Pradžia / Knygos
 

Guru Guru pasijos

Artėjant Atkurtos Lietuvos 100-mečiui ir tą pačią sakralinę Vasario 16-ąją sukaksiančioms 6-osioms NIEKIENO NEREMIAMO kultūros žurnalo radikaliai.lt metinėms, publikuojame kultūros kritiko Alberto Otono Latako tekstą, pasiekusį mus per elektroninį vamzdį. Dėkojame visiems, kurie skaito mus. Radikaliai.lt redakcija (NESISKUNDŽIANTI DĖL TO, KAD JOS NEREMIA).

Albertas Otonas Latakas
2018 m. Vasario 10 d., 15:02
Skaityta: 74 k.
Guru Guru pasijos

Nepagailėjau nei sveikatos, nei laiko ir perskaičiau žurnalisto, poeto, prozininko, filosofo, religijotyrininko, mitologijos ir šiuolaikinės muzikos tyrinėtojo Mindaugo Peleckio Didžiojo Žaidimo knygas. Jos aštuonios, bet skaitosi tarsi viena. Taip, tai tik viena knyga, todėl nenoriu jų pavadinimų nei išvardinti, nei įvardinti, kas susidomės, (ne)sunkiai suras... Neketinu rašyti tikros recenzijos, nes nesu profesionalus kritikas ar literatūros tyrinėtojas, tik noriu pasidalinti savo mintimis, pastebėjimais ir apmąstymais.

Ir kas gi inspiravo šį žaidimą? Manyčiau, Autoriaus kūrybinė valia, tiksliau, nyčiška nuobodybė. Pradžioje M. Peleckis ramiai kūrė Guru Guru istorijas, ir parašė berods 16 istorijų, kurios buvo publikuotos kultūrinėje spaudoje, sulaukė pakankamai dėmesio, bet kažkodėl tekstas sustojo... Išsisėmė? Ne, Autorius panoro žaisti virtualiai, ir visagalis internetas suteikė tokią progą. Žaisti vienam nyku, liūdna, nes nėra kovos azarto. Ir toks žaidėjas - Algimantas Lyva - atslinko visai lauktai ir tikėtai, nes tuo metu publikavo savo apsakymus ir noveles M. Peleckio kultūros žurnale RADIKALIAI!

Pagrindinis M. Peleckio personažas Guru Guru bodėjosi nykia kasdienybe, nenorėjo skęsti nuobodžių apmąstymų pelkėje, bet troško nuotykių, burtų, kitaip sakant, beletristinės ruletės, kurioje pralošiama ar išlošiama viskas. Guru Guru troško regėti miražus ir vizijas, patirti nušvitimą, sutikti Mylimąją, patirti šlovės svaigulį. Norėčiau pabrėžti, kad Algimanto Lyvos kūryba tik paskanino Žaidimą kliedesiais, trenkta poezija, nutrūktgalviškais nuotykiais, bet mažai padarė įtakos M. Peleckio parašytoms aštuonioms knygoms. Algimantas Lyva tik su Dravenio Chrysler „įvažiavo“ į M. Peleckio knygas, bet jokiu būdu negali būti traktuojamas kaip lygiavertis bendraautoris. Būtų įdomu pašnekėti apie A. Lyvos kūrybą, bet prireiktų atskiro straipsnio, be to, aš mažai esu susipažinęs su šio literatūros keistuolio darbais, todėl šnekėsiu tik apie M. Peleckio kūrybą.

