Pradžia / Garsas / Sound
 

Kaip nepatekau į Rygos Allegro klubą, bet vis vien jaučiuosi patekęs...

Mūsų karta į akistatą su džiazu atėjo iš bigbeato, pop roko ar roko scenos. Ką apie džiazą žinojome? Ogi jog šita archainė muzika „neveža“ ir groja ją kažkokios praeitos kartos kostiumuoti ir šlipsuoti, trumpai kirpti restoranų muzikantai ir tai kuomet dar neapšilusi publika nereikalauja nieko solidesnio kaip pvz. dainų apie populiarios spalvos rožių skynimą, ar geografinį jūreivių kelių kursą. Nežinojome nieko apie The Real Book*, apie tūkstantį ar daugiau džiazo standartų toje knygoje žinomų beveik kiekvienam normaliam muzikos mylėtojui pasaulyje... nei apie didžiąją swing(o) erą, nei Four brothers** skambesį, nei tuo metu klestintį bebop(ą), gal girdėjome šį bei tą apie diksilendą ir Louis Armstrong ir gal dar Ella Fitzgerald... o, kad sužinoti apie bliuzo karalienę Billie Holiday arba Lady Day, kaip ją pavadino garsusis saksofonininkas Lester Young reikėjo jau pasinerti giliau...

Natanas Gitkindas
2022 m. Rugsėjo 25 d., 13:11
Skaityta: 62 k.
Kaip nepatekau į Rygos Allegro klubą, bet vis vien jaučiuosi patekęs...
* The Real book - pati populiariausia, žinomiausi ir patikimiausia pasaulyje džiazo standartų natų knyga
** Four Brothers – Swingo eros bendras 4 saksofonų grojimas ir specifinis sąskambis  
 
Paprastai saugumas su savo neišpasakytai įspūdingos pilkos spalvos (kartais blyškaus smėlio spalvos) automobiliu „Volga GAZ-24“ atvažiuodavo ankstų rytą apie 6 val. 05 min. ir veždavo žemyn Parodos kalnu „romantiškiems“ pokalbiams, tačiau šį 1974 metų balandžio pabaigos rytą jie atvažiavo kažkur tarp aštuonių ir devynių ryto... Pagalvojau chebra turi daug darbo tai vėluoja, bet nieko viskas baigsis kaip visada tik keliomis valandomis vėliau. Tačiau įspūdingos spalvos Volga nusileidusi Parodos kalnu į juodą KGB šventovę neįsuko. Iškart supratau jų užuominą ir visi mano gyvybės palaikymui skirti vidiniai organai nusileido iki sėdmenų... Volga iškilmingai sustojo prie Lenino rajono karinio komisariato durų Gedimino gatvėje... Užlipame į antrą aukštą, kabinete mano „susėmėjai“ praneša majorui, kad Gitkindas pristatytas. Anas be nereikalingų žodžių paprašo manęs paso, kuris jau buvo pas „susėmėjus“ ir atidaręs stalčiuką iš jo ištraukia šviežiu spaustuvės kvapu dvokiantį raudoną karinį bilietą jau su mano nuotrauka jame ir tarp lapų įdėtu šaukimu prisistatyti tikrajai karinei tarnybai lygiai už dviejų savaičių... Tik išėjęs susirandu telefono automato būdelę ir skambinu geram draugui Raimundui Antanaičiui, jo tėvas kaip tik buvo to komisariato karinis komisaras. Pulkininkas Antanaitis sako, kad tai ne jų komisariatas mane supakavo, bet rimtesni veikėjai ir pasiūlė nebandyti išsisukti, nes su anais šposai menki, jei jau atvežė, tai viskas jau yra sustyguota ir gali baigtis žymiai blogiau, jei suteiksiu jiems gerą progą... Taip be jokio perspėjimo praktiškai prasidėjo du metai be muzikos, grojimo ir kitokių „meniškų“ planų, tik iki horizonto pusdykumė, retkarčiais praeinantys čabanai su avių bandomis ir kultivuojantys laisvą gyvenimo būdą vidutinio dydžio saigos (antilopės). Bet gyvenime viskas praeina, ir laikas pusdykumėje taip pat... Grįžtu 1976 gegužės antroje pusėje ir bandau aklimatizuotis beveik naujam gyvenimui. Sutinku Kęstutį Lušą, sako žinantis jog dar esu neužimtas ir todėl važiuojam mėnesiui nuo birželio pradžios groti į Palangos „Gubojos“ kavinę ir nesulaukęs atsakymo pradeda pasakoti apie savo muzikinius nuotykius (ir ne vien) vykusius, kol skaičiavau dykumos smėlio grūdelius, Rygos džiazo kavinėje Allegro. Pasakoja, kad ten susirenka pagroti visi topiniai muzikantai tokie kaip Borisas Gammeris, Gunars Rosenbergs, Vladimras Boldyrevas, Borisas Bannych ir pan. Gammerio tuomet nepažinojau, Gunars Rosenbergs jau buvo Kaune gerai žinomas kaip elitinis Latvijos trimitininkas, apie Boldyrevą ir Bannych neužilgo sužinojau iš jų sukurto Raimondo Paulso džiazo trio. Kęstas buvo tiesiog sužavėtas iki tol nematyta džiazo atmosfera ir muzikiniu lygiu. Kaune tuo metu ir netgi gana vėliau nebuvo jokios organizuotos džiazo veiklos, o Rygoje buvo, netgi anksčiau nei Rygoje atsidarė nemažai džiazo klubų didesniuose Rusijos miestuose. Lietuvoje – kaip sako uzbekai – „jok“, arba ispanai – „nada“... Buvo taip vadinamas „Pirmas taimas“. Tuoj iššifruosiu kas tai yra: visi restoranai ir kavinės kur vakarais miestelėnų ir garbingų miesto svečių laisvalaikį labai turtindavo restoraniniai ansambliai grojimas prasidėdavo nuo aštuonių valandų vakaro, tačiau tai gana ankstyvas turtingam ir turiningam laiko praleidimui laikas, todėl lankytojų visur būdavo nedaug ir tie dar nepakankamai įšilę didesnėms linksmybėms, todėl ansambliai darbą pradėdavo, kaip paprastai, nuo tylios instrumentinės muzikos, kai kur ir nuo žinomų džiazo standartų (All of me, Autum leaves, Girl from Ipanema, Misty, Take the A train, Begin the Beguine ir t.t.). Čia pastovią ansamblio sudėtį galima buvo paįvairinti vienu kitu atsitiktinai, ar nelabai atsitiktinai, užklydusiu muzikantu (galima tai pavadinti super-mikro -  jam session). Toks „Pirmas taimas“ visur tesėsi apie 45 minutes. Šiek tiek rimtesni džiazo pasigrojimai vyko Vilniaus „Neringos“ ir Kauno „Tulpės“ kavinėse. Ten sėdėdavo boheminė publika, kuriai prie bendros boheminės atmosferos džiazas labai tiko... Kiek „Neringoje“ tiek ir „Tulpėje“ muzikantai buvo įdarbinti pastoviam darbui ir oficialiai keisti atlikėjus, o juo labiau organizuoti jam session nebuvo realios galimybės.  Todėl iki tikros džiazinės veiklos ir ten buvo toloka, bet kažkas visgi vyko. Dar buvo reti, bet įspūdingi GTČ koncertai. Taigi supratau, kad Dagestano pusdykumė sugraužė man galimybę ne tik tobulėti, bet ir nuvažiuoti į Rygos Allegro ir pajusti tikrą swing(ą), kadangi groti džiazą yra ne visai mano amplua ir groti man ten niekas neleistų, bet kas galėtų man uždrausti susižavėti tokia puikia aplinka ir įsitraukti į rygiečių džiugę ...  
 
