Pradžia / Didysis Žaidimas
 

METRO

Čia pat giliausi požemiai, kuriais rieda elektriniai traukiniai ir į darbus veža tūkstančius biurokratų, nes paviršiuje nėra jokių tramvajų ir dirižabliai dar neplaukioja padebesiais. Geležinis Sliekas jau aptiko slaptą stotelę, esančią Antakalnio žiede, kuriame tarsi milžiniški asteroidai sukasi troleibusai. Durys yra sename čekiškame troleibuse, kuris niekada niekur nevažiavo ir nevažiuos. Kiek toliau antrojo Valakampių pliažo dreifuoja ant seklumos užplaukęs garlaivis, kurį atidžiai ištyrė Išmagnetinta Rupūžė ir Molinis Tritonas: durys yra kiek žemiau vaterlinijos.

Algimantas Lyva ir Mindaugas Peleckis
2019 m. Gegužės 20 d., 13:12
Skaityta: 24 k.
https://unsplash.com/photos/wWZzXlDpMog nuotr.
https://unsplash.com/photos/wWZzXlDpMog nuotr.

- Dabar jau aišku, mes ne Žemės planetoje, - suabejojo Guru Guru, - bet ar įmanoma pasislėpti nuo kosmoso, bent jau jį ignoruoti, apsimesti, kad jo nėra, ir jei mums pavyks apgauti matricą, kur mes tuomet atsidursime, eidami astroatlase nepažymėtu žvaigždžių taku?

- Galime apgauti skaičius, topografinius ženklus, nuorodas, bet ką, nes apgauti liksime tik mes patys ir niekas daugiau, - aiškino Geležinis Sliekas, - siūlau įsibrauti pro garlaivio vartus ir pasiekti Metro.

Vanduo buvo tarsi sausas, išdžiūvęs saulėje, šiltas, todėl beveik nejuntamas. Visas erdvėlaivio įgula paniro į sraunų Neries vandenį, be jokių oro balionų, skafandrų, narų kostiumų. Stebėtina astronautų drąsa įkvėpta nepalaužiamo Guru Guru ryžto įsibrauti į paslaptingus požemius ir įsėsti į vagoną restoraną, kuris „veža“ bet kur ir bet ką. Kažkaip nerašoma, netransliuojama apie kosmoso paieškas po žeme, ga todėl, kad įsibrauta tikrai negiliai, gal tik 10–15 kilometrų. O kas ten viduje: kietas branduolys, tuštuma, ar dar galas žino kas?

Toptelėjo mintis – o gal šis Metro veža į neištirtas gelmes ir ieško planetos centro, kurio nėra, todėl centrinis Konstitucijos prospektas spindi stikliniais bankais ir klientams dalina plastikines korteles.

Šis garlaivis kažkada plaukiojo maršrutu: Gedimino pilis – Valakampiai II, o dabar šaukiasi pagalbos, gal todėl, kad būdamas vaikas Guru Guru planavo išvykti į Ameriką, bet taip ir liko krante, gal todėl, kad laivas neturėjo nei burių, nei garo katilo. Ir štai Guru Guru pagaliau svajonių laive, ir keliaus žymiai toliau, nei neišsipildžiusių svajonių žemynas: metro gali nugabenti nei į Singuliarinį tašką, nuo ko ir viskas prasidėjo. Bet Guru Guru netroško nei pradžios, nei, tuo labiau, pabaigos, jam reikėjo auksinio pjūvio (ne peiliu per kaklą) bet praktiškų racionalumo ir jausmo proporcijų, kurios suspindės gyvenimo pilnatve.

Pakrantė buvo apytuštė, keli senyvi poilsiautojai sėdėjo ant suolelio ir žavėjosi pasvirusiu, bet nenuskendusiu „Titaniku“, nors garlaivis turėjo kitą vardą, kurio nuo aprūdijusio borto nenugraužė nei piranijos, nei rykliai: plėšrūnai sėdėjo bankuose ir rijo patiklius klientus. Taip, tai buvo „Neris“, koks paprastas vardas, sunku suabejoti jo tikrumu, sužeisti ironiška replika. Tik giliai po vandeniu nuskęsta kvailos mintys ir į paviršių iškyla genialios idėjos.

Guru Guru susimąstė:

- Man  šitie vardai jau toks absurdistanas... Olandų karalius Willemas-Alexanderis ir jo žmona karalienė Maxima. Maksimas Fabijus buvo puikus karvedys. be karvės. Koks gi karvedys (cowboy?) be karvės? Karvė labai svarbi. Na taip. Tą žino kiekvienas indas (ir puodas)... Indai ne indėnai, o gal? Kolumbas ieškojo indų, rado indėnus. Geriau būtų atsidūręs pas baltas meškas... Ten vanduo ir ledas. Ledas ir šaltis, taip, taip nemyli mūsų mūsų valdžia. Koks keistas minčių posūkis. O gal mes turime mylėti valdžią? Ar tai beprotybė? O gal meilė turėtų būt abipusė... Kadangi esu astronautas, man patiktų šizofreniška meilė - minios ašarojančių, su gėlėmis, tortais prie Seimo, ministerijų, o prie bankų - masinis nusiplakimas, savo kūnų luošinimas... Koks žavingas siaubas... beveik Filipinai... koks dar siaubas? Tai perspektyva, visuotinis pamišimas, laimė, beprotybė, isterija... tik po vandeniu pabunda tikrasis patriotizmas.

Ši paprasta, logiška išvada padrąsino Guru Guru įbristi į šaltą vandenį ir nesušlapus (pagelbėjo nepastebimas, nesamas skafandras) nerti gilyn. Įkvėpti kapitono drąsos, ekipažo nariai klusniai sekė iš paskos. O kur dėtis? Reikia paklusti geležinei vado valiai.

Po vandeniu ramu, tik pusantro metro skyrė astronautus nuo trivialaus žemės paviršiaus. Štai pagaliau vėl kosmosas, paslaptys, netikėtumas ir pavojai. Teisinga mintis! Po vandeniu nebuvo jokio garlaivio, tik velniškai (bedieviškai!) trūko oro. Kur dingo skardiniai deguonies balionai? Tai jie išgerti pakrantėje, prieš panyrant į paslaptingas gelmes. Kaip aišku ir paprasta... Guru Guru nutarė išnirti į paviršių: neverta uždusti po vandeniu. Ir visos tos kalbos apie paralelines erdves slegia, - iš pradžių nustebina, o paskui tik suerzina...

Valakampiai, II pliažas, metai tie patys, ne kiti

Komentarai
  • Tomas Karkalas
    2019 m. Gegužės 20 d., 14:29
    ilgai visur dairiausi , bet niekur nemačiau to seno čekiško troleibuso, kuris niekada niekur nevažiavo ir nevažiuos. Vis tik radau jo duris ir važiuoju dėkodamas už nuorodą . Važiuoju kitos plantos gatvelėmis , ir jos tokios mielos ir savos , gerai pažįstamos , kaip ir gaivus Tėviškės kvapas ir gelžkelio bėgiuose ir uošvijos darže. Ačiū už stebuklą , kurį patyriau dar kartą jūsų - mūsų čekiškame troleibuse. Prieš išsiskirdami , pasekime pavyzdžiu pasakų galiūnų , kurie prigludę prie Tėvynės žemės atgaudavo mūšyje prarastas jėgas ,kad galėtų ir toliau dėkoti iš visos širdies. Apsikabinkime.