Pradžia / Knygos
 

Laisvė negali baigtis: Pažadėtoji žemė: užrašai, pokalbiai, straipsniai, kalbos, 1988–2008

Justinas Marcinkevičius, Pažadėtoji žemė: užrašai, pokalbiai, straipsniai, kalbos, 1988–2008, Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009

Mindaugas Peleckis
2010 m. Sausio 21 d., 15:51
Skaityta: 1942 k.
Laisvė negali baigtis: Pažadėtoji žemė: užrašai, pokalbiai, straipsniai, kalbos, 1988–2008

In Memoriam Justinui Marcinkevičiui (1930-2011)

Justino Marcinkevičiaus fenomenas toli gražu neištyrinėtas. Pastaraisiais metais kūrėjas mažai kur rodėsi, tačiau, kaip matome iš „Pažadėtosios žemės“, jo tyla buvo iškalbinga. Taikliu, liūdnai kandžiu žodžiu Just. Marcinkevičius apžvelgia du svarbius dešimtmečius, kurie knygoje prasideda jo kalba „Pagaliau atėjo ta diena“, pasakyta 1988 m. spalio 22-ąją, atidarant steigiamąjį Sąjūdžio suvažiavimą.

Poetas visada buvo šalia politikos, virš politikos, tačiau ne politikoje, greičiau anapus jos. Dar 1994 m. žurnalistei, redaktorei Irenai Tiškutei jis prisipažino besidomįs politika, bet kitaip nei dauguma: „Suraskime Lietuvoje žmogų, kuris visai nesidomėtų politika, ir Jūs tapsite Sensacijos Nr. 1 autore. Man atgrasus grubus politikavimas, iš po kurio kyšo ne Lietuvos, o politikieriaus ar jo grupės interesai“ (p. 210).

Vis dėlto, kad ir kiek būta bandymų Just. Marcinkevičių vaizduoti kaip politikuojantį poetą, jis prisipažįsta, kad svarbiausia – dvasinis išgyvenimas: „Žmogaus, kuris visgi perskaito tą eilėraštį, dvasioje įvyksta kažkokie dalykai. Ji suvirpa. Ir tai yra atpildas“ (p. 412). Poetas sako, jog jo eilėraščiai pasaulio šviesą dažniausiai išvysta per „pilkąsias valandas“, „kai dar gyva diena, bet lyg ir vakaras prasidėjo“ (p. 412).

Nelinksmos Sąjūdžio šauklio mintys apie dabartį: „Plykstelėjo negera mintis: ar šiandien Blokados fonde nusisegtume kur kas brangesnius papuošalus, ar suvažiuotume prie Seimo prašmatniomis savo mašinomis jo ginti“ (p. 509).

Kas atsitiko mūsų Pažadėtajai Žemei? Laisva Lietuva. Šis sąskambis dabar beveik prarado sakralinę reikšmę. Poetas klausia, kas atsitiko, kad jis nežinąs, ką atsakyti. „Į Lietuvą ėjome lyg į Pažadėtąją Žemę“, – interviu Ferdinandui Kauzonui 2008 m. sakė Just. Marcinkevičius (p. 508). Ar Pažadėtoji Žemė atsidūrė anapus mūsų svajonių?

Istorinę reikšmę turinčioje rinktinėje yra svarbus Poeto „Post scriptum: Šauksmas ir atsišaukimas“. „Beje, teko girdėti, kad Lietuvoje yra žmonių, kurių mėnesinis atlyginimas siekia 50–100 tūkstančių litų. Koks tai žvėriškai sunkus turėtų būti darbas!“ – liūdnai ironizuoja Just. Marcinkevičius.

Tarsi anapus dvidešimties svarbiausių pastarųjų metų Lietuvai esantis išminčius jis konstatuoja: „Laisvė negali baigtis“ (p. 515). O jau buvau išsigandęs, kad niekas to taip ir nepasakys.

Komentarai