 
Likimas yra kurčias ir nepriklausomas vairuotojas, o jo važiavimas (gal skridimas) laike yra be stabdžių nepaisant visų pavojingų viražų... Praėjo keli metai, išvažiavau į Izraelį pamažu iš buvusių kauniečių, rygiečių ir minskiečių susicementavo gana šmaikšti muzikaliai nusiteikusi kompanija. Ir štai vieną dieną, manyčiau kokiais 1984 m. „Bum“... tikra bomba: į Jeruzalės džiazo festivalį atvyksta šiek tiek modifikuotas svajonių Return to Forever sąstatas : Chick Corea, Lenny White, Garry Barton, Steve Swallow, Al Di Meola,  Michael Brecker, Flora Purim ir Airto Moreira. Nuvažiuojame visa brolija. Koncertas super, groja pagrinde šimtus kartų girdėtą „Light as a feather“ albumą... Laukiam įžymiosios „Spain“ kompozicijos... Ir pagaliau Chick Corea ima mikrofoną ir sako: - „mes dabar pagrosime vieną jums gerai žinomą kūrinį, tačiau nusprendžiau leisti jame sudalyvauti ir vienam jūsiškiui...  Ladies and gentlemen, please welcome Mr. Boris Gammer on saxophone...“  Išeina kresnas neaukštas vyrukas (ypač palyginus su gana ilgu Michael Brecker), bet svarbiausia apsivilkęs septyniasdešimtųjų  metų pabaigoje madingu dryžuotu čekišku švarku, tokiu, kuriuos nešiojo taip pat visa Lietuva... Suprantame, kad bičas savas... Groja didelę „Spain“ solo , nerealu... lygis nei per milimetrą nekrenta nuo legendinio Return to Forever skambėjimo... publika prašo dar...  Po kelių mėnesių mūsų klavišininkas ir artimiausias draugas Jaša Jurborskis Jeruzalės Gilio mikrorajono poliklinikos laukiamajame pamato du vyrukus, vienas visai jaunas angliakalbis ir su juo vyresnis, gal kokių 35 metų kresnas vyrukas, lyg ir kažkur matytas... Žodis po žodžio išaiškėja, jog šis ir yra to mums artimo čekiško švarko savininkas. Pasikeičia telefono numeriais, grįžęs namo skambina susijaudinęs: - „Žinai, susipažinau su Borisu Gammeriu, tuo biču, kuris „Spain“ soliagą grojo, galėsime kada nors pasikviesti įrašams“. Kai pirmą kartą nuvažiavau į Jeruzalę susitikti su juo, o mūsų susitikimai visuomet būdavo ir yra kaip kokia šventė (kam reikia tas supras), kartais labai didelė šventė jis, kadangi taip pat buvo gana jaunas emigrantas, kaip ir mes, pradėjo pasakoti apie savo Rygos kolegas ir draugus muzikantus V.Boldyrevą, B.Bannych, Jurą Smirnovą ir kitus, ir žinoma apie Allegro klubą.  Čia man iškart užsidega didžiulė spalvota lempa ir klausiu ar prisimena Kęstą Lušą iš Allegro laikų. – „OOOOho-ho Kęstas“ pradeda svajingai giedoti Boria –„Jis buvo žymiai jaunesnis už visus, bet koks jis klavišininkas, norėčiau su juo dar kada nors pagroti, bet kaži ar lemta“ (tai buvo dar gilus sovietmetis, netgi perestroikos pradžia dar nenusimatė).  
 
