Pradžia / Knygos
 

VISI PRIEŠAI VISADOS VALGO VAIKUS: NESITIKĖKITE ATSIKRATYTI KNYGŲ

Jean-Claude Carrière, Umberto Eco, NESITIKĖKITE ATSIKRATYTI KNYGŲ, , Žara, vertimas - Elena Macevičiūtė ir Adas Macevičius, apipavidalinimas - Romualda Petryšaitė, 2011
Knygų gurmaną Umberto Eco pavardė traukte traukia, tad nedvejodamas imuosi šio leidinio pirmųjų puslapių ir patenku į užburiančią kelionę. Trys intelektualai – U. Eco (nepristatinėsiu), Jeanas-Claude’as Carrière’as (aktorius ir scenaristas, dirbęs su Luisu Buñueliu, daugelio scenarijų ir knygų autorius) ir pratarmės autorius Jeanas-Philippe’as de Tonnacas (eseistas, žurnalistas, vadovavęs dviejų protų pokalbiams) – šioje knygoje šmaikščiai, nyčišku „Linksmojo mokslo“ stiliumi, apžvelgia kelių tūkstantmečių knygos istoriją nuo papiruso iki kompiuterinės laikmenos bei -elektroninės knygos.

Mindaugas Peleckis
2011 m. Lapkričio 18 d., 13:10
Skaityta: 473 k.
VISI PRIEŠAI VISADOS VALGO VAIKUS: NESITIKĖKITE ATSIKRATYTI KNYGŲ

Už kruopštumą ir profesionalumą būtina pagirti „Žaros“ leidyklą, kurios vertimas – ne tik puikus, bet ir savotiškai pralenkiantis originalą: prancūzams reikia pasimokyti – knygos pabaigoje išvardijami pašnekovų darbai, sudaryta asmenvardžių rodyklė, pateikta daugybė išnašų, lengvinančių skaitymą. Beveik 300 puslapių tomelis dailiai apipavidalintas, malonus imti į rankas ir skaityti apie pačius neįtikėtiniausius dalykus (juk žinome, koks pokštininkas ir tuo pat metu rimtuolis gali būti U. Eco, tą patį sužinome ir apie kitą pokalbio dalyvį).

Knygos pradžioje, J.-P. de Tonnaco pratarmėje, užtikrintai įrodoma, kad „e-book knygos nesunaikins. Taip kaip Gutenbergas savo genialiu išradimu nepanaikino nei rankraščių skaitymo, nei prekybos papiruso ritiniais ar volumina“ (pergamentiniais rankraščių ritiniais, – M. P.) (p. 5–6).

Turininga diskusija apie bibliokaustą (tai – knygos autorių naujadaras pagal analogiją su holokaustu), apie žmogaus nuostabią prigimtį ir kartu menkystę, knygas, kurios išliko net po cenzūros ir inkvizicijos siautėjimų, padės suvokti, jog knyga – tai ne popieriaus lapai. Islamo pasaulyje žmogus, mokantis Knygą (Koraną) atmintinai, vadinamas hafizu, laikomas gyva Knyga, Tradicija, kuris perduoda šventenybę, saugodamas ją savyje. Tokį žmogų būtina saugoti kaip šventąjį. Kiek žodinės tradicijos „knygų“ išliko ir iki šiol džiugina mus!

„Knyga – kaip ratas. Sykį išradus, nebėra kur eiti toliau“, – teigia U. Eco (p. 106). Pagrindinis knygos apie knygas leitmotyvas čia narpliojamas kaip geriausiame detektyve, kokį tik galima įsivaizduoti. „Dauguma ikisokratinių filosofų pasiekė mus per Aecijaus raštus, o jis buvo tobulas idiotas. Kad tuo įsitikintume, pakanka paskaityti jo liudijimus. Vadinasi, galima abejoti, ką jis mums perteikė, nors ir likdamas ištikimas ikisokratinių filosofų dvasiai. (...) Iš priešininkų žinome, kad bogomilai ir paulistai valgydavo vaikus. Bet tas pat buvo sakoma ir apie žydus. Visi priešai, nesvarbu kieno, visados valgo vaikus. Didžioji dalis mūsų supratimo apie praeitį dažniausiai ateina per knygas, taigi iš kretinų, idiotų ir fanatiškų priešininkų“ (p. 145–146).

Kiekvienam knygos žmogui – po šią knygą.

Komentarai