžo Ji
Su gėlėmis

Mano sapnai apie tave...

Tai pabėgusios Kalėdos
Katino pėdos
Mėnulio atšvaitas
Dangus bet ne tas
Žemė šilta
Priliesta

Angelo sparnas...

Jis tyliai niūniuos: „Aš kėliaus, ėjau ir vėlei griuvau”. O klounas nuplėš nuo savęs šlapią rūbą ir basas pareis į namus.

Šiąnakt aš nepersipjausiu venų, nes jums skaudės sužinojus, jog ši silpna būtybė neišlaikė išbandymo: mane pagimdė ir mylėjo, o aš myliu ir mirsiu. Meilės man užtenka, bet trūksta rankų, kurios apglėbtų ir pasakytų: „Viskas bus gerai, vaikuti, tu mirsi, bet prieš tai dar būsi laimingas…”

Kai mes laidosim save

Kai mes laidosim save,
Mūsų niekas nepažins,
Mes palaidosim vienam kape
Visus -
Ne po gabalėlį,
O po visumą širdies.
Neateikit,
Bus daug žvirblių,
Jie gabalėlius sules, bet
Ten bus daug švelnumo tiltų,
Reiks juos pereit basnirčia
Kad ir vėtra siaučiai piltų,
Kad ir juoduma, nakčia.

Matau Tave

Pro langą aukšto aš šešiolikto
Kai miegi o man
Tai nesimiega
Ištiesčiau ranką ir paglostyčiau Tavo plaukus akių šviesa
Apšviesčiau
Tau sapnus
Mano mažyte visas Tu gyvenimas esi

Telefono numeris

Tavo
Akys
Mėlynos
Didelės
Taip
Užbūrė
Manąsias
Gelme
Tik
Tada
Kai
Tolyn
Nuėjai

Prisiminiau

Neviltis

Uždegu žvakelę savo
Te saulė mūsų nenusileidžia

5 ryto

o kartais, kai nesimiega nakčia,
bet žinau, kad šalia Ji,
sėdžiu virtuvėj, rūkau,
ir jaučiu, kad suprantu –
rytas vakaras naktis be Tavęs
tai pilnatvė, vienatvės mirtis
apkabinimas savo lemties

Kur baigiuosi aš...

...ir prasidedi tu
valandų valandos tarp mūsų
minutės
nesuskaičiuojamos
debesų virtinės byrančios be galo
vėjo išblaškomos
lyg septyni milijardai dykumos dalelių
atrodo tiek nedaug
bet juose tilpo beveik visi tavo
žvilgsniai prisilietimai kvapai norai
ir aš nebegaliu rašyti didžiąja raide to kas vyksta todėl baigiuosi
o tu tik prasidedi
pradedi mane

Iš tikrųjų

Mes gyvenam
Tik vienas
Kito
Širdyse
Mūsų
Būtis
Susaistyta svajonių svaičiojimų svajukų
Aš myliu savo iliuzijas
Jose
Tave
Mano mūza
Fėja
Deive
Elfe

Apie šviesoforą ir vorą

Kartais jiedu susitinka, sapnams leisdami parupšnot žolės Murakamio avių ganykloj.

Yra laikas svaidytis akmenim, yra ir laikas juos rinkti (Ekleziastas).
Yra laikas subadyti savo širdį, yra ir laikas surinkti ją iš gabalėlių (aš).
Kai mirsiu, padovanosiu jam savo trapią širdį (Nežinomas donoras).
Ateisiu, bet net pati nežinau kada (Mirtis).
Tik tak tik tak (Laikas)...

Kai ilgai žiūri į bedugnę, ji ima žvelgt į tave (berods, Nietzsche).
Kai ilgai mintyse kuri Mylimąją, vieną dieną ji netikėtai atkeliauja juodabačiu žingsniu
Per raudoną smėlį
Ir sustoja prie šviesoforo žiūrėdama į tave išplėstom iš nuostabos akim.
Tik tada supranti, kad esminis gyvenimo klausimas
Ką daryti, kai išsipildo svajonė, kad netaptum dar vienu ikaru.
Atsakymas - sparnuose, lėtai tirpstančiuose.

Kai mane kažkas prisimena, tą akimirką gimsta voras.
Ir tinklai stiprėja, pasaulis jaukėja.

Nukriskim žiedlapiuos...

