Apgaulė (rašytojams, sinoptikams, virėjoms ir sau)

Ir kodėl? Gal todėl, kad šaltis pavydus, ir jos (šilumos) nepaleidžia
iš glėbio. Tai poetiška, todėl netikra. Guru Guru nepasitikėjo
metaforomis, nes žinojo, kad bet koks tekstas, eiliuotas, ar ne yra
beviltiškas.

Kažkas pasikeitė... Gatvėse dureles atvėrė nemokamos bibliotekėlės,
kuriose guli knygos, nemokamai, laisvai. Imkite mane ir skaitykite,
bet niekas nenori užsikrauti šios raidžių naštos. Beskaitant prabėgs
diena, ir liks nesutvarkyti kambariai, neparuošti pietus, pravaikšta
ir kitos negerovės. Ir ką gi gali pasiūlyti tekstas? Tik pagražintą
laisvalaikį, tik beverti susidomėjimą, trumpą pabėgimą nuo tikrovės...

Guru Guru mostelėjo viskio taurelę (100 gr.) ir pajuto akivaizdų
rezultatą. Knygos to niekada nesuteiks. Gal reikia ne skaityti, bet
gerti?

Knygos... Daugelis jau nelabai ir pamena, kas tai yra. Elektroninės laikmenos, skaitmenos ir rašmenos valdo situaciją. Turėti du tūkstančius knygų kompiuteryje, net pačiame mažiausiame, - didelio čia daikto. O du tūkstančiai tomų, dulkantys kambaryje? Tai ir nesveika, ir nemadinga. Gandonešiai (pikti liežuviai ir kt.) pranešė, kad Galiganto UABams gresia bankrotas. Kol kas jokio atgarsio iš referento... Nejau ateis atpildo valanda, kuri jau seniai turėjo ateiti? Nejau pagaliau įsiviešpataus taip laukta teisybė? Nejau pandemija tikrai pastatys daugelį dalykų į savo vietas? Ar tai tik (optinė, ne optinė - koks skirtumas) apgaulė?

Tokios mintys po šimto gramų... Ne, daugiau ne reikia nei gerti, nei skaityti. Reikia mąstyti, mąstyti, sapnuoti, rašyti. Dar - dainuoti ir nors kartais pasivaikščioti. Kol šviečia saulė, nors sinoptikai grasino, kad nereiktų dėl to džiaugtis, nors ir švenčiame karo baigtį.

Sinoptikai.. Guru Guru labai mėgo jų žargoną, nors ir nesuprato, ką reiškia VIETOMIS palis. Arba - sušils ĮDIENOJUS. O kada tas įdienojus? Gal Dravenis žinos?

Mygtukinis telefonas - ne retrogradas, tai - progresas, lyginant su braukomais, kad juos kur, išmaniaisiais aparačiukais. Keli paspaudimai ir draugo balsas - ragelyje.

- Taip. Taip...Bet nepaisant logikos ir sveiko proto, vis daugėja
knygų, jas rašo gudrūs apgavikai, savimylos, nevykėliai, bėgantys nuo
gyvenimo ir savęs, - samprotavo Dravenis, - jokio pasigalėjimo
rašeivoms! Žinau, kad verygos (tai slaviškai grandinės) surakins mano
prie klaviatūros judančias rankas, bet vis viena suriksiu. Gerbiu tik
geriančius poetus, nes jie nevilties svaiguliu įprasmino eiles, ir jas
tikrai išgirdo dievai, kurie lyrikams atleis nevisas nuodėmes, o tik
chronišką alkoholizmą. Iškilūs poetai, skirtingai nei nykūs rašytojai,
kiekvieną nektaro gurkšnį užkanda baltomis eilėmis, tikrąja ambrozija.
Poezija – tai tikroji panacėja ir filosofinis akmuo. Liks tik poezija,
nes ji kaip ir muzika širdies čakros (oi kaip nepatinka šis žodis!)
giesmė.

Dabar, kaip sakė raudonasis (ne raudonodžių) vadas, kiekviena virėja (pasisakymas nenukreiptas prieš kulinariją) tapo rašytoja, padaugėjo vaiduoklių rašytojų, pseudomokytojų, nepabijokim to žodžio, visokių guru... Knygos dabar suregztos taip, kad apgautų (tai vadinama savipagalba), suvedžiotų (tai vadinama marketingu, koučingu ir dar bala žino kaip) ir išvestų iš kelio (niekaip nevadinama).

Prisiminkime, kaip vadinta poezija - Giesmių giesmė. Tame - didelė prasmė (nebandžiau sueiliuot).

Dravenis džiugiai atsiduso:
- Mes išgelbėti. Tegyvuoja tinklai, kurie pagaus stambias žuvis
(tikrus kūrėjus), o smulkmė pradings informacinio vandenyno
platybėse...