 
Boria geras draugas, ir nors mes t.y. Raganiai ir negrojame gryno džiazo jis mums niekada neatsisako užpildyti kokį nors saksofono solo įrašuose. 2015 metais važiavome į Pasvalį garbės svečiais į grupės „Laiptai“ 30-mečio koncertą, sutarėme, kad atsivežame ir Borisą Gammerį ir jiedu su Kęstu Lušu surengs dar keletą rimtų džiazo koncertų. Henrikas Balčiūnas jau atspausdino afišas, bet štai likus mėnesiui iki taip laukto susitikimo nuo Allegro laikų, Gammeris sunkiai suserga, gulasi ant operacinio stalo ir kelionė jam tuo pasibaigė. O už poros metų, kovo 21 dieną netenkame ir Kęstučio Lušo. Bet nuotoliniu būdu jiedu vis tik sudalyvavo keturių Raganių dainų įrašuose... Likimas pagal Merfio dėsnius...
 
Na dabar apie mūsų pavydo objektą patį džiazo klubą „Allegro“. 
 
Leonidas Nidbalskis, Latvijos džiazo legenda ypač vadybos veikloje 1971 metais „pramušė“ Rygos komjaunimo palaiminimą įrengti kavinę, kurioje būtų grojama džiazo muzika. Tuo metu jau tvirta koja prie sovietų sienos spardymo prisideda hipių judėjimas, roko ir metalo grupės todėl sovietams pasirodė, kad džiazas yra nepalyginamai mažesnis ir mažiau pavojingas blogis. Kavinė „Allegro“ buvo Kalkių 24 gatvėje einančioje per Rygos senamiestį. Įėjimas kainavo vieną rublį, eilės nežmoniškos... kiekvieną vakarą jam session. Koncertuoja geriausi sąjungos atlikėjai kaip Leningrado diksilendas, Davidas Gološčekinas, grupė Modo, Ganelino trio ir kai kurie trio nariai atskirai, vietiniai tūzai, svečiai iš užsienio, tame tarpe ir supuvusių Vakarų...
 
 
Leonidas Nidbalskis 
 
1975 metais klubui tampa ankšta ir L. Nidbalskis pradeda ieškoti vietos oficialiam Rygos džiazo klubui. Komsomolas ir vėl pritaria. Galiausiai klubą priglaudžia statybininkų kultūros rūmai „Oktobris“ Sarkanarijas gatvėje. Ten jau vyks ir plačiai žinomas pirmasis ir visi po jo džiazo festivaliai „Vasaras ritmi“.
 
Leonidas Nidbalskis (beje vienas iš garsios kavos malimo Straume išradėjų) niekad nesiskyrė su mėgėjiška 8 mm kino kamera „Kvarc“. Ja filmavo viską, ką galėjo. Kamera neturėjo garso takelio, tad originalų garsą vėliau uždėjo iš turimų audio įrašų, o ten, kur nebuvo originalių audio įrašų buvo pritaikytas panašus turinys iš džiazo platybių, bet visur pažymima, kur yra originalus garsas. Apie 2007 metus Leonidas Nidbalskis iš savo padarytų kino įrašų sumontavo filmą „ Auksiniai Latvijos džiazo metai 1971 – 1994“.
Kviečiu Lietuvos džiazo mėgėjus pasižiūrėti ir pasimėgauti tolimojo praeito amžiaus septinto dešimtmečio džiazo nostalgija, čia išvysite ir pažįstamus veidus: Kęstutį Lušą, Viačeslavą Ganeliną, Vladimirą Tarasovą, Vladimirą Čekasiną, Leningrado diksilendą, Davidą Gološčekiną, visiems džiazo žinovams žinomus Gunars Rosenbergs, Boris Bannych, Vladimirą Boldyrevą ir mano draugą Boris Gammer bei daugelį kitų.
 
Nuotraukų šaltinis: http://www.rigacv.lv/arcticles/a.t./
 
 
 
 
 
 
 
 
 
Komentarai