Arba ant tiltelio prie ežero vidury miškų

O gal ant šalto šalto sniego kalnuose

Arba po Eifelio bokštu

Ir apsikabinkim

Skreč

mano nagai slenka tavo oda
o mano mylimam sarajeve nelyja
skreč
ir nemoku jokio žodžio bosniškai
tik skreč
vis kartoju tiems musulmonams
o jie nesupranta
nežino ką man jis reiškia
kaip keista
juk jis toks paprastas
skreč skreč
skreč

Bosniška daina. Tu išvykusi

Samu roma, babu babu...

Daje....

Aš vėl lieju ašaras... nemanau, kad kas nors mane supranta... ir nereikia

Ta vienatvė žudo ir tai yra didžiulė jėga

Samo samo

Tokios gilios vienatvės dar nepatyriau...

Nuostabios ašaros...

Ederlezi....

Dievas yra

Tikrai

Durys į Tavo širdį

grįstu Užupio keliu
jaučiu jos pulsavimą
ir Tavo kvėpavimą (kvepalus?)
į mano plaukus
noriu juos paliesti
užuosti uosti uosti
kasdien
ir kad šis kvapas
taptų amžinybe
ne
jis ir yra mano amžinybė

Širdis

Tave mylėsiu kol sustos širdis
Ir niekas man nepasakys
Kad šis gyvenimas
Ne mudviem
Skirtas

Guru Guru ateina į pasaulį

Viena moteris man kartą pasakė: „Jei negali susitaikyti su gyvenimo popsu, tapk guru.“

Susimąsčiau – kodėl gi ne?

Tik nusprendžiau pasivadinti ne guru, nes tokių daug. Nutariau – pasielgsiu panašiai kaip vienas dvasinis mokytojas iš Indijos, pasivadinęs Šri Šri.
Taip aš sau pačiam (o vėliau, kaip pamatysime, ir kitiems) vėlyvą ketvirtadienio vakarą, spalio šeštąją, tapau Guru Guru.

Pirmasis mano mokinys paklausė, ko aš pirmiausia jį išmokysiu. Nežinau, atsakiau, bet iki vakaro sugalvosiu. Patikslinsiu – pirmasis mano mokinys buvau aš pats. Kaip maisto ragautojas karaliaus dvare – kas nors juk turi išmėginti patiekalą, kad šis nenunuodytų Valdovo.

Ir staiga man pasivaideno eilėraštis. Na jau toks déjà vu kirto perkūniškai smarkiai, kad žodis įkvėpimas pasislėpė po stalu, ant kurio ketinau nubraižyti artimiausių dienų planus. Dailiai kyšojo iš po stalo zuikiškos įkvėpimo ausys, tarsi prašydamos neskriausti. Palei grindis dusliu balsu pasigirdo melancholiška melodija, niūniuojama tarsi sloguojančia nosimi. Įsiklausęs geriau, pradėjau skirti žodžius. Tiek tepamenu:

Įeik į naktį tyliai ir atsargiai,
Tu pėdom nesutraiškyki vorų,
Tada pasaulio žiburiai, nors vangiai,
Užkrės sapnų maru.

Ir supratau. Mane sapnuoja.

Pirmieji (dar nelabai) svarbūs Guru Guru darbai

Viskas prasidėjo nuo SNI. Kitaip tariant – Stereotipų naikinimo instituto. Įkūrėme (aš ir galbūt dar vienas aš) jį tą puikų metą, kai medžiai apsimeta chameleonais ir kelis kartus per dieną keičia spalvas. Apgaudinėja visus praeivius ir tyliai iš jų juokiasi šlamėdami lapais. Praeini pro rausvą medelį, nusistebi, oho, dar vakar buvo geltonas. Po kelių žingsnių atsisuki – o jis ir yra geltonas. Hm, galvoji, hm.

Taigi, kaip suprantate, neatsitiktinai paminėjau greta mano namo augančius medžius chameleonus. Nes būtent jie tik jiems vieniems suprantamu būdu į mano minčių pievą atsiuntė netikėtą idėją. Seną kaip pasaulis. Kad nieko naujo po saule ir kad viskas yra kitaip, nei atrodo.

Stereotipai. Kaukės. Žmonės-dėžės. Pradėjęs galvoti, nebegalėjau sustoti. Minčių tango įsisiūbavo. Ir tada prisiekiau sau – mąstysiu apie tai tol, kol suvoksiu, kas iš tikrųjų slypi po išoriškuoju pasauliu. Net jeigu prieisiu ribą, kai man visi atrodys bepročiai, o pats save regėsiu kaip vienintelį teisuolį. Guru Guru.