Panagrinėkime šio didžiulio kūrinio struktūrą. Guru Guru baigęs mokslus ne tik Lietuvos, bet Europos universitetuose, deja, nepajėgia įsitvirtinti visuomenės gyvenime. Pakilęs į mokslo aukštumas Guru Guru tampa autsaideriu, nerandančiu nei pripažinimo, nei, pagaliau, darbo. Ir kodėl? Atsakymas itin paprastas, bet absoliučiau tikslus: koją pakiša zoologinis visagalio Kultūros ministro referento Galiganto pavydas. Pasinaudojęs savo didžiule įtaka jis prieš pat Guru Guru nosį užtrenkia visas duris. Ar tai siekių pabaiga? Ne, tai tik pradžia: neperprantama Fortūnos ironija Guru Guru nubloškia į kontrkultūros pasaulį, atneša didžiulę Meilę ir naujus draugus. Atslenka ir ypatingas draugas, beveik visiškas analfabetas, kliedėtojas, poetas Dravenis, kuris nemoka nei diskutuoti, nei logiškai samprotauti. Bet nereikėtų nuvertinti Dravenio, nes jis praėjo rūsčią meditacijos mokyklą, ne vienerius metus stebimas ZEN Meistrų, Dharmos salėje sukryžiavęs kojas žiūrėjo į sieną. Ir, gal būt, kažką įgijo, pažadino vidines galias, nežinau, tesprendžia skaitytojai.

Taigi, grįžkime į Žaidimo pradžią. Idiliška, intelektuali ramybė jau prarasta. Guru Guru „skęsta“ meilės vandenyne (Postpasaulis), kovoja su kultūros griovėju Galigantu, skrieja erdvėlaiviu, tampa šerifu, privačiu sekliu, muzikantu, vienuoliu, bet kuo... Ir visur Guru Guru lydi jo Mylimoji, bei Dravenis su savo komanda. It girtas (pagirtas?) svyruoja eklektiškas siužetas, bet M. Peleckis tvirtai savo rankose laiko beletristinį šturvalą ir neleidžia Žaidimui pavirsti bulvariniu skaitalu.

Kai esi neįvertintas, atstumtas, kokia paskata yra gyventi? Būti beprotiškai, nerealiai, žiauriai laimingam, o gal siekti žinių, kurios atvers (išlauš?) paslapčių duris? Guru Guru, manyčiau, siekė abiejų tikslų. Matyt, todėl Guru Guru geranoriškai, su kuklia ironija pasitiki Dravenio patarimais. Ir kas belieka, kai žemė slysta iš po kojų ir dangus plokščią ir languotą Žaidimo lentą prislegia sunkiu cirko kupolu. Tik jau ne lėkštą žemę, nes skrendama kosmosu į kitas planetas. Knygoje apstu tokių kelionių.

Grįžkime prie Žaidimo. Būtų klaida pavadinti vizionierių Dravenį šarlatanu, o eruditą Guru Guru kietu, beveik akademiniu filosofu. Ir kai pagaliau Guru Guru supranta, kad filosofinis su Draveniu dialogas yra negalimas, griebiasi beketiškos išeities ir atveria absurdo teatro užuolaidas (Requiem drugeliams). Manyčiau, kad ši Žaidimo dalis yra pati įspūdingiausia, pritrenkianti, laukianti rampos šviesų. Ir čia derėtų priminti, kad knygos parašytos virtualiai: M. Peleckis yra, buvo (gal ir bus?) su A. Lyva susitikęs gal tik šešis kartus, ir pokalbiai buvo trumpi, intelektualiai bei literatūriškai beverčiai, nes darbas virė virtualioje erdvėje.

Nepaisant stulbinančių atsivėrimų, praradimų ir nuotykių gausos (Sapnas, Pamestieji), neišvengiamai artėja kūrybinis išsekimas, ir Žaidimas pavirsta nuotykine fantastine knyga (Nuragija), bei tariamų (o gal ir tikrų?) prisiminimų kronika (Sukapotos kometos).

Iš štai romantikos pabaiga: Guru Guru lieka vienas, jį palieka Mylimoji, kažkur dingsta Dravenis. Ir tuomet suskamba paskutinis minorinis akordas (Atrandantys praradimai), bet nekrenta nei ašaros, nei skamba piktdžiugiškas juokas. Netikėtai baigiasi jaunystės sapnai (Sapnas) ir lieka tik nyki kasdienybė, kurioje herojai neranda sau vietos, nes jų gyvenimas jau padovanotas kitiems. Taigi, paskaitykite, paimkite bent dalelę Guru Guru gyvenimo ir jeigu nenušvisite, tai teks iš naujo perskaityti visas aštuonias knygas. Viskas.

Komentarai