Pradžia / Knygos
 

Žalias tragizmas: LITVAKŲ DAILĖ L’ÉCOLE DE PARIS APLINKOJE

Antanas Andrijauskas, LITVAKŲ DAILĖ L’ÉCOLE DE PARIS APLINKOJE, Vilnius, Vilniaus aukciono biblioteka, 2008.

Mindaugas Peleckis
2010 m. Sausio 21 d., 16:18
Skaityta: 1153 k.
Žalias tragizmas: LITVAKŲ DAILĖ L’ÉCOLE DE PARIS APLINKOJE

Keliasdešimties monografijų ir studijų bei daugiau kaip 500 mokslinių darbų įvairiomis kalbomis autorius, profesorius hab. dr. Antanas Andrijauskas –­ vienas iškiliausių filosofų, kultūrologų, menotyrininkų, civilizacijos teoretikų Lietuvoje. Kiekviena A. Andrijausko knyga įneša ką nors nauja, netikėta į kultūros pasaulį. Naujasis veikalas skirtas litvakų (Lietuvoje ir Baltarusijoje, tiksliau, buvusios LDK teritorijoje, gimusių žydų ir jų palikuonių) dailei, susijusiai su XX a. pradžios l’école de Paris aplinka. Litvakų menininkų indėlis į pasaulio kultūrą išties didžiulis: tarp jų yra ir rašytojas Isaacas Asimovas, dainininkai Leonardas Cohenas ir Bobas Dylanas, smuikininkas Jascha Heifetzas ir kiti. Apie tai, kiek litvakų dailė reikšminga pasaulio kontekste, iki šiol žinota mažokai.

Subtiliai išleistoje daugiau kaip 300 puslapių knygoje, kurioje gausu iliustracijų, pateikiama daug Lietuvos ir užsienio skaitytojams nežinomų arba beveik nežinomų duomenų. Joje pagrindinis dėmesys skiriamas litvakų dailininkų santykiui su LDK kultūrinėje erdvėje gyvenusių litvakų kultūros tradicija, įvairių jų tapybinio stiliaus savitumą nulėmusių išorinių ir vidinių veiksnių bei plastinės kalbos ypatumų tyrinėjimui. Čia perskaitysime ir apie estetines bei menines dailininkų nuostatas, ir apie judaistinio misticizmo poveikį, vaizdinės sistemos formavimąsi, plastinės kalbos ypatumus, pagrindines tapybinės raiškos sritis: peizažą, portretą, natiurmortą. Taip pat rasime įdomių biografinių žinių apie litvakų menininkus.

Spalvų poveikis žmogaus psichikai – neabejotinas. Kad A. Andrijausko knyga bus persmelkta (ir) spalvinių įspūdžių, regime jau viršelyje, kuriame vaizduojamas Chaïmo Soutine’o paveikslas „Cagnes peizažas“ (apie 1923–1924, aliejus, drobė). Ch.Soutine’as – vienas įdomiausių litvakų dailininkų. „Gilinantis į dailininko sukurtų vaizdinių pasaulį aiškėja, kad jo drobėse, persmelktose neviltimi, disharmonijos jausmu, savitai atsispindėjo judaistinio misticizmo poveikis, negatyvi gyvenimiškoji patirtis ir tragiška lemtis, iš kurios geležinių gniaužtų jis nepajėgė išslysti“, – pasakoja A. Andrijauskas (p. 78). Pasak jo, Ch. Soutine’as, visa dvasia menui atsidavęs intravertas, ir pakliuvęs į Paryžių, į vadinamąją l’école de Paris aplinką, jautėsi svetimas, autsaideris.

Tragedijos šešėlis lydi ne tik visą žydų tautą, bet ir litvakų dailininkus. „Kuo iš baisesnio pasaulio žydų kilmės dailininkai atėjo į l’école de Paris, kuo dramatiškesnė buvo jų gyvenimiškoji patirtis, tuo ryškesnis kūrybos dramatizmas, potraukis ribinių žmogaus būties situacijų vaizdavimui“ (p. 81). Vis dėlto spalvos, kurias regime litvakų dailininkų kūryboje, užburia ir gydo. Žaizdas, kurių galbūt nesugebėjo išsigydyti paveikslų kūrėjai.

Pavyzdžiui, Marcas Chagallas („žydiškiausias iš žydų dailininkų“, p. 146) paliko per 3000 paveikslų, gausybę litografijų, graviūrų, teatro kostiumų ir dekoracijų, tekstilės kūrinių, knygų iliustracijų, skulptūrų, mozaikų, pano, unikalių per 1000 kv. m vitražo kūrinių. Jis buvo ne tik stebėtinai produktyvus, ir pergyveno įvairius karus ir revoliucijas (mirė būdamas 97 metų), bet ir nepaprastai gilus mistikas chasidas. „Daug gražiausių vasarų dienų vaikystėje būsimasis dailininkas praleido nedideliame miestelyje Liozine (iš kur buvo kilę abu tėvai), senelio ir dėdės, naminių gyvulių supirkėjo, šeimų aplinkoje, – ramiu, tartum pasakos tonu kalba A. Andrijauskas. – Iš čia jo drobėse nuolatos išnyrantys įvairių liūdnomis pasmerktomis akimis žvelgiančių karvių, asiliukų, ožkų ir namų paukščių vaizdiniai“ (p. 148). Taip, tie, kas matė M. Chagallo „Žalią žydą“, karves, grojančias smuikais, žuvis su skėčiais, jų jau niekada nepamirš.

A. Andrijauskas nagrinėja ir mažiau žinomų dailininkų likimus bei kūrybą: Michaelio Kikoïno („gyvenimu besidžiaugiantis“, p. 167), Pinchuso Krémègne’o („jautriai reaguodavo į jį supusių žmonių nelaimes, vargus ir stengdavosi padėti“, p. 172), Lasaro Segallo („gaivališka, imli įtakoms natūra“, p. 215), Makso Bando (iš jo „drobių žvelgia kupini nerimo herojų žvilgsniai, skatinantys susimąstyti apie žmogaus egzistencijos trapumą“, p. 228), Neemijos Arbit Blatas („būdingas polinkis į spontanišką šviežių gamtos spalvų ir įspūdžių perteikimą“, p. 246). Dėmesys skiriamas ir litvakų skulptoriams: Jacques Lipchitzui („myliu Vilnių, prisimenu kiekvieną kampelį“, p. 190), Osipui Zadkine’ui („save jis priskiria grupei kitos prigimties dailininkų, kurie, gyvendami tarp akmenų ir medžių, iš „vidaus“ jaučia kiekvieną medžiagą“, p. 200) ir kt.

Visus šiuos kūrėjus A. Andrijauskas vadina l’école juive („žydų mokykla“), kuri paliko gilų pėdsaką visoje XX a. dailės istorijoje. Jiems skirta pirmoji tokia išsami studija.

Komentarai