Pradžia / Garsas / Sound
 

Vytauto Germanavičiaus „Tylos santarvė“ („Minimal Mobile“, Domus Artis CDDA-011, 2020)

Ne vienus metus stebiu Vytauto Germanavičiaus muzikinę veiklą ir laukiu pasirodant naujų darbų. Šiais metais kompozitorius išleido naują kompaktinę plokštelę, pavadintą „Minimal Mobile“. Kompozitoriaus stilistika nekinta, jo kūrinius galima apibūdinti paprastai – tai šiuolaikinė akademinė muzika arba XXI amžiaus kamerinė muzika. Tai akademizmas tikrąja šio žodžio prasme, švarus ir grynas šiuolaikinės muzikos pasaulis, nepaveiktas modernių technologijų, kompiuterizacijos, postmodernizmo chaoso. Kaip įprasta jau anksčiau išleistiems albumams, ir čia ryškus kompozitoriaus lakoniškas ir saikingas stilius, paprasta, neįmantri instrumentuotė, nesižvalgymas į gretutines muzikos – džiazą, roką, elektroniką, folką – sritis. Kompozitorius tradiciškai kuria tradiciniams instrumentams, tyrinėja instrumentų galimybes jam pažįstamo garsų pasaulio ribose.

Robertas Kundrotas
2020 m. Balandžio 17 d., 20:21
Skaityta: 15 k.
Vytauto Germanavičiaus „Tylos santarvė“ („Minimal Mobile“, Domus Artis CDDA-011, 2020)

„Perpetuum Mobile“ kūriniu prasideda kelionė į naują kompozitoriaus muzikinį pasaulį. Pirmieji akordai, atliekami pianisto Alexanderio Perepelytsios, primena Amerikos minimalizmo/repetatyvinės muzikos klasikus, bet saikingai pasinaudojęs pasikartojančiu motyvu kompozitorius neprisiriša prie citatų, grįžta prie platesnių, panoraminių potepių. Amerikos minimalizmo muzikos atgarsiai, pasikartojimas, cikliškumas čia įgauna kitą atspalvį. Kaip leidinio buklete taikliai rašė muzikologė Vita Gruodytė, „jei atrastume šiose minimalistinėse tekstūrose užuominų į amerikiečių, pavyzdžiui, Philipo Glasso muzikos adityvinį segmentinį principą, joms visiškai nebūdingas „monotoninis“ minimalizmas – išgryninti dronai ar ilgai trunkantys melodinių linijų persluoksniavimai“.

„Kažkur virš vandenų nutįsta garso siūlas“ – įsimintiniausias albumo kūrinys, persmelktas atsikartojančio motyvo, trapia melodija grįstas garsinis audinys, dailiai ir lakoniškai supintas Indrės Baikšytės ir Ingridos Armonaitės dueto. Šis kūrinys tarsi atsiminimų banga, pasiglemžianti klausytoją ir nešanti nuo brangių vaikystės prisiminimų per gyvenimo vandenyną. „13 Haiku”, parašytas remiantis senovės japonų haiku tekstais, atliekamas Armonas-Uss Duo. Pačių haiku neišgirsime, tik violončelės melodiją, atkartojančią haiku vertimo į lietuvių kalbą eilėdarą.

„Balsai iš niekur“, parašytas saksofonų kvartetui, dvelkteli džiazo aromatu. Tai sodrus, pulsuojantis, gyvybe trykštantis kūrinys, atliekamas Stockholm Saxophone Quartet. Albumo pabaigoje – trijų dalių pusvalandinis kūrinys „Labyrinthus Umbrarum“, miglotas labirintas. Pirmą dalį „Vijos gijos“ atlieka Armonų Trio, antrą „Byrančios arkos“ Kaskados Trio, trečią „Trupantys žodžiai“ – „Trio Claviola“. Tai kruopščiai apmąstytas kūrinys, kurį jungia bendra nuotaika.

Vytauto Germanavičiaus muzika nėra paini, sudėtinga ar įmantri. Manau, kompozitorius sąmoningai renkasi nedidelės apimties duetus, trio ar kamerinius ansamblius, kurie geriausiai perteikia jo mintis ir idėjas. Kompozitorius yra užsiminęs, kad neseka amerikietiško minimalizmo klasikais. Jam daugiau imponuoja Europos, tiksliau, britų minimalistai, kurių principai laisviau įgyvendinami kūrybos procese išvengiant tiesioginės įtakos.

Rekomenduoju šį naujausią kompozitoriaus darbą rinkinį visiems, besidomintiems kamerine XXI amžiaus muzika.

Pirmąsyk tekstas publikuotas tinklalapyje 8diena.lt. Publikuojama gavus autoriaus sutikimą.

Komentarai