Kadangi įvardijau save kaip Guru Guru, turėjau įvardyti ir medžių chameleonų atsiųstą idėją. Tačiau Stereotipų naikinimo instituto pavadinimas, iš pat pradžių mane sužavėjęs, vėliau pasirodė pernelyg oficialus. Panaudosiu jį oficialiuose dokumentuose, juokiausi tyliai vien iš pačios idėjos.

Tada prisiminiau legendą, neturinčią amžiaus. Apie Slėptuvę.

Kaip ir daugelį įdomių dalykų (vėliau, deja, primirštų), ją susapnavau vaikystėje.

Kiekvienas turime savo Slėptuvę, sapne kalbėjo man močiutė. Ji buvo jau mirusi, todėl tikėjau tuo, ką sako. Be abejo, kalbėjo šypsodamasi močiutė, tai nebūtinai yra bunkeris ar šiaip koks rūsys. Slėptuvė gali atrodyti kaip paprastas namas, suoliukas, sūpynės, tiltas, bokštas, durys su nedidele akute, ištepliota suodžiais, todėl pro ją beveik nieko nesimato... Daug dar visko pasakojo man sapne močiutė, bet ne viską lemta prisiminti.

Praėjus keliolikai metų, ji vėl atėjo į mano sapną. Ir atnešė dar vieną žinią (atrodo, kad nuėjusi buvo tik trumpam, – gerai ten jiems, pamaniau, kai laikas toks belaikis). Mano Slėptuvė – tiltas. Tačiau daugiau močiutė nieko pasakyti negalėjo. Ieškok tilto. Pereiti jį reikia iš abiejų pusių. Nesvarbu, iš kurios pradėsi eiti, jis iš abiejų pusių vienodas, bet kartu skirtingas, mįslingai pridūrė močiutė. Ir, palikusi manyje pabudusį smalsumo vorą, besiblaškantį kibiomis kojelėmis, išėjo. Išbudau.

Tada supratau – pirmieji SNI darbai atlikti. Susapnuota. Bet nežinia, kas. Gauta žinia. Bet nežinia, ką su ja daryti. Laukia daug darbo. Nuo ko pradėti?

Slėptuvė

Kaip tikras naujai iškeptas Guru turėjau nuo ko nors pradėti. O kadangi buvau ne šiaip sau koks Guru, o Guru Guru, turėjau pradėti nuo ko nors ypatingo.
Medžiai chameleonai, atsiuntę man įstabiąją idėją, tarsi apsigyveno manyje. Jų lapeliai (tikslaus skaičiaus neprisimenu, nors ne kartą bandžiau skaičiuoti, bet maždaug po trisdešimt trijų susipainiodavau) kutendavo paširdžius ir tarsi norėdavo kažką pasakyti. Po kiek laiko suvokiau – jei slėptuvių pasaulyje tiek daug, kiek ir lapelių ant medžių chameleonų (ši mintis truputį nuliūdino, nes piršo kitą mintį – visų slėptuvių suskaičiuoti neįmanoma), vadinasi, turiu kuo daugiau jų apžiūrėti, kad surasčiau medžių kamienus, o paskui ir šaknis.

Paauglystėje per televiziją pamatęs laidą apie spiritizmą ir vadinamąjį automatinį rašymą, iš pradžių tuo susižavėjau, ėmiau „bendrauti su dvasiomis“ pasitelkęs siūlą ir adatą, bet vėliau tuo nusivyliau. Ir tariau sau – niekada daugiau tuo nebeužsiimsiu. Tačiau, tapęs Guru Guru, nebeturėjau ko prarasti.
Pirmasis mano automatinio rašymo seansas įvyko spalio tryliktosios rytą.

Kiekvienoje gyvoje dvasinėje Tradicijoje egzistuoja slėptuvė. Ji skirta žmonėms, kurie mano, kad ieško dvasinio kelio, o iš tikrųjų tiesiog ieško užtarimo. Pasaulis, siūlomas slėptuvėje, daug paprastesnis už tą gyvenimą, kurį gyvena daugelis žmonių. Jis lengvai aprašomas dešimčia Dievo įsakymų, keturiomis tauriosiomis tiesomis ir t.t.

Jis paprastas, suprantamas, nereikalaujantis jokių ypatingų pastangų. Paprasta vertybių sistema: juoda ir balta. Tai – įėjimo į Tradiciją filtras. Iš tikrųjų tai yra išorinis kiemas. Jei žmogus nuoširdžiai veržiasi į anapus, kelias į įšventinimą jam atsiveria. Jei mokinys pasiruošęs – mokytojas atsiras. Žmonės sutinka tuos, kuriuos jiems lemta sutikti.

