Pradžia / Garsas / Sound
 

GINC - Faustas (Rimti veidai, 2021). Recenzija. Tu nubusi, kai norėsi

2021 m. gegužės 28 d. Šiaulių kultūros centro Didžiojoje koncertų salėje buvo pristatytas ketvirtasis solinis BIX būgnininko, perkusininko, kompozitoriaus Gintauto Gascevičiaus-GINC albumas „Faustas“. Kaip visuomet originalią muziką lydėjo performatyvus spektaklis (rež. Lina Jankauskaitė-Peleckienė). Spektaklyje, kurio dramaturgija glaudžiai susijusi su muzikine albumo linija, analizuojamos šiandieninės civilizacijos problemos, juo siekiama parodyti kiekvieno individo unikalumą, menkumą ir didybę, beribį potencialą. Tuo tarpu aš pabandžiau įsiklausyti, ką šiuo albumo garsais norėjo pasakyti genialusis GINC.

Mindaugas Peleckis
2021 m. Birželio 10 d., 06:44
Skaityta: 227 k.
GINC - Faustas (Rimti veidai, 2021). Recenzija. Tu nubusi, kai norėsi

Kadangi sakoma, jog velnias (o gal Dievas) yra detalėse, tai ir "Fausto" detalės svarbios. Pirmiausia kreipiu dėmesį į leidinio (CD) vizualiką. Be įspūdingo viršelio, viduje yra dar keturi piešiniai (visų kaltininkas - dailininkas Vilmantas Dambrauskas): rankų su būgnu, rankų su būgnų lazdelėmis ir dviejų gyvių: asiliuko, pintinėję nešančio ožį ir ožio, pintinėje nešančio į ožį panašų sulankstytą raudoną balioną. Po abiem gyviais - lotyniškos sentencijos. Asiliukas įsentencintas kaip "Omnia mea mecum porto" (Cicerono žodžiai, reiškiantys "Viską, kas mano, nešuosi su savimi"). Ožys gavo sentenciją "Qui nescit dissimulare, nescit regnare", priskiriamą Luji XI ir reiškiančią "Kas nežino, kaip išskirstyti, nežino, kaip valdyti". Šios mįslės galimai yra raktai į sudėtingą "Fausto" muzikos pasaulį, kuriame, be paties Gintauto Gascevičiaus, dalyvauja ir žymus roko gitaristas Artūras Liolys Fisheris (4, 5) bei Šiaulių miesto kamerinis jaunimo mišrus choras "Atžalynas" (vad. Mindaugas Žalalis; 2, 3, 6). Lyg viskas ir taip nebūtų sudėtinga, kūrinyje "Homunculus" panaudotas Salomėjos Nėries eilėraštis "Tu nubusi", kurį skaito kompiuterinės programos. Albumas trunka beveik 43 minutes, jį sudaro septyni kūriniai. 

Eglės Ščerbinskaitės nuotr. 

Bandykime gliaudyti kol kas bene sudėtingiausią ir taip gilaus muzikanto ir mąstytojo GINC albumą. Pirmasis kūrinys "Stiklas" - solo apšilimas, kažkas panašaus, ką jau esame girdėję "Oneirologijoje" ar kituose dviejuose trilogijos albumuose (kaip galima suprasti, "Faustas" yra anapus trilogijos ribų, o gal net anapus gėrio ir blogio). Pusšeštos minutės mįslingų Morzės signalų paslaptingais instrumentais. 

Antrasis - "Kontra" - daug sudėtingesnis, jis trunka beveik pusaštuntos minutės ir yra panašus į mistinių bičių dūzgiantį ritualą. Klausytojui nėra aišku, prieš ką ši "Kontra", ir tai - gerai. Klausytojas įvedamas į konfliktą. 

Į konfliktą (kieno su kuo?) įvestas klausytojas atsiduria trečiojoje kompozicijoje "MEG", kad ir ką tai galėtų reikšti. Man asmeniškai patinka, kad paliekama erdvė spėlioti, kas tai galėtų būti. Galbūt Margaritos Egzistencinė Galia? Čia mūsų laukia dar įdomesnis garsynas, savo originalumu pralenkiantis daugelį dark ambient / surrealist avant-guarde kūrėjų. Choras skamba kaip iš pragaro prieangio. Kalėdos neateis. 

Tuomet - kiek lengvesnis (jei taip galima sakyti apie GINC muziką) kūrinys "Homunculus", kažkiek primenantis ankstyviausiuosius (tuos krautinius) Kraftwerk. Viskas lakoniška. Keturios minutės tvinpyksiško S. Nėries eilėraščio interpretavimo. Davidas Lynchas turėtų pasitelkti GINC savo būsimo filmo garso takeliui (nejuokauju ir nesišaipau). 

Ir štai - penktasis, intensyviausias albumo kūrinys, kurio ir pavadinimas gana aiškus: "Upaya". Budistinis terminas, kurį sunku išversti ir kuris apytiksliai reiškia metodą, kuriuo mokytojas mokinį veda į nušvitimą. Skamba harmoningai, labai įspūdingas perkusijos ir įvairių garsų, balsų derinys, trunkantis beveik penkias minutes. 

Po upajos grįžtame "Atgal", kur besipriešinančio proto balsai pusseptintos minutės kovoja su garsynu, kurio tikslas - išsiveržti iš Fausto ir tapti Faustu (nes iš esmės niekur veržtis tai nereikia). Choras darsyk įrodo, kaip gerai jo polifonija čia dera su GINC kūrybiniu sumanymu. Niekad negalvojau, kad choras gali skambėti šiurpokai. 

Galiausiai - logiška pabaiga, "Exit". Pusaštuntos minutės atsisveikinimo su iliuziniu "aš". Faustas įgyja laisvę nuo savo proto. Ši muzikinė kelionė baigiasi, bet rekomenduočiau paspausti "repeat", tuomet ouroboriškai kūrinys tęstųsi toliau ir galbūt suvoktume, kad čia nei pabaiga, nei pradžia. 

Įspūdingas albumas. Net GINC, kurio kiekvienas albumas atrodo tobulas, tobulėja ir nė trupučio neišsisemia. Nekantriai lauksiu penktojo solinio albumo, kuris tikriausiai bus ne mažiau beprotiškas nei "Faustas". Nors su grupe "Faust" čia sąsajų lyg ir nedeklaruota, visgi albumo stilistiką galima būtų vadinti avangardo, dark ambient ir krautroko mišiniu. Tai išties kažkas naujo muzikos pasaulyje. Visi įmanomi balai iš kiek ten jų galima duoti. Ačiū.

Rolando Parafinavičiaus nuotr. 

Komentarai