Ranka rašė net pasišokinėdama. Po ketvirtojo sakinio, kai ji norėjo prie „t.t.“ prirašyti dar bent keletą „t.t.t.t.t.t.t.t.“, baigėsi šratinuko rašalas. Todėl penktąjį sakinį pradėjau kitu – jau ne juodu, o mėlynu rašikliu. Vienuoliktas sakinys rašėsi labai lėtai, tarsi ranka svarstytų, ar verta iškloti popieriui tokią banalybę. Bet vis dėlto išklojo. Išmintis nebijo banalybių, pamaniau. O va banalybės lyg maži šuneliai bėga prie juos pagimdžiusios Kalės spenelių, kad pasisotintų išminties pienu. Syvais, kuriuos duoda Dieviškoji Kalė, Pasaulio Motina, Sophia.

Mieli katalikai ir kiti davatkiškai nusiteikę homo sapiens, pagalvojau. Nekirskite mano automatine trumpam virtusios rankos. Kalė – tai ne įžeidimas. Nė vienas tikintysis nežino, kas gi yra tikrasis jo Tėvas. Koks jo veidas. Akys. Šypsena. To nežino ir Dieviškoji Kalė. Arba išmintingai tyli.

Katukų tiltas

Ar žinai
Kažkur sapno pakrašty
Yra rūko apkabintas
Tiltas
Skirtas tik dviem katukam?
Niekas daugiau negali rasti to tilto
Ant jo netikėtai susitikę katukai
Kartu su tiltu pranyksta rūke
Ir niekas daugiau to tilto niekur neras...
O kur katukai ir rūkas?
Jie gyvena po žvaigždėm
Kažkur šalia mūsų...

Stela

Nori, papasakosiu Tau istoriją apie Stelą?

Praėjusį rugpjūtį beveik visą mėnesį keliavau po Europą. Traukiniais, autobusais, lėktuvais, autostopu.

Nuo Lenkijos iki Albanijos. Nuo Kroatijos iki Austrijos.

Ir štai, grįžtant namo, Vienoje, Austrijoje, turėjau persėsti į traukinį, važiuojantį į Varšuvą. Tai buvo lenkų traukinys. Nors turėjau bilietą, lenkų konduktoriai užsinorėjo kyšio ir nenorėjo manęs įleisti į traukinį. Grynųjų pinigų nebeturėjau. Jie buvo kortelėje. Iki traukinio išvykimo - kelios minutės. Nors verk. Neleidžia, ir viskas.

Jei liksiu Vienoje, atsidursiu policijoje, nes stotyje nakvoti negalima. Štai stoviu perone visiškai nesuvokiantis, ką daryti. Nes su tais lenkais kalbėjau ir gražiuoju, ir negražiuoju.

Tada iš kažkur išdygsta lietuvė. Jauna moteris. Klausia, kiek jie prašo. Aš viską girdėjau, sako. (Aš jos nemačiau anksčiau, kai su lenkais kalbėjau.) Sakau, 20 eurų. Niekingų 20 eurų. (Kaip aš nekenčiu tos fucking Europos, vadinamos sąjunga...) Imk, pasakė. Aš sutrikau, sakau, atiduosiu Lietuvoje, koks jūsų vardas, gal pasakysit telefoną? Sako, nereikia, aš gyvenu Rusijoje. O mano vardas – Stela (jei kam neaišku – lotyniškai tai reiškia „žvaigždė“).

Tegul mums visiems šviečia mūsų žvaigždė, pamaniau.

Gyvenam mes šešėly... esam šešėliai...

Iš pasivaikščiojimų su Mylimąja

Subačiaus kalnas. Beprotis, o gal tiesiog keistuolis, apimtas sunkiai suvokiamos euforijos, netikėtai surinka: „Ko nuščiuvote, įžvalgūs protai?"

**

Nida. Pavasaris

Mylimoji, laiminga ir besišypsanti, pamokančiai sako: „Šalta, vėjuota, tamsu“. Atitariu: „Nes prie marių baugių aš esu". Ji užbaigia: „Mažiau šnekų, daugiau kalbų“.

Komentarai
  • Mindaugas
    2012 m. Vasario 19 d., 17:04
    Ačiū, Kristina. Kitąsyk pažadu dėti mažesnėmis porcijomis:)
  • Kristina
    2012 m. Vasario 19 d., 16:58
    Man patiko jautrūs eilėraščiai. Tik tokią į gelmę traukiančią kūrybą reikėtų pateikti žymiai mažesnėmis porcijomis, nes po daug skaitoma ji praranda savo skonį.